Full text of "Tradicija ir originalumas Jono Radvano “Radviliadoje”"

See other formats

SENOSIOS
LITERATŪROS
STUDIJOS

LIETUVIŲ
LITERATŪROS
IR
TAUTOSAKOS
INSTITUTAS

RADIVILIAS.

SIVE,

DEVITA, ET REBVS

PRZCLARISSIME GESTIS,
IMMORTALIS MEMORLA, IL-
LV8TRISSIMI PRINCIPIS NI-
COLAIRADIVILI GEORGII PILII, Dv+
cisin Dubinki ac Bierze,Palarini Vilnenfis,ėc.
ac Exercitruum Magni Ducatus Lituania,
Imperatoris Fortifsimi. Ac.

LIBRI GVATYOR.

IcANNi1S RaovaNI LiT:

Iufiud Autloritate Mag. D.Ioannis Abramovicz,
5 Worniany. Pratilis Der "patenĖs, Capita-
t Litenfs Ven denlis: 26

„Saditecši Oraiio Punenras, S D tie „dudrea Valenity

14 š/ cretarij Sacra Regie Mage arisKY gūorumdarn
L AB AuctorumE pigramma/a,

VILNsZ METROPOLI LITVANOSV M.

Ex Ofhicina Ioannis Kartzani,
CIO 19 10.

SIGITAS NARBUTAS

TRADICIJA ir ORIGINALUMAS

Jono Radvano

„RADVILIADOJE'“

VILNIUS, 1998

Knygos leidimą parėmė

ŠVIETIMO TR MOKSLO
MINISTERIJA

Kairėje titulinio puslapio pusėje

J. RADVANAS,
Radviliada, arba Keturių dalių giesmė
apie amžino atminimo šuiesinusiojo kunigaikščio
MIKALOJAUS RADVILOS..
gyvenimą ir garsiausius žygius

Vilnius: J. Karcuno spaustirvė, 1592

6 Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998
OSigitas Narbutas, 1998

ISBN 9986-513-25-1

Turinys

Pratartis ..... 7

Extant ejusdem alia Carmina

Literatūros apie J. Radvaną apžvalga ..... 9

„Čia kiekvienoj eilutėj skamba Vergilijus“
„Radviliados“ kalbos pobūdis ..... 19

Lietuvos Hėrodoto takeliais

M. Strijkovskio poveikis „Radviliadai“ <<... 27

Cerne, guibus patria est innixa columnis
Lietuvos protestantų kūrybos atspindžiai herojiniame epe
Žmogaus ir valstybės tema „Radviliadoje“ ...

I. EPO KOMPOZICIJOS YPATYBĖS 83
II. IDEALAUS ŽMOGAUS PAVEIKSLAS ..... 93
III. VALSTYBĖS SAMPRATA ..... 133

Vietoje užsklandos

Sava ir svetima Lietuvos renesanso literatūroje ...

Summary |... 225
Bibliografija |... 237

Asmenvardžių rodyklė ..... 255

Pratartis

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę susiklostė palankios
sąlygos tyrinėti ir skelbti įvairiakalbę Renesanso ir Baro-
ko literatūrą. Daugiausia jėgų ir išteklių iš Lietuvos XVI a.
pareikalavo veik nesibaigiantys karai prieš Maskvos Di-
džiąją Kunigaikštystę, todėl retas kuris Palemono žemių
literatas tuo metu nelietė valstybės santykių su grėsmin-
guoju Rytų kaimynu. Kūrėjai apie juos rašė, gausiai sem-
dami iš turtingo Antikos žanrų ir poetinių priemonių
aruodo. Dėl to beveik visa, kuo šiandien turtinga mūsų
literatūra (labai įvairūs poezijos, prozos, dramaturgijos
pavidalai), yra paliudyta kaip tik tame amžiuje, pasižy-
mėjusiame didžiuliu autorių kūrybingumu ir jų patriotiš-
komis, kartais netgi herojiškomis nuostatomis.

Ši monografija skirta aptarti XVI a. poeto Jono
Radvano sukurtąją „Radviliadą“. Tai kūrinys, kurį neabe-
jodami galime laikyti herojiniu epu. Be abejo, jis negalėjo
atsirasti tuščioje vietoje. Monografijos autoriui rūpėjo at-
skleisti ir tą nacionalinės literatūros tradiciją, kuria pasirė-
mė „Radviliados“ kūrėjas, ir aptarti tuos istorinius įvykius,
kurie tapo „Radviliados“ siužeto pagrindu.

Monografija buvo rašoma 1994-1996 m., tad joje jau
neatsispindi vėlesni literatūros ir istorijos tyrinėjimai. Jų
kuo toliau, tuo gausiau pasirodo šiomis dienomis, tad au-

torius tikisi, kad šis kuklus tyrinėjimas pagilins ir išplės
jau turimą Renesanso literatūros sampratą.

Prie šios knygos palankiu žodžiu ir vertingu pata-
rimu prisidėjo nemažai žmonių. Autorius jaučia pareigą
padėkoti kai kuriems iš jų, ypač padėjusiems gerinant mo-
nografijos tekstą. Tai prof. dr. Albinas Jovaišas, doc. habil.
dr. Eugenija Ulčinaitė, prof. habil. dr. J. Girdzijauskas, doc.
dr. Darius Kuolys, prof. habil. dr. Antanas Tyla, habil. dr.
Vytautas Vanagas, prof. habil. dr. Henrikas Zabulis. Taip
pat širdingą ačiū autorius taria prakilniesiems raštijos pa-
minklų saugotojams - Lietuvių literatūros ir tautosakos ins-
tituto, Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslų akademijos,
Lenkijos nacionalinės, Jogailos universiteto ir Čartoriskių
bibliotekos darbuotojams.

Extant ejusdem alia Carmina

Literatūros apie J. Radvaną apžvalga

Frazė, pasirinkta aptarti literatūrą apie J. Radvano gyvenimą
ir kūrybą, priklauso protestantų istoriko A. Węgierskio
plunksnai. Dėl religinės amžininkų netolerancijos privers-
tas pasitraukti į užsienį, šis mokytas vyras išleido veikalą,
kuriame apžvelgė reformacijos Vidurio ir Rytų Europoje
pradžią, aptarė jos plėtrą bei andainykštę padėtį slavų ap-
gyventuose kraštuose ir aprašė žymesnius reformacijos vei-
kėjus, su kurių gyvenimu ir veikla susiję neabejotini nuo-
pelnai slavų kultūroms. Septintuoju vieno tokio aprašo
numeriu A. Węgierskis pažymėjo J. Radvaną ir paliko apie
jį tokią žinutę: „in Apologiam Postillae Pol. Gregorii Zar-
novecii scripsit Carmen. Extant ejusdem alia Carmina“ (153,
452, žr. taip pat 152, 452; „parašė poemą Grzegorzo iš Žar-
novco lenkiškos postilės apologijai. Yra kitų to paties auto-
riaus poemų). Ne itin daug pasakyta apie vieną iš garsiau-
sių Lietuvos protestantų, perdėm šykščiai apibūdintas
rašytojas, sukūręs lietuvių herojinį epą — „Radviliadą'!
Pirmieji apie „Radviliados“ kūrėją J. Radvaną
prakalbo XVIII a. šviesuoliai. Kunigaikščio J. A. Zatuskio bib-
liotekininkas ir sekretorius J. D. A. Janockis išsamiau už ki-
tus įvertino, matyt, kunigaikščio bibliotekoje saugotą „Rad-
viliados“ egzempliorių, nurodė, kad knygoje taip pat esama
kitų autorių kūrybos, ir apibūdino patį epą bei jo kūrėją.

Dėl racionalaus ir kritiško vertinimo šiandien įdomiai skam-
ba mokslingojo sekretoriaus žodžiai, todėl pateiksime visą
J. D. A. Janockio nuomonę apie „Radviliadą“: „Der Haup-
tschmuck dieses Heldengedichtes beruhet nurauf dem wohl-
getroffenen Sylbenmafe, die Gedanken sind matt. Und die
Bilder haben nichts neues. Der Verfafer scheinet gar nicht
zur Besingung, eines so grofšen Helden, von der Natur be-
stimmet gewesen zu seyn“ (39, 85; „Pagrindinį šios herojinės
giesmės akcentą sudaro gerai pavykę poezijos metrai. Tuo
tarpu jos mintys yra neraiškios, vaizdai nesako nieko nauja.
Kūrėjas [t. y. J. Radvanas - S. N.], apdainuodamas tokį di-
dingą herojų, regis, negalėjo būti gamtos apdovanotas“ ). Kri-
tišką J. D. A. Janockio nuomonę po trisdešimties metų žodis
žodin pakartojo F. K. Gadebuschas (25, 4). XIXa. pradžioje ly-
giai taip pat „Radviliadą“ įvertino F. Bentkowskis (6, 664).
Čia pastebėsime, kad abu pastarieji autoriai pažymėjo apie
J. Radvaną daugiau iš nieko kito negirdėję.

Minėdami J. Radvaną, kiti XIXa. istorikai ir bib-
liografai: H. Juszynskis (43, 102), F. Siarczynskis (129, 117),
J. J. Zaluskis (171, 156), M. Wiszniewskis (158, 153) ir T. Wierz-
bowskis (156, 172), sekė nebe A. Węgierskio, bet J. D. A. Ja-
nockio pėdomis. Kad ir kokios trumpos, jų žinutės pama-
žėliais didino J. Radvano — „Radviliados“, o ne poemos
„Epitalamijas šviesiojo ir prakilniojo pono Kristupo Man-
vydo Dorohostaiskio ir kilmingiausios šviesiosios panelės
Sofijos Chodkevičiūtės vestuvėms“ (113) arba giesmės
„Grzegorzui iš Žarnovco, „Apgynimo“ autoriui“ (Ad
Gregorium Zarnouecium, authorem Apologiae. Ode) -
šlovę. Užtat nieko nuostabaus, kad ankstyvoji mūsų poeto
kūryba iki K. Estreicherio epochos liko nežinoma.

Taigi devynioliktasis amžius tematė lietuvių hero-
jinį epą, kuriame J. Radvanas globėjo J. Abramavičiaus va-
lia apdainavo M. Radvilos Rudojo gyvenimą ir žygius. Kad
ir vienpusiškas, toksai vertinimas galėjo neginčijamas laukti
tyrinėtojo, ilgainiui įžvelgsiančio „Radviliadoje“ daugiau

IN ARM-A'1LILVSTRISSI MI, AC-PIAR
memoriz Principis X Bomini, D. Nicolai Radie,
uili; Ducis in: Dubinkiac Birze 5 Palązini
Vilnenfis, Xe, Ac.

Regia hufic volucris Domini poft funera tanti“
Alta petas, famam defer in aftra ducis.
Erige nunc pennas, patriam nunc protcge magnam
Te draco, te fulmen, Mokhas inerfk fugit,
Ihcipe dulcifonans 6 buccina, te Zupet ipfe
efperus; hac audit gux canis ortūs enim;
Czucafus haxc audie,iubet hažc'edifcere fyluas;
Hacigpes Lybiz, Taurus, X ifa Rupet,.
Meoenia vos metiūnt Jerichūs, Lituotė Tonante;
Corruac; meretkix ebria, Czud,cadar.

Ioannes Raduanaokius
Vilhehfs,

J.RADVANO
eilėraštis
AMŽINO ATMINIMO
ŠVIESIAUSIO DIDIKO IR PONO,
PONO MIKALOJAUS RADVILOS...
HERBUI,
išspausdintas A.Volano knygoje
GEDULINGA KALBA,
PASAKYTA
PAGERBIANT ŠVIESIAUSIĄJĮ DIDIKĄ
MIKALOJŲ RADVILĄ

Vilnius: D. Lenčickio spaustuvė, 1584

nei didžiojo etmono biografiją. Tik štai, ta tautų budimo
epocha pagimdė apmaudų nesusipratimą, kuris iki šių die-
nų klaidina senosios lietuvių literatūros skaitytoją. Regis,
pirmas J. J. Zaluskis, o po jo - M. Wiszniewskis, T. Wierz-
bowskis, K. Estreicheris (24, 45) ir daugybė kitų mokytų len-
kų neteisingai suprato „Radviliados“ leidimo metus: kny-
gos antraštiniame lape esančią chronogramą (I) I) IIXC
pavertė 1588-aisiais, 0 ne 1592-aisiais. Teisybė, anapus
Nemuno vėliau vis dėlto atsirado tokių tyrinėtojų, kurie,
sekdami F. Siarczynskiu bei ankstesniais autoriais, nurodė
1592-uo0sius epo leidimo metus. Tai K.Tyszkowskis (145, 13),
H. Lulewiczius (69, 4), galbūt dar vienas kitas. Užtat šiapus
Nemuno 1588-uosius istoriografijon tarsi kas būtų kalte įka-
lęs: šiuos „Radviliados“ leidimo metus nurodo V. Abrama-
vičius (1, 339, 342), J. Jurginis (42, 139), B. Kazlauskas (45, 278,
280, 303), J. Lebedys (57, 238; 58, 129), „Lietuvių literatūros isto-
rijos“ autoriai (61, 13), J. Tumelis (148, 484), M. Ročka (119, 80),
R. Pakalniškis (97, 58), D. Kuolys (55, 14, 78), E. Ulčinaitė (20,
28, 439, 491) ir dar daug kitų tyrinėtojų.

Kaip gi yra iš tikrųjų? Manytume, jog mokslinėje
literatūroje 1588-tieji atsirado, neteisingai arabiškais skait-
menimis perrašius minėtą chronogramą (I) I) IXC. Reikia
pasakyti, kad toks metų žymėjimas yra būdingas tik to lai-
kotarpio: XVI a. paskutiniojo ketvirčio-xXVII a. pradžios, spau-
diniams. Pavyzdžiui, 1588 m. Bazelyje išėjusioje R. Heidens-
teino knygoje „De bello Moscouitico, guod Stephanus rex
Poloniae, gessit commentariorum libri VI“ leidimo metai pa-
žymėti chronograma (1)1) XXCVII!. Tais pačiais metais Torū-
nėje išspausdintas pedagogikos veikalas „Institutionis lite-
ratae, sive De discendi atgue docendi ratione, tomus tertius“
turi chronogramą (I).1).XXC1xX. Na, 0 tuo pat metu Vilniuje
išėjęs A. Jurgevičiaus veikalas „Mendacia et convitia Evan-
gelica Andreae Volani Lwowkoviensis, secretarii, si Diis pla-
cet, Magni Ducatus Lituaniae“ labiau įprastą užrašymą, o
būtent, M.D.LXXX.VIlI.

1592 m. Poznanėje išėjusioje P. Skargos knygoje
„Upominanie do ewangelikėow i do wszystkich spotem nie
katolikėw“ leidimo metai pažymėti M.D.XCII. Lygiai taip pat
jie pažymėti A. Jurgevičiaus veikale „Ad guinguaginta du-
as guaestiones Gregorii Zarnovvitae ministri Calviniani de
Ecclesia, eiusą[ue] notis ac duratione“. Tais pačiais metais
Vilniuje pasirodžiusiame poezijos rinkinyje „Threni in exe-
guias illustrissimae Catharinae Radivilae de Teczyn, ducis
in Byrze et Dubingi, palatinae Vilnensis etc. etc.nomine Part-
henicae sodalitatis in Academia Vilne[n]si Societatis Iesu
institutae, a praecipua iuventute eiusde|m] sodalitatis consc-
ripti“ regime netgi M.D.L.XXXXII.

Kaip matyti iš šių pavyzdžių, lotyniški skaitmenys,
žymintys dešimtis ir vienetus, tuo laikotarpiu būdavo už-
rašomi ir prieš, ir po raidės C, kuri žymi šimtą. Labai retai
kuriame spaudinyje aštuoni būna pažymėti IIX (kaip
aukščiau minėtame pedagogikos veikale; įprastas žymėji-
mas - VIII). Vis dėlto jokioje anuo metu išspausdintoje kny-
goje neteko užeiti aštuoniasdešimt aštuonių, pažymėtų IIXC.
Tam reikalui autoriai ir spaustuvininkai vartojo skaitmenis
LXXXVIII arba XXCVIII.

Tuo metu šitaip - gana įvairiai - laiką žymėjo ir toli-
mesnių kraštų, ir Vilniaus tipografai. Pateiksime dar kelias
rečiau pasitaikančias chronogramas, panašias į „Radvi-
liados“. 1589 m. Rygoje išėjo P. Oderborno kūrinys, pavadin-
tas „Panegyricus ad serenissimos et potentissimos princi-
pes ac dominos, d. Joannem III. Svecorum, Gothorum,
Vandalorumą[ue] regem ... et Sigismundum III. regem
Poloniae“. Antraštiniame lape „Panegirikos“ leidimo metai
nurodyti (I). I). XXCIX., o kolofone - M. D. XIC. Abiem atve-
jais jie žymi tuos pačius 1589 m.

1598 m. Vilniuje išėjo A. Volano kūrinys, pavadintas
„Panegyricus illustrissimo principi, domino d. Nicolao
Christophoro Radivillo duci in Olika ac Nieswiez“. Antraš-
tiniame lape leidimo metai nurodyti (I) I) XCIX. Pratarmės

M. K. Radvilai Našlaitėliui pabaigoje spaustuvininkas S. Sult-
zeris nurodė datą, kada jis parašė pratarmę: „Vilnae ex of-
ficina mea typographica 4. Non. Decemb. Anno a partu Vir-
ginis 1598“. Taigi antraštėje irgi 1598-ji.

Pateiksime vieną pavyzdį, susijusį ir su J. Radvano
kūryba. 1591 m. Vilniuje išėjo minėtoji Grzegorzo iš Žarnovco
knyga „Obrona Postylle Ewanielickiey“. Joje yra keli J. Rad-
vano eilėraščiai. Vienas iš jų, pavadintas „Ad Gregorium
Zarnouecium, authorem Apologiae“ irgi pažymėtas chro-
nograma (I) I) IXC. 3. Non: Martij. Suprantama, jog „Apgy-
nimo“ antraštiniame lape pažymėti 1591 leidimo metai ir
šioje chronogramoje nurodytieji yra vieni ir tie patys.

Minėtų P. Skargos ir A. Jurgevičiaus kūrinių antra-
štiniai lapai rodo, kad 92-ieji leidimo metai būdavo žymimi
XCII. To laikotarpio knygose ši chronograma - dažniau pa-
sitaikantis metų užrašymo būdas. J. Radvano „Radviliados“
antraštiniame puslapyje esantis skaitmuo IIXC - kur kas re-
tesnis, tačiau ir jis žymi tuos pačius —92 - metus: jie gauna-
mi, iš šimto (C) atėmus aštuonis, kuriuos žymi UxX. Be to, ir
pačioje „Radviliadoje“ minimi kai kurie įvykiai, atsitikę apie
1588 m. ir vėliau. Iškalbingiausias iš visų yra M. Radvilos
Rudojo sūnaus Mikalojaus mirties paminėjimas (Radiv. IV,
518-520 ir paraštės pastaboje ). J. Radvanas apie tai rašo kaip
apie nelaimę, nuo kurios spėjo praeiti šiek tiek laiko, ir tatai
būtų suprantama, jei tartume, kad „Radviliada“ užbaigta
1591-ųjų pabaigoje ar 1592-ųjų pradžioje. Mat Naugarduko
vaivada Mikalojus Radvila, Rudojo sūnus, mirė 1589 m. gruo-
džio 18 d.; kitų metų pradžioje jį palaidojo Radvilų šeimos
kapavietėje Dubingiuose (3, 39).

Tik pokario metais mokslininkai J. Radvano kūrybą
ėmė vertinti kaip svarbų savitą XVI a. antros pusės literatū-
ros reiškinį. 1953 m. Briuselyje išėjo įdomi S. Koto monogra-
fija „La Rėforme dans le Grand-Duchė de Lituanie: Facteur
d'occidentalisation culturelle“. Nors joje „Radviliada“ ne
analizuojama, o tik paminima (49, 52), tačiau neabejotinu

autoriaus nuopelnu reikia laikyti aiškų, glaustą ir įtikinamą
XVla. antros pusės-XVII a. vidurio LIDK kultūros aptarimą.
S. Kotas J. Radvaną laiko ne Radvilų dvaro poetu (šiuo aspek-
tu vėliau į „Radviliadą“ pažvelgs A. Sajkowskis, 125, 22-24),
o vienu iš žymesnių Lietuvos reformatų sąjūdžio dalyvių.
Pasak tyrinėtojo, tam sąjūdžiui priklausę A. Volanas, J. Lasic-
kis, A. Chžonstovskis, S. Košuckis, B. ir S. Budnai, A. Zacha-
ževskis, J. Kazokas, L. Kšiškovskis, K. Bazilikas, J. Petravi-
čius, J. Licinijus, S. Nininskis, E. Pilgrimovijus, P. Oderbornas,
A. Sapiega, V. Agripa, P. Gradauskas, A. Rimša, J. Šemeta,
J. Abramavičius, K. Dorohostaiskis, K. Volodkavičius,
T. Jevlaševskis ir dar daug kitų religijos, politikos ir kultūros
veikėjų. Toks vertinimas atrodo kaip reta teisingas, nes „Rad-
viliados“ sukūrimo istorija, kalbos ir stiliaus analizė rodo ne-
abejotiną jau minėtų J. Abramavičiaus, A. Volano, P. Oder-
borno, galbūt V. Agripos, P. Gradausko ir dar vieno kito
reformatų kultūrininko įtaką J. Radvanui.

Maždaug; tuo pat metu kitas lenkų tyrinėtojas B. Na-
dolskis paskelbė studiją apie Lenkijos Renesanso poeziją loty-
+ nų kalba. Studijoje mokslininkas plačiau nei kiti aptarė
„Radviliadą“ bei „Epitalamiją“ (81, 209), pirmasis įžvalgiai
pastebėjo, kad mūsų herojinis epas (B. Nadolskis jį vadina
„Eiliuota kronika“ ) yra ne tiek M. Radvilos Rudojo gyveni-
mo ir žygių, kiek Lietuvos kovų prieš Maskvą apdainavi-
mas. Panašią nuomonę apie „Radviliadą“ vėliau pareiškė ir
J. Nowakas-Dtužewskis monografijoje „Okolicznošciowa po-
ezja polityczna w Polsce: Pierwsi krėlowie elekcyjni“. Šio Ii-
teratūros istoriko tvirtinimu, herojinis epas esąs pagyrimas
M. Radvilai Rudajam, tačiau vien pagyrimas nieku būdu ne-
sudarąs viso „Radviliados“ turinio (88, 148). Kad ir nenorom,
lenkų tyrinėtojas pastebi epą alsuojant lietuvišku patriotiz-
mu (88, 149), o epizodus, kuriuose apdainuojama Lietuva
(Radiv. I, 31-96; II, 89—195, galbūt dar IV, 143—182), laiko gra-
žiausiomis „Radviliados“ vietomis. Baigdamas epo aptari-
mą, J. Nowakas-IDlužewskis pastebi: „Radivilias jest chyba

/MAGNIETCI DOML-.
s„Wenceflai Szemiot, Šc,

Ekipa

V" Samius cecinit, movtem contemnerė Cx grim,
Se fore perpetutim guti canit, alta petens:
Ti guogę Jic Generofe viges, CO“ olympia Virtus,
“ Ausmoolis, eternum te fuper a/hra fereti

G bier veluti Cygnus candore niuali: Ša
o P eEbora IaEhe Būnas ||

t guogpprėdonės seras 0 kada A
1 Ho/iem fic patria pellito fortis egues.. EK
ž EA tenai pe oravita .
4, Oferi Cae incipient auros feclė tibis:

Spėjamas J. RADV ANO eilėraštis
PRAKILNIOJO PONO
VENCLOVO ŠEMETOS HERBUI,
išspausdintas A. Chžonstovskio knygoje
TIKRATIKIŲ KRIKŠČIONIŲ KRIKŠTO
PASLAPTIES APGYNIMAS

Vilnius: J. Karcano spaustuvė, 1584

najlepszą w naszej dotychczasowej literaturze polsko-
lacinskiej probą adaptacji poematu antycznego dla polskich
potrzeb“ (88, 150; „Senojoje mūsų literatūroje, kurtoje lenkų
ir lotynų kalbomis, Radviliada veikiausiai yra geriausias ban-
dymas lenkų reikmėms pritaikyti antikinę poemą“ ). Pana-
šiai, tik dar palankiau mūsų herojinį epą įvertino S. Niezna-
nowskis (87, 401—402; lietuvių literatūros istorijoje vėliau tokią
nuomonę pareiškė ir E. Ulčinaitė, 20, 28).

Iš kitų autorių, dar rašiusių apie J. Radvano gyve-
nimą ir kūrybą, gero žodžio nusipelno H. Lulewiczius,
kuris lenkų biobibliografinėje enciklopedijoje „Polski
Slownik Biograficzny“ paskelbė straipsnių apie mūsų po-
etą ir kai kuriuos Radvilas (69-71 ). Straipsnyje apie J. Rad-
vaną šis lenkų eruditas ne tiktai nurodė tikruosius
„Radviliados“ leidimo metus (S. Kotas, B. Nadolskis,
A. Sajkowskis, J. Nowakas-Dlužewskis ir kiti tyrinėtojai
sekė K. Estreicheriu), bet taip pat aptarė visas žinias apie
herojinio epo autorių ir jo kūrybą, kurias jam pavyko su-
rasti įvairiuose XVI-XX a. šaltiniuose (69, 3-4).

Šiapus Nemuno tik pokario metais susidomėta J. Rad-
vanu ir jo kūryba. O juk kas kitas būtų galėjęs kelti bun-
dančią nepriklausomybei Lietuvą 1904-1918 m., jeigu ne hero-
jinis epas, apdainavęs lietuvių kovas prieš Maskvą,
išaukštinęs Livonijos karo nugalėtojus, įamžinęs jų perga-
les prieš Ivano IV Rūsčiojo valdomą barbarų valstybę ir, svar-
biausia, sukurtas lietuvio '!.. Vis dėlto dėl įvairių priežasčių
tuomet pirmoji moderniosios Lietuvos šviesuolių karta

]. Radvano gyvenimas iki šiol tebėra menkai ištirtas, todėl kol kas negalime pasa-
kyti, kada poetas gimė. Tuo tarpu apie J. Radvano kilmę ir tautybę žinių teikia jo
kūriniai. Poetas buvo vilnietis. Apie tai kalba parašas po ankstyviausiu dabar
žinomu jo eilėraščiu, išspausdintu A. Volano kūrinyje „Oratio funebris in laudem
illustrissimi principis, Nicolai Radivili ducis in Dubinki ac Birze“ (164, f A verso:
lvannės Raduanonius Vilnensis ). Autoriaus tautybę taip pat liudija lietuviški žo-
džiai „Radviliadoje“: Sventa "Šventosios upė, Radiv. 1, 77; iv, 74; Nerys "Neris",
Radiv. iv, 145 bei paraštėje prie i, 73 ir kai kurie kiti. Beje, tarmiškai užrašytas pas-
tarasis hidronimas irgi nurodo autorių buvus rytų aukštaitį vilniškį.

„Radviliados“ nepastebėjo, neskaitė ir jos deramai neįver-
tino. Užtat tos kartos romantinėse praeities vizijose keista
likimo užgaida herojinio epo vietą užėmė lenkų humanisto
Mikalojaus Husoviano „Giesmė apie stumbrą“. Lietuvių švie-
suoliai didžiavosi šioje poemoje apdainuotu Lietuvos girių
grožiu ir turtais, žavėjosi didingu didžiojo kunigaikščio Vy-
tauto paveikslu (plačiau apie tai Žr. 37, 8-9 ir toliau) ir ilgam
lietuvių lotyniškos literatūros pradžią susiejo su šiuo poetu.
Tuo tarpu J. Radvanas mūsų skaitytojui buvo nežinomas iki
pat 1959 m. V. Abramavičiaus publikacijos (1).

Kad ir kaip šališka, pastaroji, regis, paskatino lie-
tuvių tyrinėtojus įvertinti J. Radvano gyvenimą ir kūrybą,
surasti jai vietą XVI a. lietuvių kultūros kontekste. 1963 m.
monografijoje apie Mikalojų Daukšą žymus senosios lietu-
vių literatūros tyrinėtojas J. Lebedys trumpai apibūdino
„Radviliadą“ vienu — tautos bei valstybės sampratos —
aspektu (57, 289290) ir pareiškė, kad J. Radvano bei kitų ne-
lietuviškai rašiusių autorių turėtoji tautos koncepcija buvo
kitokia nei ta, kurią savo raštuose puoselėjo Zemaičių ka-
nauninkas M. Daukša (57, 291-292 ir toliau). Po dviejų metų
J. Radvano gyvenimą ir kūrybą aprašė J. Jurginis veikale
„Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“ (42, 139-140). Paly-
ginus šią knygą su ankstesnėmis publikacijomis matyti, kad
„Renesanso“ autorius nė per žingsnį toliau nepažengė nei
nuo XIXa. lenkų, nei nuo V. Abramavičiaus ar J. Lebedžio
tyrinėjimų, liečiančių J. Radvaną.

Deramai įvertinti J. Radvano gyvenimą ir kūrybą
pirmasis ėmėsi Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos
katedros docentas B. Kazlauskas. Jis išvertė į lietuvių kalbą
„Radviliadą“!' ir 1965 m. „Literatūroje“ paskelbė platų

" Dideles savo vertimo ištraukas B. Kazlauskas publikavo aptariamame straipsnyje.
Visas vertimas nebuvo publikuotas nei tada, nei vėliau. Šia proga pažymėsime,
kad antrasis „Radviliadą“ lietuviškai prakalbino A. Rukša, o vienos epo ištraukos
vertimą paskelbė A. Tyruolio sudarytoje pasaulinės poezijos antologijoje
„Nemarioji žemė“ (86, 68-70).

straipsnį apie herojinį epą bei jo autorių. Palikę nuošalyje
ginčytinus pastarosios publikacijos teiginius dėl J. Radva-
no klasinio ribotumo, čia tenurodysime kai kurias įžvalgias
ir teisingas B. Kazlausko išvadas. Visųpirm šis tyrinėtojas,
kaip anksčiau S. Kotas, J. Radvanui vietos ieškojo įdomiame
ir labai reikšmingame XVIa. Lietuvos reformatų sąjūdyje.
Puikiai išmanydamas antikinę literatūrą, B. Kazlauskas epe
taip pat įžvelgė keletą dalykų, į kuriuos anksčiau dėmesio
nebuvo atkreipę kiti tyrinėtojai. Mat jis, galvodamas apie
„Radviliados“ skaitytoją, taip pat įvertindamas antikinės
literatūros kultą XVI a. Europoje, pastebėjo: „Jeigu lietuviš-
koji knyga daugiau stengėsi patenkinti religinio gyvenimo
reikmes, tai lotyniškoji grožinė literatūra sekė pasaulinės
literatūros pavyzdžiu, lygiavosi į ją savo siužetais ir litera-
tūrine forma. Lietuvių kalba išleistieji raštai daugiausia buvo
skiriami lietuvių liaudžiai. Lotyniški, Lietuvą liečiantieji,
grožiniai kūriniai pretendavo būti pasaulinio garso veika-
lais“ (45, 280). Su tuo negalima nesutikti. Be to, anksčiau
nei J. Nowakas-Dlhužewskis ir S. Nieznanowskis B. Kaz-
lauskas įvertino ir aptarė etnopolitinį, tariant „Lietuvos
istorijos iki 1795 metų“ autorių žodžiais (46, 221—225), „Rad-
viliados“ patriotizmą (45, 282, 298), taip pat išsamiau už
kitus tyrinėtojus apibūdino antikinės poezijos paveldą
herojiniame epe (45, 289-302).

Beveik tris dešimtmečius B. Kazlausko studija buvo
pagrindinis šaltinis, iš kurio Žinių apie J. Radvaną sėmėsi
senosios lietuvių literatūros tyrinėtojai. Pačioje 1993 m.
pabaigoje išėjo D. Kuolio monografija „Asmuo, tauta, vals-
tybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje litera-
tūroje“. Jos autorius J. Radvano kūrybą aptarė plačiame XVI-
XVII a. idėjų istorijos kontekste, todėl pareiškė ypač svarbių
minčių apie „Radviliados“ lietuviškumą, grindžiamą su
Radvilomis ir kitomis didikų giminėmis susietu lietuvių tau-
tos ir jos sukurtos valstybės likimu (55, 78, 202). Kad ir kaip
gaila, tačiau šios mintys monografijoje plėtojamos, pasitel-

17 2 a
Ne

kus ne „Radviliadą“ ar kitus XVI a. antros pusės Lietuvos
autorių kūrinius, bet palyginti vėlyvą A. Kojelavičių-Vijū-
ką. Tuo tarpu dar M. Strijkovskio amžininkai: A. Volanas,
A. Rimša, E. Pilgrimovijus, K. Volodkavičius ir galiausiai
pats J. Radvanas, savo kūriniuose reiškė idėjas, kurias
„Asmens, tautos, valstybės“ autorius teįžvelgė Lietuvos
Tukidido — A. Kojelavičiaus-Vijūko — raštuose. Atskleisti
šių Žmonių nuopelnus, parodyti J. Radvano indėlį į etno-
politinę lietuvių raišką ir būtų vienas iš šios knygos tikslų.

Kad ir kaip nemaloniai iš J. Nowako-Diužewskio
lūpų skamba „Radviliados“ kritika, vis dėlto tenka pripa-
žinti itin vykusiu metodą, kurį šis mokslininkas pasirinko
senosios lenkų ir, pridėkime, lietuvių literatūros tyrinėji-
mui. Kūrinių aptarimas pagal karalių valdymo metus, t. y.
pagal greit besikeičiančią politinę-visuomeninę konjunktū-
rą, leido šiam tyrinėtojui atskleisti kiekvienoje poemoje ar
eilėraštyje pavaizduoto gyvenimo ypatumus ir teisingiau
aprašyti politinės, konfesinės ir kultūrinės padėties kaitą,
įtakojusią literatūros stilius ir skonius. Jau minėtos „Lietu-
vos istorijos iki 1795 metų“ autoriai irgi žengia tuo pačiu
keliu, tačiau remiasi ne teorinėmis J. Nowako-Dlužewskio
premisomis, o Z. Ivinskio nuostata „visą savo dėstymą su-
telkti apie valstybingumo idėją lietuvių tautoje“ (46, 11). Ne
noras apdainuoti M. Radvilos Rudojo gyvenimą ir žygius,
o siekimas pagerbti Lietuvos valstybingumą apgynusią
Livonijos karo nugalėtojų kartą pagimdė ir mūsų „Radvi-
liadą“. Livonijos karo, LDK priešų ir jos gynėjų, galop ken-
čiančios, laiminčios ir su viltimi į ateitį žvelgiančios Lietu-
vos apdainavimas sudaro pagrindinės mūsų epo temos
turinį. Atskleisti žmogaus ir valstybės vaizdavimo „Radvi-
liadoje“ ypatumus tradicijos ir originalumo aspektu ir būtų
kitas — svarbiausias - šio tyrinėjimo tikslas.

„Čia kiekvienoj eilutėj skamba Vergilijus“

„Kadviliados“ kalbos pobūdis

Tebūnie leista „Radviliados“ meninio pasaulio analizę
pradėti ne nuo surinktų duomenų aptarimo, o nuo prisimi-
nimų. Taigi Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos ka-
tedros docentė E. Ulčinaitė yra šių eilučių autoriui pasakoju-
si apie vieną savo viešnagę į Maskvą, į M. V. Lomonosovo
universitetą. Kai ji parodžiusi „Radviliadą“ tenykštėje Klasi-
kinės filologijos katedroje, docentai ir profesoriai veik vienu
balsu pareiškę, kad J. Radvanas nesąs originalus, nes kūręs,
vartodamas „Eneidos“ žodžius, frazes ir vaizdus. „Čia kiek-
vienoj eilutėj skamba Vergilijus“, - pareiškę jai mokyti rusai.

Suprantama, kad lotynų kalba nebuvo gimtoji nei
J. Radvanui, nei tūkstančiams kitų Renesanso poetų, kūru-
sių lotyniškai. Kiekvieno iš jų apsisprendimą rašyti šia kal-
ba lėmė įvairios asmeninės priežastys ir bendros kultūri-
nės epochos tendencijos, puikiai aptartos įvairių tyrinėtojų
ir neblogai žinomos mūsų skaitytojams (plačiau apie tai
žr. 9, 19—36 ir toliau). Svarbu ne tai. Regis, ir kolegų iš M. V.
Lomonosovo universiteto, ir mūsų jau minėtų B. Nadolskio,
J. Nowako-Diužewskio, S. Nieznanowskio, B. Kazlausko ir
kitų nuomonėse dėl „Radviliados“ kalbos yra paliečiamas
begal svarbus tradicijos ir novatoriškumo, poetinės mokyk-
los ir meninės individualybės klausimas. Ar galėjo ką nors
originalaus pasakyti Lietuvos Renesanso poetas, kūręs ne

gimtąja, o lotynų kalba? (Juk pasirinkęs mirusią kalbą, jis
neišvengiamai pateko į pasaulyje pripažintų autorių ir an-
tikinės literatūros žanrų nelaisvę.) O jei galėjo, tai kas loty-
niškai parašytoje „Radviliadoje“ yra originalu, o kas - ne?
Ir ko daugiau? Ir jeigu J. Radvanas nebuvo originalus, tai
koks tuomet yra herojinio lietuvių epo poetinės mokyklos
lygis? Į visus šiuos klausimus geriausiai atsako „Radvilia-
dos“ kalbos analizė. Ją skaitytojas suras paskutinėje heroji-
nio epo publikacijoje (115, 249-337), o čia trumpai aptarsime
mūsų epo kalbos ypatybes.

Taigi antikinės poezijos paveldas „Radviliadoje“ yra
didelis ir įvairus. Didžiąją to paveldo dalį sudaro VERGILI-
JAUS kūryba; beje, tai būdinga visai Antiką mėgdžiojusiai
XVI a. Europos epinei poezijai (87, 395 ir toliau; 91, 426-427 ir
toliau). Be Vergilijaus, „Radviliados“ kalboje žymių taip pat
paliko CICERONO (15-18, šie kūriniai imituojami Radiv. I,
187, 295, 929-930; II, 318—319, 802 ir kitur), ENIJAUS (juo sekama
Radiv. II, 318-319, 326; WI, 487, 818, 823 ir dar vienoje kitoje
vietoje), GELIJAUS (27,jo „Atikos naktimis“ sekama Radiv. I,
223, 796 ir dar vienoje kitoje vietoje), JĮUVENALIO (100, jo sa-
tyros imituojamos Radiv. I, 324; II, 793 ir kitur), HORACIJAUS
(36, juo sekama Radiv. I, 278, 284; II, 572-573, 623-624, 625 ir
daug kur kitur), KATULO (12, jo eilėraščiai imituojami Ra-
div. I, 15-16, 369, 437—438; IV, 510 ir galbūt kitur), KLAUDI A NO
(19, jo kūriniais sekama Radiv. I, 193, 339 ir galbūt dar kitur),
LUKANO (65, juo galbūt sekama Radiv. I, 278; jis imituoja-
mas Radiv. II, 41, 390, 645; II, 816; IV, 204), LUKRECIJAUS (66,jo
epu sekama Radiv. I, 382, 579; III, 194, 248; IV, 441 ir galbūt
kitur), MAKROBIJAUS (74, jo pėdsakai matomi Radiv. II, 318—
319 ir galbūt dar vienoje kitoje vietoje), MARCIALIO (76, jo
eilėraščiais sekama Radiv. IV, 216, 360, 493), OVIDIJAUS (92—
95, jo kūriniais sekama Radiv. I, 68, 101, 185, 241-242 ir kitur),
PAKUVIJAUS (juo sekama Radiv. III, 681—682), PERSIJAUS (100,
jo satyromis sekama Radiv. I, 181, 250-251 ir galbūt dar kitur),
PLAUTO (103, jo komedijomis galbūt sekama Radiv. I, 388 ir

IN ARMA ILLVSTRIVM AC MAGNIFICORVM DOMINORVM.
2, Nicolai Moniuidi Dorohofaiski, Pa! tini Polocen. etc:

a
D. Chuftophori Moniuidi Dorohoflaiski, Filj, Inciforis M.
Ducatus Lith, PrafeGti Volcouilcenfis,Serelsowen, etc:

IOANNES RADVANVS,
LVna,ŠAella decens, guarum colis altera magnum
Signiferum, aurora nuncia certa facra:
Alreranocte nites elemento proxima terra,
Vrrag; Monuida, clara trophaa domus .
4 fpicite has Lirauūm fedes,lucemg; benignam
Fundite per terras, aftra, Palamonias,
Ionec ab immenfo capies tua lumina Sole,
Nulla tibi Ecclipfis, Luna, nocere potdit.
Dum frmamento Chrifti defixa mancbis
Scella, cades nunguam, lucida femper eris,
Vos fupra mortale nihil, mortale fed infra
Lunares curfus, X peritura manent,
S cguogue Monuidis nil funeris auferet hora,
Gloria per titulos ibit X aftra fuper.
AErerna facies, cceli omnipatentis alumna
Saluete, X Litauis ferte perenne iubar.
CORTINA, LV NAE. Eiufdem.
DEfcaus A Luna times, aducrte, doccbo,
Oua bi fata canunt.
Efi via gua fuperis Eccliptica linea fert /r,
Signfero in medio,
Hic te rerum opifex, naturag; currereiuflit,
Hic guogue Solis eguos,
Artu vallat2 ffammis occurrere moli,
Candida Luna caue,
Nam fi fortė gradum celerans aduerfa parenti
lueris Heliadum.
Iamtibi pradico defečtus, arą; labores,
Luminibusą; tuis.
Namą; grauis terra obitabit tibi conus, X ymbra
Impedrent tenebris.
Tum tu, fi gua mei veniet non immemor hora
Vrilis admoniti,
Si cupis xternūm pulchro fulgefcere calo,
Lucifero comite.
Neprecorimmenfo, ne (is contraria Soli,
Ouiubi Chriftus erit

J. RADVANO
eilėraščiai
ŠVIESIŲJŲ BEI PRAKILNIŲJŲ PONŲ
MIKALOJAUS MANVYDO DOROHOSTAISKIO,

POLOCKO VAIVADOS,
ir

KRISTUPO MANVYDO DOROHOSTAISKIO,
LDK RAIKYTOJO,
HERBUI,
išspausdinti Grzegorzo iš Žarnovco
EVANGELIKŲ POSTILĖS APGYNIME

Vilnius: S. Tiškevičiaus išleidimas, 1591

kitur), PROPERCIJAUS (107, jo eilėraščiais sekama Radiv. I, 6;
11, 405—406 ir galbūt dar kitur), PRUDENCIJAUS (108, jo poezi-
ja imituojama Radiv. IV, 489—491, 496—497), SENEKOS (126—127,
jo kūriniai imituojami Radiv. III, 195, 735, jais remiamasi Ra-
div. IV, 366—368 ir galbūt dar vienoje kitoje vietoje), SILIJAUS
(131,jo epu sekama Radiv. I, 397, 477), STACIJAUS (135-136, jo
epine poezija sekama Radiv. II, 607; IV, 222 ir galbūt dar vie-
noje kitoje vietoje), TIBULO (144, jo eilėraščiai imituojami
Radiv. I, 1-3, 20, 423-428, 528; IV, 233 ir kitur), VALERIJAUS
FLAKO (150, jo kūryba sekama Radiv. I, 484-485 ir galbūt
dar kitur) ir kai kurių kitų senovės Romos rašytojų kūry-
ba. Pridėję HOMĖRĄ (34-35, juo sekama Radiv. II, 165, 778;
11, 310, 582—-583; IV, 468 ir kitur), taip pat imituojamą heroji-
niame epe, turėsime gan išsamų vaizdą tos poetinės mo-
kyklos, kurią išėjo J. Radvanas.

„Radviliados“ kalbos santykis su antikine poezi-
ja trejopas. J. Radvanas citavo senovės romėnų rašyto-
jus, vartojo jų epitetus ir tropus arba imitavo tų rašytojų
kūrybos motyvus bei temas. Cituota tikslingai ir su sai-
ku, todėl J. Radvano mokytojų balsas nė kiek nepakenkė
savitam lietuvių herojinio epo skambėjimui. Cituojami
kūriniai „Radviliados“ paraštėse dažniausiai nepažymėti,
tačiau vargu ar tai kliudė tą pačią kaip J. Radvanas hu-
manistinę mokyklą išėjusiam XVI a. pabaigos skaitytojui
atpažinti, kad, pavyzdžiui, frazė „Tempus agi res“ (Ra-
div. I, 319) yra pacituota iš Vergilijaus „Ėneidos“ penkto-
sios giesmės (eil. 638), o sakinys „Ventum ad supremum
est“ (Radiv. IV, 129) pirmą kartą nuskambėjo to paties kū-
rinio dvyliktoje giesmėje (eil. 803).

Vergilijaus citatų „Radviliadoje“ nėra labai daug:
jų iš viso pastebėta 91 (I giesmėje — 33, II — 24, III - 24 ir IV —
10). Daugėliau esama neoriginalių epitetų, tropų ir frazių.
Šios rūšies „skolinių“ pastebėta 569 (I — 105, II — 173, III - 187
ir IV - 104). Na, o daugiausia rasta Vergilijaus poezijos
imitacijų — 755 (1 — 200, II — 190, III — 229 ir IV — 136). Kartu šie

„Skoliniai“ iš Vergilijaus: citatos, epitetai, tropai ir imita-
cijos, sudaro net 91, 53 “o visų sekimų antikine literatūra.
Kitų senovės Graikijos ir Romos rašytojų epitetai, tropai,
frazės ir imitacijos tesudaro 8, 47 “o visų reminiscencijų. (I gies-
mėje jų pastebėta 37, Ii — 27, II —36,01V —31.) Taigi akivaizdžiai
matyti, kad būtent Vergilijus, o ne kuris kitas autorius da-
rė J. Radvanui didžiausią įtaką.

Pagal „Radviliados“ komentarus (115, 249-337) at-
likti poezijos skolinių skaičiavimai rodo dar vieną mūsų
epo kalbos ypatybę. Mat didžiąją antikinės poezijos pa-
veldo dalį „Radviliadoje“ sudaro ne citatos, bet kitoje kal-
binėje-stilistinėje aplinkoje pavartoti senovės autorių epite-
tai bei tropai, antikinės poezijos parafrazės ir imituoti
antikos kūrinių motyvai bei temos.

Nesuklysime sakydami, kad epinės kalbos ypaty-
bes lemia ne tik autoriaus sumanymai, to žanro tradicijos
reikalavimai, bet taip pat hegzametro eilutės normos. Re-
gis, kas kitas galėtų taip varžyti poetą ir kas - taip jam
padėti, jeigu ne hegzametro „poetinis narvas“, sudėtas iš
LBL LL arba LAT]
-uJ-*. Tarsi kokios nepailstančios bitės senovės epog-
rafai šiuos hegzametrų korius jau kadų kadės buvo pripil-
dę visokeriopų epitetų, tropų bei frazių, todėl Renesanso
poetai jais be sąžinės graužimo naudojosi savo kūriniuo-
se, Žinia, semdamiesi iš geriausiųjų — Vergilijaus ir Ovidi-
jaus. Epitetams, tropams ir frazėms būdinga tam tikra rit-
minė „faktūra“, todėl, pavyzdžiui, pasakyti crūdėli bello
(negailestingam, arba žiauriam, karui) kuris nors Rene-
sanso epografas galėjo ne bet kaip, o tik atidalinęs epitetą
crūdėli nuo bellė kokiu trečiu žodžiu ar fraze, nes žodis
bello, terpiamas prieš epitetą arba po jo, būtų suardęs heg-
zametro eilutę. Šitaip - skyrium -crūdėli bello kitados gie-
dojo Vergilijus (Aen. VIII, 146), todėl ir mūsų J. Radvanas
nusekė mokytojo pėdomis: Radiv. II, 13 tuodu žodžiu ski-
ria trečiasis — involvere.

Dėl ypatingos ritminės faktūros įvairios epitetų ir
tropų formos antikiniuose hegzametruose gali užimti ne
bet kurią, o tik eilutės ritmo bei instrumentuotės leidžia-
mą vietą. Užtat Renesanso epografų kūryboje epitetai bei
tropai paprastai vartojami tose pačiose pėdose, kuriose
juos kitados giedojo Vergilijus ar Ovidijus. Kaip rodo aukš-
čiau minėtas pavyzdys, mūsų J. Radvanas irgi nebuvo iš-
imtis: Vergilijus crūdėli tarė ketvirtoje pėdoje, o bello - šeš-
tojoje, ir J. Radvanas crūdėli bello giedojo ten pat. Tačiau
ne tai svarbu. Svarbiausia yra tai, kad geresnieji Renesanso
epografai Vergilijaus ar Ovidijaus epitetus ir tropus var-
tojo, ėmęsi kitų temų, apdainuodami kitus herojus ir įvy-
kius. Štai, kad ir J. Radvano epizodas, kuriam jis pasitelkė
cituotąjį crūdėli bello. Šią frazę Vergilijus įdėjo į legendi-
nio romėnų protėvio Enėjo lūpas, kai šisai kreipėsi pagal-
bos į Euandrą, tvirtindamas, jog abu jie - Euandras ir Ėnė-
jas — turį tą patį priešą: „gens eadem, guae te, crudeli
Daunia bello / inseguitur“ (Aen. VIII, 146-147; „Toji pat
Dauno gentis, su kuria kovoji, man skelbia / Kruviną
karą“; A. Dambrausko vertimas). J. Radvanas crūdėli bellėo
ištarė, kai jo lyrinis herojus antros giesmės pradžioje atsi-
duso dėl nelaimingosios Livonijos, kurią likimui lėmus
užpuolė Maskvos kariuomenė: „hoc fata volebant / Heu
miseras gentes crudeli involvere bello“ (Radiv. II, 12-13;
„likimas, / vai, nelaimingas gentis vėl įtraukia į kruviną
karą“). Šitaip - kūrybiškai - J. Radvanas pasinaudojo vi-
sais 569 Vergilijaus epitetais, tropais bei frazėmis.

Ypač įdomių minčių apie mūsų poeto kūrybiškumą
teikia imitacijos (šiuo terminu mes vadiname parafrazes ir
imituojamus motyvus bei temas). Jų pavidalai „Radvilia-
doje“ yra labai įvairūs. Kartais J. Radvanas imitavo Vergi-
lijų ar kitą autorių, originalo frazėje tepakeisdamas vieną
ar du žodžius. Pavyzdžiui, trečios „Georgikų“ giemės
pradžioje Vergilijus sako, kad „jau seniai išgiedotos“ po-
emos apie mitinius herojus, valdžiusios dykūnų protus:

„Cetera, guae vacuas tenuissent carmine mentes, / omnia
iam vulgata“ (G III, 3—4; „Kita, kuo gali giesmė dykūno dva-
sią pagauti, / Jau išgiedota seniai“; A. Dambrausko verti-
mas). J. Radvanas tą pačią frazę pavartojo „Radviliados“ pra-
džioje (I, 13-14), tik pakeitė originalo cetera žodžiu talia (tokios
temos, tokie dalykai), o carmine - žodžiu plurima (dažniau-
siai pasitaikantys). O štai Horacijus vienoje odėje guodžia
Valgijų Rufą, tvirtindamas, kad tasai taip sielojasi dėl miru-
sio bičiulio, kaip netgi ąžuolynas nuo atšiaurių vėjų neken-
čia: „aut aguilonibus / guerceta Gargani laborant“ (Carm. II,
9,6-7; „vėtrose taip ilgai / Gargano ąžuolai nevargsta“; H. Za-
bulio vertimas). Apdainuodamas Ulos mūšį, šią frazę para-
lelizmui sukurti pasitelkė ir mūsų poetas, tik pakeitė joje ke-
letą žodžių: vietoje originalo aguilonibus ir Gargani jis užrašė
vėjų vardus: Vulturno Boreaue fero (Radiv. III, 390).
„Radviliados“ kalboje nesunku atrasti ir tokių para-
frazių, kurios nuo imituojamo originalo nutolusios labiau ne-
gu ką tik minėti pavyzdžiai. Antai J. Radvanas, apdainuoda-
mas Aldonos Gediminaitės ir karalaičio Kazimiero vestuves
bei pabrėždamas tų vedybų naudą abiems - Lietuvos ir Len-
kijos — valstybėms, reiškia viltį, kad nuo vestuvių dienos li-
kimas tvirtu tarsi plienas ryšiu jungė „dvi tautas, valdysi-
mas vienodomis teisėmis“: „duas gentes, paribus sine fine
regendas / Auspiciis, adamas fatorum lege tenebat“ (Radiv.
II, 132-133). Šioje epo vietoje imituojami Junonos žodžiai, ku-
riais deivė įkalbinėjo Venerą pritarti Ėnėjo ir Didonos vedy-
boms ir visiems iš tų vedybų išplaukiantiems padariniams:
„Communem hunc ergo populum paribusgue regamus /
auspiciis“ (Aen. IV, 102-103; „Taigi draugėn sujunkim tautas
ir teisėm vienodom / Jąsias valdykim“; A. Dambrausko ver-
timas). Palyginę originalą ir parafrazę, pastebėsime, kad
J. Radvanas pavertė originalo savarankišką sakinį išplėsti-
nio pažyminio konstrukcija, išsaugodamas joje vien aplin-
kybę su ją lydinčiu pažyminiu (t. y. paribus auspiciis). Yokių
parafrazių kaip ši „Radviliadoje“ yra daugiausia.

IOANNIS RADVANL
Ad Gregorium Zarnouccium, Authorem Apologiz,

Ode,

PRIfti poeta guos fdibus fišs
ksm guid mifi crimima
Secli fuove, Bliuione

Nomina digna, morig prorfus?

Te per/inanteni ChriPadis facrum
Carmen, Prophetarum monument4g,
Zarnoudci, lethi tenora

Melpomene mea vindicabit,

Vitenec arni nec taciturnitas

Inuoluat altis inde filentijs,
V'iues, perenni notus 4u0,
He/perij domitor Tyranni,
Tu Chri/fžianis opprobrium figos,
Tu Patriarchas bere/ium doces
Senfus tonantis facrofanštos,
Atia iubes meliora uelle.
Beucum vepellis Pontifcum nefas,
Turpata feu cum dogmata refpuis,
Er guicguid Anticbri/tus boflis
Implacdum iaculatur orbi.
ui templa diris velligionibus,
Etregna /xuo Martis acindce
Va/lauit, audens (9 facratos
Regum apicas viobave ferro.
Psrupnė fufume/2, fanguinis inclyti,
Pertot duella, €9- pralia ciuica?
Ad arma rurJum Papa ad arm
Pontifices g alij feruntur.
Non ve feroces Amuratis minas
Vertat vetrorfum, fignag Patribus
Direpia, Otomanni Juperba
Re/lituat, repetatg ab Aula.
Non vecyuentis Barbariam domet
Gentem [cele/Tam internecionibus ,
Procudir enfes:fed fatiget
ri/liadas mi/ero tumulius
Nempe vt fetundumi uor4 Otomannica,
Ras Cbriianas perderei impius
Euror fuoruna: illi fagittas
Cotedcuunt, eguitantg; inulii.
Nu inas. Cantaber borridus
Parans Britanno, foluie aui mala:
Examėna/lris, vrbibus g;
Oceano inuebitur timendum,

Anno a Chrifko nato CI>

Emancipatus Sixto Wer, (beunefas)
Bis mille formidata Britannie
Tormenta vexit, /žraujt e9uor
Clafžibus 9 peditum cateruis.

Ad bunc juuentus maftula milisum
Vištoriofo vertitur im petu,
Olimą, vietovės Nbevos,

Con/ilio atg; manų veuiit,

Spar/fis velucent naušbųs eguord,

V /Letriremes inuslntant falo,
Et cxecvatas lepiones
Fluštus co vuda rubens vefor pie.

Lymphatus bo/lis per mare naufragum
Fugit, catėnas pollicitus Britan
no gu tremendos apparatus
Vana fuperbia mox redegitt

Huc guigubernarcunčts A guilonibus,
Vevut triumphos Žaerdia nūuis,
Er lle fortuna ebrius REX,
Vincla Britanne tibi baud parabit,

E ecunda culpis fecula feujus
Vaidėrė nuper Pomifcis pelus,
1u/]u T yrannitrux facerdoš
Fraude Val</iadem necauit,

Orbem nefa/tis cedibus im pius
Contaminaust, denio, pinguor
Tam terra vo/lro, martyrumą;
(Chri/le videns pateris Yeruorė.

Auid non Papalis dira licentis
Auder trefoluit iura, facrum deius
Moresgca/bos, Co Juperbo
Sančla fupercilio vefringie

Horu fuvores, €97 capitis male
Sani reuincens dogmata fontica,
Irmpunė mortem Įperne, fultus
Po/levitatis bonare firimo.

Viindex fereris, fraudis 9: boftici
Erroris, šp/i fyama Papatui
Horneg /lirpi Loiolitis
Ivijcjens, Monachis a Gay

V'iues perennis, Pyramidum /itų
Centumos viues maior adoreis,
Laus non įuoynatos fileri
H fee tuos patitur labores.

15 XC. 3. Non: Martij,

J. RADVANO
Odė Grzegorzui iš Žarnoveo,
išspausdinta šio autoriaus
EVANGELIKŲ POSTILĖS
APGYNIME

Vilnius: S. Tiškevičiaus išleidimas, 1591

Mūsų herojiniame epe apstu ir tokių vaizdų,
kuriuos J. Radvanas sukūrė, sekdamas antikinės poezi-
jos didesnės apimties epizodais. Antai didingą Lietuvos
paveikslą, nutapytą „Radviliados“ pradžioje (Radiv.l,31—
96), greičiausiai įkvėpė ne mažiau didingas Italijos ap-
dainavimas „Georgikų“ antroje giesmėje (eil. 136-176).
Nors imituojamos „Georgikų“ vietos kalba Lietuvos pa-
veiksle beveik neatsispindėjo, tačiau jis sudėtas iš tokių
pačių dalių kaip Italijos vaizdai Vergilijaus „Georgikose“:
ir vienur, ir kitur apdainuojama krašto gamta, ir viena-
me, ir kitame paveiksle pavaizduoti tėvynę garsinę he-
rojai. Be to, abu paveikslai sukurti, pasitelkus retorinę
antitezę. Tokių - didesnės apimties — imituojamų vietų
mūsų herojiniame epe esama taip pat nemažai!.

Kitoje kalbinėje-stilistinėje aplinkoje pavartoti anti-
kos autorių epitetai ir tropai, Vergilijaus ir kitų epografų
imitacijos „Radviliadoje“ sudaro absoliučią teminių-stilis-
tinių reminiscencijų daugumą. Tai puikiai parodo štai to-
kie skaičiai. Prie Vergilijaus 569 epitetų bei tropų ir 755 imi-
tacijų pridėję dar 131 kitų antikos rašytojų tropą, epitetą ir
imitaciją, turėsime 1455 temines-stilistines reminiscencijas.
Jos sudaro net 94, 11 Yo visų „skolinių“ iš antikinės litera-
tūros. Pati „Radviliada“ turi 3302 hegzametro eilutes. Tai-
gi akivaizdu, kad Maskvos klasikinės filologijos specialis-
tų nuomonė, pasirinkta šiam skyriui pavadinti, tam tikra
prasme yra visai teisinga: Vergilijus „Radviliadoje“ iš tik-
rųjų girdimas kas antroje trečioje eilutėje. Tačiau supras-
ti pareikštąją nuomonę paraidžiui ir laikyti mūsų J. Rad-
vaną antikinės literatūros plagijuotoju irgi nėra jokio
pagrindo. Aptartieji pavyzdžiai geriau už bet ką kitą pa-
liudija, kad „Radviliados“ autorius antikinės poezijos
paveldu naudojosi labai kūrybiškai.

Kai kurias imituojamas vietas savo studijoje gražiai yra aptaręs minėtas B. Kaz-
lauskas, Žr. 45, 300—302.

Išvados peršasi pačios. Minėti pavyzdžiai, taip pat
„Radviliados“ komentaruose pateikta medžiaga parodo
įvairius antikinės poezijos perkūrimo būdus bei formas ir
patvirtina literatūros istorikų nuomonę, kad J. Radvanas
sekė romėnų poetais (ypač — Vergilijumi)'. Na, o sekda-
mas Vergilijumi, J. Radvanas paisė epochos literatūrinio
skonio: imitavimas tais laikais buvo visiems „privalomas
kūrybos metodas“ (91, 395). Beje, tas pats pasakytina ne
tiktai apie mūsų J. Radvaną, bet ir apie jo mokytoją Vergi-
lijų, imitavusį senovės graikų poetus, - nuo Antikos iki
pat šių dienų tebetrunka literatūros istorikų ir kritikų
ginčai dėl, Ėneidos“ originalumo (134, 213-214).

i J. Nowakas-IHužewskis laikėsi pažiūros, kad Į. Radvanas „Radviliadoje“ imitavo
senovės graikų herojinį epą (88, 150—151). I lomėro pėdsakai lietuvių epe pasto-
bimi, bet negausūs. Romėnų poezijos paveldą „Radviliadoje“ pirmieji tinkamai
įvertino B. Kazlauskas (jau minėtame straipsnyje ) ir S. Nieznanowskis (87, 401).

Lietuvos Hėrodoto takeliais

M. Strijkovskio poveikis „Radviliadai“

Ne taip seniai pasirodžiusi D. Kuolio monografija
„Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės istorinėje literatūroje“ (55) suformavo tam tikrą
nuomonę apie pirmos spausdintinės mūsų istorijos au-
toriaus pažiūras. Regis, jai pritaria ir kai kurie tyrinėto-
jai, „Asmens“ autoriaus teiginius beveik žodis Žodin
pakartoję paskutinėje spausdintoje Lietuvos istorijoje (46,
326-328). Kalbos analizė rodo, kad kai kurie „sarmatų ide-
ologo“ M. Strijkovskio kūriniai neabejotinai veikė lie-
tuvišku patriotizmu alsuojančios „Radviliados“ autorių.
Užtat Žinant konfliktišką andainykštės lietuvių bei
lenkų savimonės raišką J. Radvano sekimas „Kronika“
iš tyrinėtojo reikalauja naujai įvertinti M. Strijkovskio
gyvenimą ir kūrybą.

Tęsdami „Radviliados“ šaltinių aptarimą, šiame
skyriuje norėtume paliesti kai kuriuos XVI a. kūrinius,
smarkiau paveikusius amžininkų pasaulėžiūrą, atskleisti
kurias ne kurias M. Strijkovskio asmenybės, pažiūrų ir kū-
rybos ypatybes, formavusias J. Radvano pasaulėvaizdį, ir
atkreipti senosios lietuvių literatūros skaitytojų dėmesį į
tas „Kronikos“ meninio pasaulio vietas, kurios bylote by-
loja ne apie sarmatizmo teorijos, o apie lietuvių valstybin-
gumo raišką paskutiniais Livonijos karo metais.

Taigi kaip Lenkijos ir Lietuvos gyventojai vertino
tą pasaulio dalį, kurioje jiems Viešpaties valia teko gyven-
ti? Ką lietuvis galvojo apie kaimynus pietuose, rytuose ir
vakaruose? Kokius lietuvius matė lenkai? Nepretenduoda-
mi į visapusišką čia keliamų klausimų aptarimą ir atokiai
palikdami nuomonę apie kaimynus tų valstybės pareigū-
nų, nuo kurių anais laikais priklausė Respublikos likimas,
pasidomėkime platesniųjų visuomenės sluoksnių pasaulė-
vaizdžiu. O reikia išsyk pasakyti, kad tasai pasaulėvaizdis,
irgi galėjęs ir turėjęs lemti „Radviliados“ meninio pasaulio
kontūrus, gerokai skyrėsi nuo mūsų turimojo. Tai dabar,
baigiantis XX amžiui, mes laikomės nuomonės, kad Uralo
kalnai dalina Europą nuo Azijos, nėmaž nesusimąstydami,
kiek pagrįstos mūsų pažiūros ir kokia iš viso prasmė skirti
šiuodu kontinentu. Tuo tarpu labiau tradicijų laikęsis ir kur
kas praktiškesnis už mus J. Radvano amžininkas padėtį ver-
tino gerokai kitaip. Donas, kuriuo dar ne taip seniai - Lie-
tuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais — ėjo LDK rytų
siena, nuo Antikos buvo riba tarp Europos ir Azijos. Tokia
pažiūra atsispindi XVI a. pradžios autorių knygose (pavyz-
džiui, karaliaus Žygimanto Senojo sekretoriaus J. L. Deci-
jaus (apie 1485-1545), Žr. 21, II; istoriko, geografo Motiejaus
iš Mechovo (1453 ar 1457-1523), žr. 73, f. A' verso); taip padėtį
vertino XVla. viduryje gyvenusieji (rašytojas, istorikas
M. Bielskis (apie 1495-1575), žr. 7, f. A verso, C""! recto-verso,
E"! recto, Ff“ recto, Og" recto (autorius klaidingai Tanai-
dę tapatino su Volga); rašytojas, Varmijos vyskupas
M. Kromeris (apie 1512-1589), žr. 51, 12, Žr. dar 15; 52, 8),
lygiai taip pat apie Doną rašė karaliaus Stepono Batoro
amžininkai (rašytojas, istorikas M. Strijkovskis, žr. 137, f.
I" recto; 139, 395). Antikos tradicija remiasi ir negatyvus
požiūris į anapus Dono nusidriekusį kontinentą ir jo gy-
ventojus: iš ten sklindąs nuolatinis pavojus gyvybei že-
mėje (73, f. B“ recto; 8, f. 335 recto. Žr. dar 139, 87). Livonijos
karo metais rašiusių autorių: T. Bredenbacho (11), R. Hei-

MATTIAS. S TRILCO>
VIVS OSOSTEVICIVS C: S: Hitor: še

Pocta: xtatis fue anno 34. flundėri partus1581.

Dž ĮPaudai saltą 63 105

ėloa Ažtvay pijon 0p05 sno WD JU T

„Muuias tali e$8 Strijoouius ope uideudus,
Ofboviana domus gucm pirerim Cenuėt
ou! Goihydruo

Maciej Stryjkowski.

Podobizna sztyehu przy „Kronice“ Z 1582 roku.

M.STRIJKOVSKIO
portretas
Iliustracija iš to paties autoriaus
LENKIJOS, LIETUVOS, ŽEMAITIJOS
17
VISOS RUSIOS KRONIKOS

T. 1, Varšuva: G. L. Gliicksbergo išleidimas, 1846

densteino (32), P. Oderborno (90), M. Strijkovskio ir kitų,
knygose toji nuomonė buvo iliustruota daugybe pavyz-
džių apie Ivano IV Rūsčiojo elgesį Livonijoje, Kazanėje,
Astrachanėje, Maskvos valstybėje ir LDK.

Apie totorius, LDK kaimynus pietuose, dažniau
rašyta be neapykantos, tačiau bendra nuomonė buvo per-
dėm neigiama: jie - žmonės, gyvenantys iš plėšikavimo ir
prievartos (73, f. B" recto; 8, f. 296 verso, žr. dar f. 438 verso ir
toliau). A. Volanas apie juos atsiliepė bene sodriausiai:
„Tartareum hoc nimirum est malum, et ab ipso orco ad per-
dendum genus mortalium excitatum“ (162, f. A? recto; „Be
abejo, tai yra pragariška!' blogybė, be to, paties Orko pa-
gimdyta mirtingųjų giminei pražudyti“ ).

Lietuviai apie lenkus, kaimynus vakaruose, xvIa.
nuomonę dažniau pareikšdavo ypatingomis aplinkybėmis“,
užtat lenkai apie lietuvius nemažai rašė įvairiomis progo-
mis. Daugelis XVI a. lenkų istoriografų pamini lietuvių kil-
mės iš romėnų legendą (pvz., Motiejus iš Mechovo, 73, f. E'
rėcto; M. Kromeris, 51, 61—62; taip pat minėtinas ir M. Bielskis,
8, f. 359 recto), paliudija lietuvius išsaugojus supratimą apie
vieną su latviais, prūsais, kuršiais ir jotvingiais kultūrą: pa-
gonių religiją, giminiškas kalbas ir bendrą praeitį (73, f. E“
verso; 7, f. Uu recto, Bbb? recto; 51,61), papasakoja apie šlovin-
gą lietuvių istoriją, ypač daug dėmesio skirdami laikotarpiui
nuo Gedimino iki Žygimanto Augusto (21, XXXIIII-CXIX; 7, f.
LII recto-LIV verso (šioje vietoje rašoma apie Gediminą ir Ge-
diminaičius), LI? recto (apie Jogailą ir Jogailaičius); 51, 349—
350 (apie Gediminą ir Gediminaičius), 351—672 (apie Jogailą ir
Jogailaičius ), žr. taip pat 677 ir toliau, t. y. to paties autoriaus
kalboje, pasakytoje laidojant Žygimanto Augusto tėvą Žy-

A. Volanas čia žaidžia dviem to paties žodžio Tartareus prasmėmis: viena iš jų
siekia Antiką (tai - Tartaro, tartariškas, kitaip tariant, pragariškas autoriaus amži-
ninkams), o kita - Viduramžius (totorių, totoriškas).

Čia gana paminėti anoniminį „Lenko pasikalbėjimą su Lietuviu“; apie tai plačiau

Žr. 55, 41—52 ir toliau.

gimantą Senąjį). Žinia, pernelyg tuo džiaugtis nereikia.
Išskyrus Motiejų iš Mechovo ir J. L. Decijų, kiti lenkų isto-
riografai apie Lietuvą rašė, neslėpdami nepalankumo, o kar-
tais — netgi atviro priešiškumo. O, svarbiausia, lituanikos
jų veikaluose esama tiek, kiek užtenka paaiškinti kuriuos
nors Lenkijos istorijos įvykius, ir ten, kur pasakojama apie
Karalystės santykius su Rytų valstybėmis ir tautomis.

Užtat ypatingą vietą tarp rašiusiųjų apie Lietuvą
užima M. Strijkovskis (1547-apie 1590). Gimęs, augęs ir
pradžios mokslus išėjęs Lenkijoje, nuo 1563 m. jis gyveni-
mą susiejo su LDK ir tapo vienu iš lietuvių literatūros per
se Ipsam pradininku.

Šio žmogaus gyvenimas ir kūryba atspindi įprastą
Senojo Žemyno įnamių kultūrėjimo kelią: Europoje nerasi-
me tautų, galbūt išskyrus vienus senovės graikus, kurių raš-
tijos, o dažnųsyk ir literatūros nebūtų pradėję iš svečios
šalies atsikėlę raštingesni ir apskritai kultūringesni žmo-
nės. Šiuo atžvilgiu Lietuva irgi nėra išimtis. Dominikonai
ir pranciškonai karaliaus Mindaugo ir didžiojo kunigaikš-
čio Gedimino rūmuose, stačiatikių vienuoliai kunigaikščių
Algirdo ir Jogailos raštinėse, pirmieji mokyti lietuviai
Vytauto, LDK kanclerio A. Goštauto ir didžiojo kunigaikš-
čio Žygimanto Augusto kanceliarijose dėjo pamatus nacio-
nalinei raštijai, o kartu kūrė intelektualinę aplinką, kurioje
kūrybingai dirbo ir jaukiai jautėsi netgi tokie išpuoselėto
skonio literatai, kaip ispanas P. Roizijus ar lenkas A. Ro-
tundas. Atsispyrus į šių bei kitų rašytojų kūrybą, veikiai
buvo žengtas svarbus žingsnis mūsų herojinio epo link, ir
tas žingsnis neabejotinai priklauso M. Strijkovskiui.

1563 m. pavasarį atvykęs į Lietuvą, būsimasis LDK
istorikas pateko į patį politinių ir karinių įvykių, traukusių
Europos rašytojų dėmesį, verpetą. Lietuvos diplomatai dė-
jo pastangų bent trumpam sustabdyti Ivano IV Rūsčiojo ag-
resiją Rytuose, karinė vadovybė skubinai telkė pajėgas
atremti rengiamą Vilniaus puolimą, o Ponų Taryba svarstė

galimus valstybės raidos kelius, taip pat uniją su Lenkija.
Šiomis aplinkybėmis ambicingam jaunuoliui nebuvo sun-
ku pasirinkti gyvenimo kelią: 1564 m. M. Strijkovskis išvyko
į Rytų frontą, kur praleido beveik dešimt metų.

Kad ir labai nepalankus kūrybai buvo šis laikotarpis,
vis dėlto M. Strijkovskis tada Vitebske parašė keletą reikš-
mingų kūrinių: herojinę poemą lenkų kalba, pavadintą „Apie
trisdešimties tūkstančių maskviškių ir Polocko vaivados, ku-
nigaikščio Piotro Šuiskio pralaimėjimą, kurį jie didžiojo Lietu-
vos etmono, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos ir Vilniaus
pilininko Grigo Chodkevičiaus valia ir sumanumu patyrė
1564 m. Ivansko laukuose prie Ulos“, istoriosofinę apybraižą
lotynų kalba „Europinės Sarmatijos aprašymas“, filosofinę-
istorinę poemą „Dorybės šauklys“ (137) ir kai kuriuos kitus
mažiau žinomus kūrinius. Herojinės poemos, tiktai 1979 m.
surastos Senosios rusų literatūros institute SanktPeterburge,
rankraštis iki šiol tebėra nepaskelbtas ir neištirtas. Istorioso-
finę apybraižą daugelis tyrinėtojų iki šiol priskiria ne M. Strij-
kovskiui, bet A. Gvanjiniui - žmogui, kurio pavardė puikuoja
ir ant pirmojo, ir ant vėlesniųjų šio kūrinio leidimų viršelio,
todėl neaiški „Aprašymo“ autorystė kol kas neleidžia pri-
skirti jo teiginių vienam M. Strijkovskiui.

Vis dėlto likimas M. Strijkovskio nenuskriaudė, ir
1574-1575 m. Krokuvoje išėjo keli jo kūriniai: jau minėtas
„Dorybės šauklys“, poetinis reportažas, pavadintas „Nuo-
dugnus šlovingos Anžu kunigaikščio, Dievo malone Lenki-
jos karaliaus, Lietuvos ir t. t. didžiojo kunigaikščio Henriko
Valua kelionės į Krokuvą ir jo atmintinos karūnacijos ap-
dainavimas“ (abu - 1574 m.), „Trumpas, tačiau nuodugnus
pasakojimas apie Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės laisvę, o kitų karalysčių, patekusių po turkų
jungu, nelaisvę“ (1575) ir galbūt dar vienas kitas veikalas.

Filosofinėje-istorinėje poemoje „Dorybės šauklys“
istorikas ir poetas (taip kai kuriuos kūrinius pasirašydavo
M. Strijkovskis) svarsto apie valstybės galios šaltinius ir ba-

joriškumo pagrindus, vaizduoja šlovingą Lenkijos istoriją ir
apdainuoja Lietuvos kunigaikščių žygius. Pastariesiems
M. Strijkovskis netrukus paskirs atskirą veikalą, pavadintą
„Apie lietuvių, žemaičių ir rusų šlovingos tautos pradžią, gimi-
nių kilmę, galybę, didvyriškus darbus karo laukuose ir namie“
(140), o kelią, kurį Didžioji Kunigaikštystė nuėjo nuo romėnų
atvykimo į Lietuvą iki lietuvių grumtynių su Maskva Livoni-
jos kare, jis dar plačiai nušvies „Kronikoje“ (139). Na, bet iš
pradžių norėtųsi aptarti aukščiau minėto „Dorybės šauklio“
idėjas apie Respublikos gynėjo bajoro dorybę, nes jos, spren-
džiant iš „Radviliados“ turinio, turėjo įtakos ir J. Radvanui.

Dorybė - sudėtinė sąvoka: ją sudaro tikėjimas, vil-
tis ir meilė, teisingumas, saikas, sumanumas, pastovumas,
tvirtybė, kantrybė ir santūrumas (137, f. B verso). Personifi-
kuota „Šauklio“ dorybė mini dar dvi savo seseris: Teisybę
ir Minervą (137, f. B recto; kitoje vietoje - dar ir Šlovę, žr. f. B
verso, B"! verso), ir tėvą - Viešpatį Dievą (137, f. B recto). Tas
žmogus, kuris susieja gyvenimą su dorybe, pelno jos sese-
rų ir tėvo palankumą bei paramą (137, f. B verso).

Žmogus privalo siekti dorybės, nes jo prigimtis yra
tarytum „tuščia lenta: ką joje užrašysi, tas ir pasilieka“ (137, f.
CV recto; žr. taip pat f C“ verso). Visuomenę sudaro trys
luomai (137, f D verso, D" recto): žemdirbių, kunigų ir bajo-
rų, arba karių, tad kiekvieno iš jų santykis su dorybe vis ki-
tas. Doram žemdirbiui turi rūpėti, kad visiems užtektų mais-
to, o valstybėje būtų gausa ir perteklius (137, £ D" recto).
Kunigas privalo rūpintis krikščionių tikėjimo vienybe, suda-
rančia stiprios valstybės pamatą (137, f D" recto, S“! recto-
verso ). Bajoras taikos metu privalo siekti mokslo, o stojus karo
metui — su ginklu rankose ginti Respubliką (137, f. D" recto,
E'' verso, F recto). Bajoru negimstama: juo tampama siekiant
dorybės (137, f H" verso; žr. dar f H" recto). Dėl šios prie-
žasties bajorystės negalima nusipirkti už pinigus (137, f E"
recto); ją lengva pražudyti puotose ir tinginystėje (137, £ E“!
recto, verso; S“ recto; plg. dar f. S“! recto).

„Dorybės šauklio“ pradžioje M. Strijkovskis pa-
brėžia, jog karžygio dorybių turėję ir didvyrių šlovę pelnę
ne tiktai krikščionys, bet taip pat daugelis pagonių (137, f.
B" vecto-verso). Šią mintį istorikas ir poetas iliustruoja dau-
gybe pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos; jai
pagrįsti jis pasitelkia Lenkijos ir Lietuvos šlovingą praeitį.
Ją M. Strijkovskis apdainuoja atskirai dviejuose skyriuose.

Didaktinės autoriaus aspiracijos verčia manyti, kad
tuo metu istorija dar nebuvo tapusi vieninteliu jo kūrybos
objektu ir svarbiausiu gyvenimo uždaviniu. Šią mintį
paremtume ir jau minėtais kitos tematikos kūriniais, iš-
spausdintais 1574-1575 m., ir „Dorybės šauklio“ pabaiga, beje,
neperspausdinta 1846 m. pasirodžiusiame „Kronikos“ dvi-
tomyje (138). Toje pabaigoje M. Strijkovskis primena apverk-
tiną tėvynės būklę ir kreipiasi į visus Abiejų Tautų Respub-
likos bajorus: ragina juos prisiminti garbingą praeitį,
atsišaukti karaliaus kvietiman į karą prieš Maskvos vals-
tybę ir šitaip padėti naujajam valdovui, kuris tarsi koks
Gailestingasis Samarietis ruošiasi išgydyti priešų apiplėštą
ir sužalotą tėvynę (137, f S" recto-X" recto).

Atskirai „Dorybės šauklyje“ pavaizduota dviejų
Respublikos politinių tautų praeitis taip pat kalba apie tai,
kad M. Strijkovskis tuo metu stovėjo tarsi kokioje kryžkelė-
je. Šiame kūrinyje jis su pasididžiavimu dar vadina save
lenku ir apdainuoja tėvynės istoriją. Lygia greta jį tarsi kokį
Naujojo Pasaulio atradėją traukia Lietuvos praeitis,
tuometinė būklė ir žmonės. Regis, ši trauka ypač sustiprėja
po kelionės į Konstantinopolį bei darbo Krokuvos archy-
vuose, todėl veikiai M. Strijkovskis vieną po kito parašo du
lietuvišku patriotizmu alsuojančius kūrinius: veikalą „Apie
lietuvių, žemaičių ir rusų šlovingos tautos pradžią, giminių
kilmę, galybę ir didvyriškus darbus kovų laukuose ir namie“
bei „Niekad anksčiau dienos šviesos neregėjusią Lenkijos,
Lietuvos, Žemaičių ir visos: Kijevo, Maskvos, Seversko, Vo-
luinės, Podolės, Podgorjės, Palenkės ir kt., Rusios kroniką“.

Pirmasis kūrinys išėjo tik 1978 m. Varšuvoje, o štai antrasis
pasirodė autoriui dar esant gyvam — 1582 m. Karaliaučiuje.

Pirmajame veikale M. Strijkovskis aprašo romėnų
atvykimą į Lietuvą, kunigaikščių ir bajorų garsesnių gimi-
nių kilmę, apdainuoja Lietuvos valdovų kovas su totoriais,
Rusios kunigaikščiais, lenkais ir kryžiuočiais, aukština LDK
valdovų bei karvedžių pergales ir aprauda Tėvynės gynėjų
žūtį. Nemaža vietos eiliuotoje istorijoje užima taipogi su
pagonių religija susiję dalykai: senovės lietuvių dievai ir
dievaičiai, tikėjimai ir prietarai, pagonių šventės ir folkloras.
Pasakojimas užbaigiamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio
Žygimanto Senojo vainikavimu Lenkijos karaliumi 1506 m.

Ši Slucke parašyta Lietuvos istorija kūrybinėje M. Strij-
kovskio biografijoje užima ypatingą vietą. Ji liudija istoriko
apsisprendimą atsidėti lietuvių praeities tyrinėjimams, jo sie-
kimą duoti vientisą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės isto-
rijos vaizdą ir jo pastangas politinę, karinę bei kultūrinę šios
valstybės raidą susieti su Europos istorijos procesais. Tokiais
saitais M. Strijkovskis laikė įvairias lietuvių kilmės legendas ir
Europos skaitytojui ypač suprantamą audringą legendinių bei
istorinių asmenybių raišką. Užtat šiame veikale pirmą kartą
lietuvių istoriografijoje tiek daug vietos skiriama Publijui Li-
bonui, arba Palemonui, ir jo atvykimui į Lietuvą, karaliui
Mindaugyui, taip pat didžiajam lietuvių dinastui Gediminui,
valstybės „nuo jūros iki jūros“ rentėjams Algirdui, Kęstučiui
ir, be abejonės, Vytautui Didžiajam. Be to, M. Strijkovskis taip
pat čia patraukliai apdainavo ir tuos senovės karžygius, kurie
davė pradžią garsiosioms XVI a. didikų ir bajorų giminėms:
Radviloms, Giedraičiams, Goštautams, Chodkevičiams, Olel-
kaičiams, Kiškoms, Glebavičiams, Pacams, Sanguškoms, Tol-
vaišams, Valavičiams, Sapiegoms, Dorohostaiskiams, Šeme-
toms, Nemiroms, Astikams, Zenavičiams, Narbutams,
Zavišoms, Chreptavičiams, Zbaražskiams ir kitiems.

Žinia, Lietuvos istorijos paveikslas, kurį šiame veikale
nutapė M. Strijkovskis, neatrodys labai įspūdingas, jei mes jį

= 2

6384

X $ f $
Šu do Rrafomd/ » pamicči godneD
Korondciey enryka Malezyufė/ A liašecid 5
DAndegdmy/ 3 Lafti Božey Brola Dolffiego/
Miecltiego K fied5d ZitemfEiego etc. Tudsie g
ir ės niebtoryd) poffepiow godniey=
d; Doflow naByd we Srūnciey/ Y
1 Orodie 8 Krolem/ fFatbecžne
wmirfem opifdnie

pr365
ky
„To Hebylė Strytowmiofa ||
| “m Dretomidefė. |||
' Gra ja Go Prinilegio 6 R. M. Ž
5 Rrdfotie
= mov dcyerėi Wirsbiety

"MU

M.STRIJKOVSKIS,
Nuodugnus šlovingos Anžu kunigaikščio,
Dievo malone Lenkijos karaliaus,
Lietuvos ir t.t. didžiojo kunigaikščio
HENRIKO VALUA
kelionės į Krokuvą ir jo atmintinos
karūnacijos apdainavimas

Krokuva: M. Viržbentos spaustuvė, 1574

regėsime senosios lietuvių istoriografijos, visų pirma vėly-
vųjų metraščių, šviesoje. Bet savita kūrinio tematika ir origi-
nali autoriaus koncepcija kaipmat išryškės, jeigu į tą paveikslą
pažvelgsime Vidurio ir Rytų Europos istoriografijos konteks-
te. Štai kad ir įspūdinga M. Bielskio „Kronika“ (8). Panašiai
kaip M. Strijkovskis, M. Bielskis šiame visuotinės istorijos vei-
kale aptaria Šventajame Rašte, antikinėje istoriografijoje ir
viduramžių metraščiuose minimų Senojo Pasaulio valstybių
kilmę, brandą ir mirtį, na, o veikalo pabaigoje patraukliai ap-
žvelgia savo tėvynės praeitį, lenkų protėvius išvesdamas iš
tų pačių Nojaus vaikaičių, su kuriais savo kilmę tada siejo ir
kitos tautos, taupiai pasakodamas apie nelengvą lenkų vals-
tybės likimą ir plačiai nušviesdamas tos valstybės augimą
nuo Jogailos krikšto bei karūnavimo iki pat XVI a. vidurio įvy-
kių. Ten pat autorius pamini ir lenkų kaimynus: prūsus, jot-
vingius, lietuvius, totorius, valakus, taip pat Livonijos bei
Maskvos gyventojus, tačiau žinių apie juos pateikia tik tose
vietose, kuriose pasakoja apie lenkų kontaktus su kaimynais,
ir tiek, kiek tų Žinių reikia aiškesniam, o kartais įtaigesniam
vaizdui apie Lenkijos valdovų politiką bei žygius. Taigi kaimy-
ninių kraštų istorijos faktai šiame veikale yra neatsiejama len-
kų — tos Sarmatų pasaulio svarbiausios tautos - istorijos dalis.

Iki Livonijos karo šis veikalas išėjo du kartus: 1551 ir
1554 m. Maskvos valstybei užpuolus Lietuvą pasirodė tre-
čias, gerokai papildytas, „Kronikos“ leidimas (1564). Be Nau-
jojo Pasaulio aprašymo, jame taip pat esama kur kas dau-
giau Žinių apie Lietuvą, Livoniją ir Maskvos valstybę.
Tenkindamas skaitytojo norą kuo daugiau sužinoti apie kraš-
tus, kuriuose dramatiškai klostėsi lenkų kaimynų likimai,
M. Bielskis „Kronikoje“ įdėjo po pavyzdį tų kalbų, kuriomis
šnekėjo Maskvos agresiją patyrusios šalys. Šie pavyzdžiai
ypač įdomūs, nes iškalbingai byloja apie autoriaus požiūrį į
lietuvius, ant kurių pečių tada gulėjo visa kilusio karo našta.
Mat M. Bielskis latvių, švedų ir estų kalbomis užrašė poterių
„Tėve mūsų“ pradžią, šitaip tarsi nurodydamas, jog nuo bar-

barų kenčiančios krikščioniškos šalys. Na, o lietuviškai jis
pateikė tokią frazę, kuri be autorinio komentaro būtų sta-
čiai nesuprantama: „Isgaleta Jauesti [sic!] Kitristas velino /
Kuri sava sutrine Lampse velina“ (8, f. Eeee? recto). Mat šio-
je vietoje jis pakartojo ankstesniuose puslapiuose pareikštą
įsitikinimą, kad lietuviai nieku būdu negalį būti kilę iš ro-
mėnų, ojų kalba - iš lotynų, kaip tvirtiną kai kurie autoriai,
nes jos abi nesančios panašios: „Litewskiey mowy šwiado-
mismy wszyscy, a iako powiedaią žeby sie zgadzala Z
Lacinską, niezda mi sie, iako w tych stowiech obaczysz“.
(Pacituotas sakinys buvo štai tokios lotyniškos frazės verti-
mas į lietuvių kalbą: „Superatus hodie astus demonis, cu[m]
ipse sit cum suis demonibus ambiciosus“, tai yra „Nugalė-
ta yra šiandien velnio gudrystė, nors jis su savo demonais
ir trokšta garbės“ .) Beje, lietuviškas M. Bielskio sakinys yra
svarbus mūsų kultūros faktas, nes yra ketvirtas iš eilės
spausdintinis lietuviškas tekstas po M.Mažvydo „Katekiz-
mo“ (1547), „Giesmės šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino“
(1549) ir „Formos krikštimo“ (1559).

„Radviliadą“ ir Slucke parašytąją Lietuvos istoriją
sieja vienodas lietuvių senovės vertinimas. Be to, vienoje
herojinio epo vietoje paminėta Maskvos upė (Radiv. II, 437:
Solonan, acc. sg.), kuri aprašoma tik šiame M. Strijkovskio
kūrinyje: rengdamas spaudai „Kroniką“, mūsų istorikas
epizodo, susijusio su šia upe, dėl mįslingų priežasčių į
„Kronikos“ tekstą nebeįtraukė!. Vis dėlto Solionajos upės
vardas tėra vienintelis aiškus liudijimas, siejantis Slucko

Kaip jau minėta, pirmą kartą M. Strijkovskis Lietuvoje praleido dešimt metų
(1563-1573). Didesnę dalį to laiko jis kareiviavo LDK pasienyje su Maskva. Labai
galimas dalykas, kad jo kareivystė buvo ypatinga: M. Strijkovskis greičiausiai
buvo Lietuvos žvalgas, ne kartą lankėsi priešo valstybėje, žvalgydamas gyny-
binius maskviškių įtvirtinimus galimų karo veiksmų vietose. Slucke parengtoje
Lietuvos istorijoje tai paliudija keletas epizodų (taip pat ir čia aptariamasis),
kurių vėliau „Kronikoje“ neberandame: jie būtų autorių demaskavę. Apie tai
daugiau žr. 167, 66-69.

veikalą ir „Radviliadą“. Herojiniame epe neatsispindi jokia
kita M. Strijkovskio pasakojimo „Apie lietuvių, žemaičių
ir rusų šlovingos tautos pradžią“ dalis, kuria šis kūrinys
skiriasi nuo „Kronikos“ ir kuri kur kas labiau galėjo pa-
veikti patriotiškai nusiteikusio skaitytojo vaizduotę nei
pasakojimas apie druskos gavybą Staraja Rusos apylinkė-
se. Todėl tenka pagrįstai abejoti, kad J. Radvanas būtų skai-
tęs „Apie lietuvių, Žemaičių ir rusų šlovingos tautos
pradžią“. Abejones ypač sustiprina dar ta aplinkybė, kad
ši Lietuvos istorija taip ir liko rankraštyje: pirmą kartą šis
kūrinys tebuvo išspausdintas 1978 m.!

Minimą veikalą M. Strijkovskis kūrė nuo 1571 m., o
1576-1578 m. jį tiktai užbaigė Slucko kunigaikščio J. Olel-
kaičio rūmuose (167, 81-82, 131-136, 192-194). Šiam 1578 m.
lapkričio 9 d. mirus (167, 82, 136, 192), istorikas ir poetas netru-
kus surado kitą mecenatą - Žemaičių vyskupą M. Gied-
raitį. Pastarojo remiamas, M. Strijkovskis 1578-1580 m.
Medininkuose parengė spaudai garsiąją „Kroniką“,
išspausdintą Karaliaučiuje 1582 m.?

Išlikę Renesanso paminklai iškalbingai byloja apie
smarkias mūsų protėvių pastangas suvokti savo tautos vietą
pasaulio istorijoje, įvertinti savo valstybės praeitį Europos
istorijos kontekste ir iškelti savo valdovų ir karvedžių nuo-

"Remiamas ir nuolatos raginamas J. Abramavičiaus, J. Radvanas turbūt galėjo
naudotis Radvilų rūmuose Vilniuje, Nesvyžiuje ir kitur sukauptais rankraščiais
bei knygomis. Vis dėlto būtų pernelyg drąsu galvoti, kad poetas laikė rankose šį
M. Strijkovskio kūrinį. Mat Slucke parengtoji Lietuvos istorija tik apie 1600 m.
pateko į Radvilų Nesvyžiaus biblioteką. Apie tai plačiau žr. 140, 18-19.

"1580 m. istorikas ir poetas iš Medininkų išvyko į Liepoją (lot. Liba), kad savo akimis
pamatytų vietas, į kurias greičiausiai atvykęs Publijus L.ibonas, arba Palemonas.
Iš Liepojos M. Strijkovskis keliavo į Karaliaučių spausdinti „Kronikos“. 1580 m.
rugsėjo 16 d. Karaliaučiuje mūsų istorikas pasirašė „Kronikos“ dedikaciją vysku-
pui M. Giedraičiui. Greičiausiai tų pačių metų pabaigoje J. Osterbergeris pradėjo
nežymiai pildė „Kronikos“ tekstą: 151 m. datuotos kai kurios marginalijos, taip
pat autoriaus portretas. Apie tai plačiau Žr. 167, 86--89, 194—195.

pelnus, turėjusius reikšmės ne tik nuosavos valstybės gi-
mimui, jos tvirtėjimui, bet ir kitų tautų gyvenimui. Tad ar
mes dairysimės po Lenkijos valdovų rūmus Krokuvoje, ar
skaitysime M. Strijkovskio amžininkų kūrinius, visur pa-
stebėsime įstabų istorijos gaivalo raiškos panašumą. Au-
tentiškuose Renesanso paminkluose žmonės pasakoja apie
savo gyvenimą, pradėdami nuo pasaulio sukūrimo bei
Adomo ir Ievos, minėdami pasaulinį tvaną bei patriarchą
Nojų ir prisimindami, kokius kraštus po tvano apgyvendi-
no Nojaus palikuonys. M. Strijkovskis elgėsi lygiai taip pat.
Tvarkydamas Slucke parašytą Lietuvos istoriją, jis pildė ją
Šventojo Rašto duomenimis apie pasaulio tautas, 0, svar-
biausia, iš biblinio Gomero, kurio tėvui Jafetui Nojus buvo
skyręs kario dalią, išvedė gepidus, kuriuos laikė esant pa-
čiais tikraisiais lietuvių protėviais (139, 16, 18, 23, 24, 25, 27-37
ir toliau). Tai buvo didžiai svarbus dalykas: šitaip M. Strij-
kovskio valia kartu su kitomis pagonių ir stabmeldžių tau-
tomis lietuviai per Jafetą, Nojų ir kitus biblinius protėvius
buvo susieti su Adomu ir Ieva, taigi tapo tokiais pačiais IDie-
vo vaikais, kaip jų artimiausi kaimynai lenkai, vokiečiai,
taip pat italai, graikai ir kitos garbingos tautos.

Šių dienų M. Strijkovskio skaitytojas gali pagrįstai
nusistebėti: visa tai gražu, tik kodėl autorius taip perša ge-
pidus, gotus, alanus ir kimbrus? Kodėl ne bendros su lietu-
viais kilmės galindus, sudinus ir bodinus? Suprasti M. Strij-
kovskį geriausiai padeda jo raštai, visų pirma „Kronika“.
Pastarojoje dėmesį patraukia neįkyriai reiškiama mintis, kad
autoriui rūpi aprašyti tas žemes, kurios plyti „nuo Tanai-
dės, Dnepro, Bugo, Juodosios jūros iki Prūsų marių, nuo
Dvinos iki Narevo ir Bugo“ („Ptolomeus Czytelniku mity
on napilnieyszy wszytkiego Swiata Geograph, w tych krai-
nach, ktore dziš wielkie Xiestwo Litewskie szeroko zamy-
ka w sobie, acz przed tym szerzey zamykalo, począwszy
od rzeki Tanais, Dniepru, Bohu y do czarnego morza až do
Pruskiego, od Džwiny do Narwie y Bohu etc. rozmaite na-

rody kladzie“, 139, 23-24). Kitur istorikas pasisako dar aiš-
kiau: „Ubi Historiarum maximis perceptis fructibus, maio-
ri cum laude utilitateg[ue] cognoscetis gentis vestrae bel-
licosissimae exordia, incrementa, progressus, disciplinas,
res domi forisą[ue] praeclare gestas, hactenus coecis et
plusguam cymeriis tenebris involutas“ (iš pratarmės, de-
dikuotos Jurgiui, Simonui ir Aleksandrui Olelkaičiams, 139,
f. J verso; „Pasinaudoję pačiais didžiausiais istorijos vai-
siais, jūs čia su didesne garbe ir nauda sužinosite apie savo
karingiausiosios tautos pradmenis, užuomazgas, pažangą,
gyvenseną ir didvyriškus žygius svetur bei namuos, kurie
iki šiol buvo gaubiami tirštų miglų, baisesnių ir už kimeriš-
kąsias“ !); „Nie bez częstego a prawie osmoletnego s krwa-
wym potem zatrwoženia (Bog serc ludzkich y scerosci moi-
ey swiądek wie) zpracowanego mozgu, y zemdlonego w
čwiczeniu vstawicznym Zzdrowia do založenia fundamen-
tu tey przedsięwzieętey Historiey naszey Litewskiey, Rus-
kiey, Zmodzkiey, y niematey częšci Polskiey od žadnego
przed tym niekussoney, pzrystępuię stawnie dzielne Ricerst-
wo, a laskawy Czytelniku“ (iš kreipimosi į LDK kunigaikš-
čius, ponus, senatorius ir visą bajoriją, 139, f. A recto; „Dažnu,
o iš tikrųjų tai su kruvinu prakaitu aštuonerius metus varytu
darbu išvarginęs protą ir nuolatinėmis pratybomis nualinęs
sveikatą, aš pradedu, garbingi narsūs Bajorai, ir tu, malonu-
sis Skaitytojau, grįsti pamatą sumanytajai mūsiškei Lietuvos,
Rusios, Žemaičių ir nemažos dalies Lenkijos istorijai, kurios
niekas iki šiol dar nebuvo lietęs“ ). Vadinasi, M. Strijkovskis
žvelgia ne į ką kita, kaip tiktai į Lietuvos Didžiąją Kuni-
gaikštystę; be to, ne įjos likučius po Liublino unijos, bet į tą
valstybę, kurią kitados sukūrė Vytautas. Kaip tiktai šičia,
t. y. Vytauto valdytos Lietuvos plotuose, surandame gepi-
dus ir gotus, alanus ir kimbrus, tad galime galop suprasti,

Citatos ir didesnės ištraukos, prie kurių vertėjo pavardė nenurodyta, išverstos
šios knygos autoriaus.

kodėl lietuvių liaudies kilmę M. Strijkovskis siejo su genti-
mis, kurias iš tikrųjų ilgainiui užklojo „kimeriškos miglos“.

Taigi tyrimų lauką apibrėžęs Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės sienomis, M. Strijkovskis toliau sekė senųjų
tos valstybės gyventojų pėdsakais ir aprašė įsivaizduoja-
mų Lietuvos autochtonų kontaktus su tomis tautomis, ku-
rių didybę garbino visi Renesanso humanistai, o visų pir-
ma su senovės romėnais. Andainykštį M. Strijkovskio
skaitytoją turėjo užlieti pasididžiavimo banga sužinojus, kad
jo legendiniai protėviai kimbrai kitados drąsiai veržėsi į pa-
saulinę romėnų imperiją, keliose kautynėse netgi išguldė
neįveikiamus Romos legionus, na, o lemiamą mūšį pralai-
mėję ne kam nors kitam, o pačiam Marijui, pasitraukė ana-
pus Alpių į dar neapgyventus Šiaurės Europos plotus. Už-
tat vėliau kiti lietuvių protėviai alanai bei gepidai didžiojo
tautų kraustymosi metais vėl puolę Romos imperiją, ją su-
griovę, paskui apkeliavę kone visą Europą ir galop sugrįžę
į gimtąsias vietas tarp Vyslos, Dauguvos ir Dnepro. Veikiai
pas juos iš Romos atvykę garbingi svečiai: prakilnusis Pa-
lemonas su penkiais šimtais kilmingiausių romėnų išsikėlę
prie Baltijos krantų į tą vietą, kur dabar stovį Liepojos mūrai
(o juk iš tiesų, anot M. Strijkovskio, šio miesto pavadini-
mas yra Liba — tai paties Libono vardas, amžiams bėgant
neatpažįstamai pasikeitęs!). Iš Liepojos būsimieji Lietuvos
valdovų protėviai keliavę link Kuršmarių, Nemunu pakilę
iki Dubysos ir jos žiotyse įkūrę Naująją Romą.

Kol klestėjusi Rusia, jie buvę Kijevo valdovų duokli-
ninkai. Bet kai šimtabokštį Kijevą sugriovė totoriai, lietuvių
protėviai nusimetę Rusios jungą, patys užėmę turtingus
Rusios miestus ir ėmę valdyti derlingas jos žemes. O kai
Mozūrijos Konradas į artimiausių gentainių prūsų kraštą
atsikvietė kryžiuočius, lietuviai verčiau rinkęsi mirtį ant
Pilėnų laužo, o ne gyvenimą Teutonų valstybėje, kol ga-
liausiai su ginklo broliais lenkais šventę pergalę Žalgirio
laukuose. Tik štai, vieni neįveikę didžiojo Maskvos kuni-

Kfiašat Zitemftid) poW00+

RAL pežefkiiviu

$BiclFiego K foefimė IEito

wfFiego,

Č]
6 two STawna maf 34 (me 6 (hads n 46 mw Bicbiai)"
olikes Gerb re sans rr dzielnofeiami cny
£Tie ymylili (ie n4 com on Miendog priemežny/ MI
„448 El irymuneemi obrili Aerb PAbie potejny.
Bobirb primie Nycerfhi/ Mai a4 Boniu sbropny/
3 Gr 5 Oriimiromayį Rycenfimu prsyftoynyį |
Hliegje (ie golym zinio f befpiecimic biranie)
m nigl omwie/ Pejytem fk 6 broriiri 2 (Šitouie,
Brdvi g0 Peiyču bo Mmurem ieft Pesyšomi 5 vošdy/
OS Turbo y Titirow/ broni g0/ mic Ešjūyį
TOpedy Eolem L 4tocjy y ni gotoled3i/
Born dobhke vEominy; V Lab oryty ficdsi,
ų Žničia

M.STRIJKOVSKIO
eilėraštis
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS
HERBUI,
išspausdintas šio autoriaus knygoje
DORYBĖS ŠAUKLYS

Krokuva: M. Viržbentos spaustuvė, 1574

gaikščio, jie nusileidę Žygimanto Augusto norui suvienyti
Lenkiją ir Lietuvą į Abiejų Tautų Respubliką, stoję kartu su
lenkais, Livonijos vokiečiais ir Transilvanijos vengrais po
Stepono Batoro vėliavomis ir pergalingai užbaigę patį kru-
viniausią iš visų savo kada nors kariautų karų, kurį ainiai
vėliau pavadins Livonijos vardu.

Taigi toks visų pirma yra „Kronikos“ turinys, ir taip
šį veikalą pirmiausia turėjo suprasti M. Strijkovskio amži-
ninkas, ką tik pasibaigusio Livonijos karo (1558-1582) pade-
gėlis, veteranas ar bent jau liudininkas. Mat tai, apie ką jis
iki tol galėjo perskaityti lenkų istorijos paraštėse, dabar pa-
sireiškė ypatinga jėga, stebino iki tol neaprėpta pilnatve ir
žavėjo mažai kam duotu pasakotojo talentu.

Tokį LDK istorijos vaizdą „Kronikoje“ lėmė ne tik
autoriaus apsisprendimas, pabrėžiamas pratarmėse, bet taip
pat darbas su gausiais šaltiniais!. Rašydamas „Kroniką“,
M. Strijkovskis stengėsi nustatyti, ką jam rūpima tema pa-
sakoja įvairūs autoriai, kad galėtų kuo įtaigiau ir patikimiau
nušviesti vaizduojamus įvykius. Kartais jis netgi nevengia
pareikšti apie šaltinius savos nuomonės, ypač kritiškos tais
atvejais, kai šaltiniai nebūdavo palankūs Lietuvai. Įvertin-
damas jo darbą, savu metu M. Jučas taikliai pastebėjo:
„M. Strijkovskis plačiai naudojosi lenkų kronikomis, ypač
M. Kromeriu ir M. Miechovita, ir stengėsi suteikti jų žinioms
lietuvišką redakciją. Jis atmetė labai tendencingus lenkų kro-
nikų pareiškimus lietuvių atžvilgiu ir siekė suderinti jų
žinias su Lietuvos metraščiais, duoti lietuvišką įvykių aiš-
kinimo koncepciją. [...] M. Strijkovskis, būdamas lenkas, bet
patekęs į Lietuvos didikų, stojusių už Lietuvos savarankiš-
kumą ir jos žemių neliečiamumą unijos rėmuose, įtaką,
aprašė įvykius, turėdamas galvoje Lietuvos valstybinius ir
XVla. Lietuvos didikų interesus“ (41, 161-162).

LTA . h pĄ . šakas ps Aa i 4 "A I r. Bas i AS
Lietuvių Hteratūros istorijoje iki šiol išsamiausiai juos aptarė V. Zaborskaitė M. Strij-
kovskiui skirtame straipsnyje (168, 74-77).

Lietuvišką autoriaus nuostatą parodo netgi tie
„Kronikos“ epizodai, kuriuos mūsų kultūros istorikai lai-
ko lenkų požiūrio raiška. Pavyzdžiui, M. Jučas, o vėliau
D. Kuolys taip atsiliepė apie M. Strijkovskio požiūrį į Vy-
tauto pastangas karūnuotis (41, 158; 55, 82). Tačiau lyginant
„Kroniką“ su lenkų autorių veikalais ir šie epizodai rodo
M. Strijkovskio lietuvišką šališkumą. Pavyzdžiui, minėta-
sis M. Bielskis apie garsųjį Europos valdovų suvažiavimą
Lucke savo 1564 m. „Kronikoje“ pasakoja štai taip: „Bac-
ząc Witult dwu potomku JagieHowych, boiąc sie o Księst-
hwo Litewskie by nie przyszto na Krolestwo Polskie, szu-
ka! rady takiež obyczaia, ktorymby mog!t dzyedzicznošč
mieč na Księstwo Litewskie: takiež iakoby mogt y koronę
iego otrzymač na Krolestwo Litewskie: vmyslii pierwey
zwadzič Jagielta z Zygmuntem, a w tym powoli koronę
sobie wyprawič. A gdy tą drogą niemog! postępič, vcieki
sie do Zygmunta Krola Rzymskiego y Węgierskiego w tey
rzeczy 0 pomoc. Krol Zygmunth maiąc snim o thym tai-
emną rozmowę, vczynit Syem w Lucku puščiwszy glos iž
dla Rzeczypospolitey Polskiey, Litewskiey y Węgierskiey.
Wladistaw nie wiedząac co sie dzyeie, za prožbą Krola Zyg-
munta przyiechal na on Syem do Lucka, takiež Witutt na
smowie. [...] Przestawszy tego rzek! Zygmunt: aby przyz-
wolit Krol Polski na koronacyą brata swego Witulta, kto-
ry iest stawny y zachowany v wszech krolow Krzešci-
janskich, sczego by miat wielką czešč y slawę, y pomoc
przeciw každemu nieprzyiacielowi. Witultowi sie ta rzecz.
podobala, ale Jagieltowi s Polaki nie barzo: dla czego pa-
nowie Polszcy krolowi swemu kazali rano przez iechac,
takže vdžialai“ (8, f. Ttt* recto-verso; „Vytautas, matyda-
mas du Jogailos įpėdinius ir baimindamasis dėl Lietuvos
Kunigaikštystės, kad ši nepatektų Lenkijos karalystei, ieš-
kojo išeities bei būdo, kaip jis galėtų turėti teisę paveldėti
Lietuvos Kunigaikštystę, o taip pat kaip galėtų gauti jo
karūną Lietuvos karalystei, todėl iš pradžių sugalvojo

sukelti nesantaiką tarp Jogailos ir Zigmanto ir taip pa-
mažu pelnyti sau karūną. O kadangi tuo keliu jis žengti
negalėjo, tai kreipėsi pagalbos į Romos ir Vengrijos ka-
ralių Žigmantą. Laikydamasis slapto susitarimo su Vy-
tautu, karalius Zigmantas sukvietė Lucke seimą ir davė
žinoti, kad tai - dėl Lenkijos, Lietuvos bei Vengrijos vals-
tybės. Nenutuokdamas, kas vyksta, Vladislovas karaliaus
Zigmanto prašymu atvyko Luckan į ta seimą, taip pat
Vytautas, kaip ir buvo sutarta. [...] Pakeitęs temą, Zig-
mantas tarė: „Galbūt Lenkijos karalius leistų karūnuoti
savo brolį Vytautą, kuris yra šlovingas ir visų krikščio-
niškų karalių gerbiamas valdovas, pelnysiąs iš to didžiu-
lės garbės, šlovės ir susilauksiąs pagalbos prieš kiekvie-
ną priešą“. Vytautui ši kalba patiko, o Jogailai ir lenkams
- nelabai, todėl lenkų ponai savo karaliui liepė anksčiau
išvažiuoti, [0 jis] taip ir padarė“ ).

Na, o štai, kaip tą patį įvykį „Kronikoje“ aprašo
M. Strijkovskis: „Cesarz tedy Sigmunt będąc wielkim ac-
zkolwiek taiemnym nieprzyiacielem Jagelowi y Polakom,
staral się 0 to vsilnie naprzod, aby Witolda y Litwę mogt
iako Z Polaki y z Jagelem zwadzič, y spolne ich ziednocze-
nie rozerwač. Przeto Witotda y Jageta Krola prosit o spol-
ny Ziazd y pewne mieysce na rozmowę, co snadnie vpro-
sit, 12 mu Witold ztožyt mieysce w Lucku na Wotyniu, na
szosty dzien Stycznia Roku 1429. [...] A Cesarz Sigmunt
wedlug zmowy y czasu przyiachal do Lucka z žoną swoią
Barbarą y Zz wielą Xiąžąt, y Grofow Rzesze Niemieckiey,
takže Weęgerskich, Karwackich, Czeskich, Rakuskich etc.
paniąt, ktorzy wszyscy przy Cesarzu wiecey na slawę Wi-
toldowę nie tak na on ziazd pryiachali. Krol tež Jageto Z
Krolową, y z Xiąžętami Mazowieckimi, y z Pany koron-
nymi, etc. y z Xiąžęty, Legnickim, Brzeskim, y Pomorski-
mi. [...] Tam gdy się dla rozmowy zeszli, mowili sobie Ces-
sarz, Krol Jagelo, y Witotd iawnie w oczy, o spolnych
krzywdach y przyczynach nieprzyiažni, [...] wszakže tai-

emnie począl z Witoltem rokowač, y osobliwe schadzki
miewač, obiecuiąc mu iako tak wielkiemu, dzielnemu, y
stawnemu Xiąžęciu Korone na Krolestwo Litewskie, tamže
się Zz nim stowarzyszyl, spissal, y sprzymierzyl, abo go Z
Krolem Jagelem, y z Polaki zwadzil. Witotd tež iako byt
wielgomyslny, y stawy pragnący, nie odmowil tego Ces-
sarzow'i, ale powiedzial, iž korony przyiąč nie može, ani
mu się godzi bez przyzwolenia Jagetowego. Cessarz tedy
chytrze y lagodnie wespolek Zz žoną swoią poczęli nama-
wiač Krola Jageta, aby on dla vczciwošci, ozdoby, y stawy
oyczyzny swoiey dozwolil Koronę przyiąc Witoldowi, kto-
rą namową Kro] zmiękczony, nie bronil tego, wszakže pod
tą condicią, iesliby Senat koronny Polski na to zezwolit“
(139, 559—-560; „Būdamas aršus, bet slaptas Jogailos ir lenkų
priešas, imperatorius Zigmantas pirmiausia negailėjo di-
džių pastangų tam, kad Vytautą ir lietuvius galėtų sukir-
šinti su Jogaila ir lenkais ir jų sąjungą visiškai išardyti. Dėl
to jisai Vytauto ir karaliaus Jogailos prašė bendro suva-
žiavimo bei tam tikros vietos pokalbiams, o šitai jis leng-
vai išprašė, nes Vytautas jam pasiūlė susirinkti Voluinės
Lucke 1429 metų sausio 6 dieną [...]. Pagal susitarimą im-
peratorius Zigmantas nustatytu laiku Luckan atvyko su
žmona Barbora bei daugybe Vokiečių Sąjungos kunigaikš-
čių, taip pat Vengrijos, Kroatijos, Čekijos, Austrijos ir t. t.
ponų, kartu su imperatoriumi atvykusių veikiau dėl Vy-
tauto garbės, o ne dėl suvažiavimo. Ir karalius Jogaila pa-
sirodė su karaliene, Mozūrijos kunigaikščiais, Karalystės
ponais bei Legnicos, Bresto ir Pamario kunigaikščiais. [...]
Kai susiėjo pokalbiui, imperatorius, karalius Jogaila ir Vy-
tautas atvirai į akis kalbėjosi apie bendras skriaudas ir prie-
šiškumo priežastis [...]. Vis dėlto slaptomis jisai |impera-
torius Zigmantas — S. N.] pradėjo tartis su Vytautu bei
rengti su juo slaptus susitikimus, pastarajam kaip be galo
didžiam, narsiam ir šlovingam kunigaikščiui žadėdamas
Lietuvos karaliaus karūną, ir taip piršosi jam į draugus,

bendrus ir sąjungininkus, kad tik jį sukiršintų su karaliumi
Jogaila ir lenkais. Būdamas ambicingas ir šlovės trokštan-
tis vyras, Vytautas irgi neatsakė to imperatoriui, tik pa-
reiškė, kad karūnos negali priimti, nes to be Jogailos suti-
kimo jam nederą daryti; tada imperatorius gudriai ir
lipšniai kartu su Žmona ėmė įkalbinėti Jogailą, kad šis dėl
savo tėvynės garbės, pasididžiavimo ir šlovės leistų Vytau-
tui priimti karūną. Paveiktas tokių įkalbinėjimų, karalius
nedraudė šito, tačiau iškėlė sąlygą, kad tam turi pritarti
Lenkijos karalystės senatas“ ).

Abiejų istorikų pasakojimą apie 1429 m. Lucko
suvažiavimą skiria keli labai svarbūs dalykai. M. Bielskio
tvirtinimu, mintis jį sušaukti kilo Vytautui, kuris tuo me-
tu siekęs karaliaus vainiko. Pasak M. Strijkovskio, suva-
žiavimo iniciatorius buvęs imperatorius Zigmantas. Be to,
cituotasis fragmentas rodo, jog pastarasis istorikas nepra-
leidžia progos netikėta detale, pastebėjimu ar pasakojimu
apie gausius reikšmingus svečius, neregėtą ištaigą ir kitus
dalykus pabrėžti Lietuvos valdovo didybę.

Apie Vytauto paveikslą „Kronikoje“ būtų gali-
ma daug kalbėti, tačiau pasitenkinsime, nurodę, mūsų
nuomone, svarbiausią dalyką. M. Strijkovskiui Vytau-
tas yra savas; istorikas didžiuojasi juo kaip didžiu savu
istoriniu veikėju. Tuo tarpu M. Bielskiui ir kitiems len-
kų autoriams Vytautas yra svetimas, nes svetimi, netgi
priešingi Lenkijai buvo Lietuvos valdovo siekiai bei jo
puoselėtieji valstybės idealai.

Darbas prie rašomojo stalo, apkrauto dešimtimis
rečiausių brangių knygų bei rankraščių, Livonijos karo me-
tais atliktos kelionės po aprašysimų įvykių vietas, 1573—
1580 m. triūsas Krokuvos, Slucko, Medininkų ir galbūt Vil-
niaus archyvuose mums kalba apie dar vieną svarbų
dalyką. „Kroniką“ mūsų istorikas Medininkuose veikiau-
siai ne kūrė, o tik redagavo, t. y. pildė, derino su greitai
kintančiu gyvenamojo meto literatūriniu skoniu bei nauja

politine konjunktūra kokį nors jau parašytą tekstą. M. Strij-
kovskio gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojo Z. Wojtkowiako
nuomone, tokiu tekstu galėjusi būti Slucke parašytoji
Lietuvos istorija (167, 195; Žr. taip pat 209-210).

Palyginus veikalą „Apie lietuvių, žemaičių ir rusų
šlovingos tautos pradžią“ ir „Kroniką“ matyti, kad
M. Strijkovskis pastarąją pildė epizodais, kurie bylojo
apie lietuvių narsumą karuose su Rusios valdovais, Len-
kijos karaliais, totoriais ir kryžiuočiais. Be to, jis šalino iš
ankstesnio teksto Lietuvos valdovų kilmę „temdžiusius“
kitataučių istorikų liudijimus ir jais paremtas savo pa-
stabas, dailino didžiųjų kunigaikščių ir jų karvedžių pa-
veikslus naujomis detalėmis, aukštinusiomis karžygių
dorybes. Trumpiau tariant, M. Strijkovskis dar labiau pa-
brėžė tuos savo sukurto pasakojimo apie Lietuvos seno-
vę bruožus, kuriuos anksčiau pavadinome patriotine

Slucko veikalo tendencija!.
Dedikacijos Steponui Batorui pradžioje M. Strijkovskis rašo: „Historia enim impri-
mis instruit SENATOREM, guomodo optime consulat Reipub|licae] maiorum legės,
mores, euentus, et instituta proseguendo, guae plurimum ad sententias ferendas,
ac arduos guosuis nodos in rebus dijudicandis soluendos ualent. Kadem guogue
IMPERATOREM exercituum, ad bellum fortiter foeliciter gerendum, uarijs praeterito-
rum euentuum exemplis adiuuat, cum ueluti in tabula picta potentissimorum Re-
gum, bellicosissimorum Ducum, et uariarum nationum ortūs et ros gestas, muta-
tiones impertorum, deletos uirtute doloue hostili multiplices exercitus, artes, insidias,
stratagemata, guibus maxime falluntur hostes, urbium munitionumyue expugnan-
darum rationem proponit. [...] Atgue utinam et nostri milites eorumgue praefecti
aliguando resipiscant, et illud temporis guod interdum Marte respirante, Baccho
ac prodigendis alea stipendiarijs pecunijs tribuunt, perscrutandis praestantium [ie-
roum gestis, ac lectioni Historiarum impendant“ (139, f)( recto-verso; „Mat istorija
pirmiausia išmoko senatorių, kaip jam geriausiai pasirūpinti valstybe, sekant tėvų
įstatymais, papročiais, nutarimais ir |ankstesniais] atsitikimais, [0] tai geriausiai
padeda jam priimti sprendimus ir išpinti svarstomuose dalykuose visus painius
mazgus. Ji taipogi padeda įvairiais ankstesnių įvykių pavyzdžiais kariuomenės
vadui narsiai bei sėkmingai vesti karą, tarsi kokiame paveiksle jam parodydama
galingiausių karalių, narsiausių karvedžių bei įvairių tautų atsiradimą ir istoriją,
valstybių pasikeitimus, [pavaizduoja] gausybę kariuomenių, sunaikintų narsumu
arba priešų klasta, [parodo] būdus, pinkles ir gudrybės, kuriomis užvis labiau ap-

Šią mintį pagrįsime keliais pavyzdžiais'. Vaiz-
duodamas „Kronikoje“ Gedimino vainikavimo iškilmes,
M. Strijkovskis Vilniaus įkūrėją vadina Vytenio sūnumi
(139, 387). O Slucko veikale istorikas perpasakoja lenkų tvir-
tinimus apie tai, kad Gediminas buvęs Vytenio arklinin-
kas ir savo valdovą nužudęs (140, 226).

Slucko istorijos Kęstutis - mažai kuo įsimenantis
lietuvių kunigaikštis. Skaitytojo atmintyje žymę galėjo
palikti nebent trys sėkmingi jo pabėgimai iš kryžiuočių
nelaisvės ir tragiška mirtis Krėvos pilyje. Štai kaip apie
pastarąją M. Strijkovskis rašo šiame veikale:

Kiejstuta piątej nocy udawit podczaszy,

Proksa Kuczuk Lisica w pierwszego snu czasy.
Tak zacne ksiąžę, ktore swej milej ojczyzny

Bronit jak Troi Hektor, dokonal siwizny.

Kiejstut, ktėry fortelem Niemcėow towil zawždy,
Sam utowion, bo szczęšciu podlegt cztowiek každy.

(140, 298;
O penktą naktį vos imigusį Kęstutį
pasmaugė pataurininkis Proksa, Kučiukas
ir Lisica. Taip mirė kunigaikštis, gynęs
kaip Hektoras koks Troją mylimą tėvynę.
Nors vokiečiams Hek pinklių spendė, pats pateko
į jas, nes pavaldus kiekvienas savo daliai.)

gaunami priešai, ir planą, kaip užimti miestus bei įtvirtinimus. |...| O, kad taip
mūsų kareiviai ir jų vadai ateitų kada nors į protą ir tą laiką, kurį karui trumpam
paliovus paskiria vynui ir algų pralošimui kauliukais, sunaudotų tyrinėdami žy-
miųjų didvyrių žygius ir skaitydami istoriją!“ ). Taigi istorikas senovės lietuvių did-
vyriškus žygius ir valdovų asmenybes raiškiau vaizdavo, pabrėždamas istorijos
taikomąjį pobūdį. Tik vargu ar M. Strijkovskio amžininkai labai naudojosi tokio
pobūdžio „kariniais patarimais“. Ir jie, ir jų ainiai „Kronikoje“ regėjo visų pirma
didingą Lietuvos senovę. Apie tai plačiau Žr. 124, 249—251; 53, 81.

"Lietuvos eiliuotosios istorijos ir „Kronikos“ tekstų kruopštus palyginimas, gili filolo-
ginė ir istorinė analizė iki šiol neatlikta ir yra, Z. Wojtkowiako žodžiais tariant, pati
aktualiausia M. Strijkovskio kūrybos tyrinėtojams. Apie tai daugiau žr. 167, 210, 227.

„Kronikoje“ Kęstutis iškyla kaip viena iš įspūdin-
giausių senosios Lietuvos asmenybių, pasižymėjusių viso-
keriopomis karvedžio ir mylinčio šeimą žmogaus dorybė-
mis. Kęstučio paveikslas čia sukurtas, pasitelkus legendomis
virtusius liaudies pasakojimus apie Trakų valdovo pabėgi-
mus iš kryžiuočių nelaisvės, vestuves su Palangos vaidilu-
te gražuole Birute ir pavaizdavus jį talentingu oratoriumi,
raginančiu lietuvius į mūšį, jautriu Tėvynės orumo sergė-
toju, su ašaromis atskleidžiančiu sūnui nedorą Jogailos san-
dėrį su kryžiuočiais. Suprantama, kad ir apie Kęstučio mir-
tį „Kronikoje“ papasakojama kaip apie didžiulę visos tautos
nelaimę: „Piątey potym nocy Kieistut Gediminowic Xiąžę
przeslawne dzielne, męžne, w fortelach y w staczaniu roz-
maitych bitew przewažne, przemyslne, bo y Zz wiezienia
Niemieckiego trzy kroč poimany w roznych bitwach, trzy
kroč fortelem vszedt, a czwarty raz z Polskiego wiezienia
vbiegl, murem Litewskim nieprzebitym y basztą mocną
przeciw najazdom Niemieckim będąc, drugi Achilles, Hec-
tor, Aiax, Vlisses y Hercules Litewski, y Zmodzki, udawion
iest na Krewskim zamku w wiežy murowaney, Z roskaza-
nia Jagelowego, przez Prorę nijakiego, ktory byl Podczas-
Zzym v Wielkiego Xiedza Jagęla, y przez Brata iego Bilgena,
y Mostewa Getka, Krewlanina, y przez Kiszycę ktory mial
vrząd v Jagela Swiece zapalač, y ogien na kominie skladač,
zwano go Žibintą, y przez Kuczuka, y inszych, ktorym to
byt Jageto zlecit, ztamawszy przysięgę y prawo ludzkie,
nieprzystoynie byl z Swiata Kieistut mily tak gwaltowną
Smiercią zgladzony“ (139, 467; „O paskui penktą naktį Kęs-
tutis Gediminaitis, tasai įžymus, narsus, drąsus, karinėse
gudrybėse bei visokeriopose kautynėse išradingas ir suma-
nus kunigaikštis, kuris, triskart įvairiuose mūšiuose pate-
kęs vokiečiams į nelaisvę, triskart gudriai pabėgo iš jų kalė-
jimo, o ketvirtąsyk —ir iš lenkų nelaisvės, [tasai kunigaikštis,
kuris kaip koks] nepramušamas lietuviškas mūras ir galin-
gas kuoras atsilaikė prieš vokiečių puldinėjimus, [tasai kuni-

gaikštis, kuris] buvo antruoju lietuvių ir žemaičių Achilu,
Hektoru, Ajantu, Odisėju ir Hėrakliu, [taigi tasai] miela-
sis Kęstutis Jogailos įsakymu buvo mūriniame Krėvos pi-
lies bokšte nederamu būdu iš pasaulio prievartinė mirti-
mi pašalintas kažkokio Proros, tarnavusio didžiojo
kunigaikščio Jogailos pataurininkiu, taip pat to Proros bro-
lio Bilgeno, krėviškio Mostevo Getko, Kišicos, ėjusio Jo-
gailai tarnystę įžiebiant šviesą bei užkuriant krosnyje ug-
nį (jį vadino Žibinčiumi), dar tokio Kučiuko ir kitų žmonių,
kuriems tai padaryti pavedė Jogaila, sulaužęs priesaiką ir
nusižengęs Žmogiškosioms teisėms“ ).

Ilgesnę „Kronikos“ ištrauką pateikėme, norėdami
ne vien parodyti M. Strijkovskio-redaktoriaus darbą. Fra-
zės sandara, epitetai ir palyginimai, įterptiniai sakiniai ir
pati jos intonacija liudija autoriaus pastangas rašyti pagal
literatūros, retorikos, o ne istorijos kanonus. „Kronikos“ kal-
bos literatūrines ypatybes specialioje studijoje yra išsamiai
aptarusi M. Karpluk (44), todėl čia apsiribosime nurodę, kad
ir šiam — kalbos, ir kitiems šio kūrinio lygmenims būdin-
gesnė poezijos, o ne istorijos veikalo dvasia.

Visiškai sutinkame su jau minėtu S. Nieznanow-
skiu, tvirtinusiu, kad viena iš „Kronikos“ dominančių yra
epiškumas, būdingas Homėro „Iliadai“ ar Vergilijaus
„Ėneidai“ (87, 405, 408). Kaip suprastume tokią mintį? Imki-
me kad ir „Eneidą“. Kurdamas romėnų epą, Vergilijus pa-
sinaudojo mitais ir legendomis apie romėnų tautos pradi-
ninką Trojos karalaitį Ėnėją. Poetas niekur tiesmukai
neaukštino nei Romos galybei pamatus padėjusio Gajaus
Julijaus, nei Cezario politiką tęsusio ir tokiu epu suintere-
suoto dieviškojo Augusto. Užtat Vergilijus plačiai pavaiz-
davo Ėnėjo bėgimą iš degančios Trojos, nelaimes jūrų pla-
tybėse, pragaištingą aistrą Afrikos pakrantėje statomoje
Kartaginoje ir kraują, pralietą naujojoje tėvynėje — Ltalijoje.
„Ėneidos“ kompoziciniame-semantiniame centre, svarbiau-
sioje kūrinio vietoje (VI giesmė), poetas pasiuntė Ėnėją į

požemių pasaulį, kad ten sužinotų apie naujosios tėvynės
ateitį. Tąja pranašyste Vergilijus ne tik sujungė legendose
paskendusią senovę ir savus laikus, bet taip pat suteikė kū-
riniui epinės erdvės: Romos skaitytojas pajuto amžinybės
alsavimą ir tapo tautai reikšmingų įvykių nuo seniausių lai-
kų iki gyvenamojo meto dalyviu.

„Kronikos“ pabaiga, kurioje M. Strijkovskis papa-
sakojo Livonijos karo įvykius, gerokai skiriasi nuo likusios
dalies - yra nepalyginamai glaustesnė, o vietomis — net
fragmentiška!. Be to, ne vienas tyrinėtojas yra atkreipęs
dėmesį, kad kai kurios šio kūrinio knygos ar paskiri sky-
riai dedikuoti LDK didikams ir bajorams. Pastarąją
„Kronikos“ ypatybę išsamiau aptarusio Z. Wojtkowiako
nuomone, suminėtieji Lietuvos žmonės rėmė mūsų istori-
ko darbą ir galbūt davė „Kronikos“ leidimui pinigų (167,

Tarytum jausdamas šį „Kronikos“ trūkumą, M. Strijkovskis ciliuotos biografijos
pabaigoje teisinosi:

Bo cokolviek sie teraz prętko napisato,
Gdy sie w mdtey ręce pioro ledwo kotysato,
Mogtbych byt dostateczniey wszystkiego poprazwič,
Y dzieie Oyczyzny svey grunloionie žvyslazviė,
( Woyny Krolow y Xigžąl, Wedzow starodaivnych,
Y przygod zwyciestu swiežych za STEPHANA stacenych,
Y Rycersltvo przewažne cney skawie zaleci,
Mogtyby ich polonikom twiecznie sprawy suviecič J...

(139, £ XX recto;
Nes ką tik plunksna greitomis dabar parašė,
kai vos ne vos krutėjo posilpnėje rankoj,
aš būčiau viską žyntiau nuodugniau palaisęs,
savos tėvynės praeitį smulkiau atskleidęs
(tai būt karai senovės karvedžių: karalių
tr kunigaikščių, šaunios pergalės uesenos,
ir narsūs Stepono laikų bajorai išgarsėję,
tai būlų ainiamis amžini jų žygiai švielę!.. )

Manytume, jog trečioje šios ištraukos cilutėje esantis žodis poprawic irgi iškalbin-
gai byloja, kad M. Strijkovskis „Kroniką“ redagavo, o ne rašė iš naujo.

Aireaplia/ Zuoošia/b:
ut Rijėvostien / LDostiamsFien / Giemieiefie
cv; Dod4 , nos A at Ur X vot
moieine y domome/ Druftid / Nasomiedid) / Domorftidy 7 in
Krolešu Doližiams y POielčiemų Aisfimu Kitewfliemu pr)
EV:biaa ifšotnego y gruntownego sniefienia pemnyco bomodo:

A vu Auntorow pofironnyd)/y domomyd) / y Aiov £
| HemolžidyStavšnftidy Siflantfhidy Drufhid) (Rdrydh/ Dorado cie odini

| iauocą 36ėrytyd Bronit/y Edtopifsow Rultid/ Kitevjhidy y
“ SZA Oycd dieiom Dolftich 5 infymi / 5 mielės pilnofcią y mesk
P pracą (Dioblimie oFolo Džieiom Sitemftidy Ruftidod -
žadnego pržedrym nietuonyd)) Držes

"LA6I151A osos4EWICIVSA ST
Ejo Eiego dofištecziie mipijšma/ stojona + yM4 piene favistlo 5
dm prawožiwie se sa bis +iei
pržamašiym čipem/ y nattadeimi Moo Ww wigiiona |

pr3e3 wByfiti fidcošytue mieti / 45 do Dsifieys

"e Bego Kolin 1 5 8 2. Pi aat ž
T Yao žodčid ie 6 Folonicė iek Inoslidis
Bi IeciėNarodoto gruntonone S0YMDOdĄ.

i L Zikaras Re AREA
— Duksminoto įirolameu 66; „Al

2 14

M..STRILJKO VS KISS,
Niekada anksčiau šviesos nemačiusi Lenkijos,
Lietuvos, Žemaitijos ir visos: Kijevo, Maskvos,

Seversko, Voluinės, Podolės, Podgorjės,
Palenkės ir t. t, Rusios kronika

Karaliaučius: J. Osterbergerio spaustuvė, 1582

142). Neatmesdami šios galimybės, vis dėlto turime pabrėžti
ir kitą šių žmonių paminėjimo „Kronikos“ puslapiuose ap-
linkybę: visi jie buvo M. Strijkovskio ginklo broliai, Livoni-
jos karo dalyviai. Iš trisdešimt dviejų „Kronikos“ adresatų
aštuonis: Mikalojų Radvilą Rudąjį, Kristupą Radvilą Per-
kūną, Mikalojų Radvilą, Joną Glebavičių, Jurgį Zenavičių,
Mikalojų Sapiegą, Joną Valmą (Valminskį), Joną Abrama-
vičių, vėliau sutiksime „Radviliados“ puslapiuose.

Neišsamus Livonijos karo vaizdavimas, nepakan-
kamas Stepono Batoro ir jo pergalingos lenkų, vengrų,
samdytų vokiečių ir galop lietuvių kariuomenės žygdarbių
(tik puse lūpų apie Zamoiskį, Bekešus ar Farensbeką!), de-
dikacijos LDK didikams M. Strijkovskio amžininkų lenkų
akyse turbūt buvo didžiuliai „Kronikos“ trūkumai (žr. jau
minėtą 124, 249—251). Tačiau tai, kuo pasižymi ydingas is-
torijos veikalas: įvykių, dalyvių bei aplinkybių nutylėji-
mu, autoriaus šališkumu, pasakojimo emocingumu ir kt.,
taigi visa tai yra literatūros kūrinio meniškumo šaltinis.
Jame viena detale ar vardu įstengiama pasakyti daugiau
ir įtaigiau nei visa mokslinga knyga.

Tad kas gi leidžia kalbėti apie „Kronikos“ epiš-
kumą? Fragmentiškas pounijinės valstybės vaizdavimas
mus orientuoja mažiausiai į dvi šio kūrinio ypatybes: pa-
čią „Kronikos“ temą, didingą Lietuvos senovę, ir dar nuo
Aristofano Europos literatūroje paliudytą autorinę pasta-
bą. Šio skyriaus pradžioje plačiau aptarę „Kronikos“
temą, čia turime dar kelis žodžius tarti apie M. Strijkov-
skio remarkas bei jų funkcijas.

A part „Kronikoje“ esama dvejopų. Kad ir labai se-
nus, stačiai legendinius laikus vaizduodamas, mūsų istori-
kas dažnai pertraukia neskubrų pasakojimą įspūdžiais iš
aplankytų minimų vietų arba samprotavimais apie pasa-
kojamus įvykius bei žmones. Be to, „Kronikos“ tekste daug,
kur minimi lietuvių, Livonijos karo dalyvių, sentėviai, ir
tada autorius emocingai pareiškia, kad šitų protėvių dory-

bes paveldėję jų ainiai: Radvilos, Chodkevičiai, Sapiegos,
Glebavičiai, Kiškos, Pacai, Valavičiai ir kiti. Visos šios
M. Strijkovskio pastabos tarsi kokios Anchiso pranašystės
Ėnėjui susieja karžygišką senovę su herojišku gyvenamuo-
ju metu, leidžia skaitytojui pasijusti legendinių įvykių da-
lyviu ir taip patirti amžinybės alsavimą, tą epinio laiko
dominantę. Na, o dedikacijos LDK didkams ir bajorams pa-
rodo, kad autorius šią tautų, sukūrusių Lietuvos Didžiąją
Kunigaikštystę, epopėją paskyrė šventam Livonijos karo au-
kų atminimui ir pergalingai tą karą užbaigusiųjų garbei.
Tad nebeturėtų niekam kelti nuostabos, kad štai to-
kia - patriotiška - „Kronika“ padarė poveikį J. Radvanui.
Šitai parodo „Radviliados“ kalba ir turinys. Iš abejonių ne-
keliančių liudijimų minėtinas J. Radvano pavartotas prūsų
epitetas veteres („senieji“, Radiv. I, 82 ir kitur; tai pastovus
prūsų apibūdinimas „Kronikoje“, žr. 139, 13, 19, 25, 31, 32, 36
ir toliau), alanų narsumą nusakanti frazė fortia pectora („nar-
sios krūtinės“, Radiv. I, 82; ta pačia fraze alanai apibūdina-
mi 139, 18), jotvingį apibūdinanti frazė intrepidus mortis
(„nebijąs mirties“, Radiv. I, 81; beveik tais pačiais žodžiais
M. Strijkovskis charakterizavo jotvingius „Kronikoje“, Žr.
139, 339 ir kitur). Iš turinio „skolinių“ pažymėtinos heroji-
nės giesmės, apie kurias J. Radvanas rašė Radiv. III, 113—114.
Šias giesmes M. Strijkovskis paminėjo daugelyje „Kronikos“
vietų (139, 338, 396, 423, 470), pacitavo priedainio žodžius
„Lado, lado“. Tik „Kronikoje“ istorikas ir poetas aprašė Ki-
jevo kunigaikštienės Olgos kerštą Iskorostenio gyvento-
jams (139, 124; jį J. Radvanas mini Radiv. III, 180-181), kuni-
gaikščio Sviatoslavo mirtį nuo lietuvio Kureto rankos ir
taurę su įrašu, kurią iš Sviatoslavo kaukolės liepęs padirb-
dinti Kuretas (139, 127-129; Radiv. III, 182—185). J. Radvano
paminėtą „Narimanto raitelį“ (Radiv. III, 275-276), t. y. LDK
herbo Vytį, irgi surandame „Kronikoje“ (139, 364): joje
M. Strijkovskis plačiai aprašė, kaip Traidenio sūnus Lau-
ras, nugalėjęs Daumantą ir atkeršijęs už tėvo nužudymą,

pasiūlė susirinkusiems į Kernavę lietuvių didikams di-
džiuoju kunigaikščiu išsirinkti Vytenį, sakydamas: „Mano
dėdės Narimanto herbe buvo pavaizduotas šarvuotas rai-
telis, kuris reiškia tėvynės gynėją. Lietuvą iš visų pusių
supa priešai, tad reikia, kad jos valdovu būtų išrinktas
žmogus, galintis tėvynę apginti kardu, kaip kad herbe
esantis Vytis“. J. Radvano primintas (Radiv. III, 284—285)
1406 m. įvykis' beveik tais pačiais žodžiais aprašytas
„Kronikoje“ (139, 515-516). Šios ir galbūt kitos „Radvilia-
dos“ vietos parodo, kad J. Radvanas skaitė M. Strijkov-
skio „Kroniką“ ir ja rėmėsi, kurdamas herojinį lietuvių epą.

Taigi apibendrindami galėtume prieiti prie tokių
išvadų. Pirma, tuometinių europiečių akyse Kunigaikštys-
tė užėmė savitą vietą: ji buvo atokiausia Senojo Žemyno
valstybė, o jos istorinėmis sienomis - Dono upe - kitados
ėjo Europos ir Azijos riba. Dėl tokios geopolitinės padėties
LDK tarsi koks, M. Strijkovskio žodžiais tariant, „nepramu-
šamas lietuviškas mūras ir galingas kuoras“ gynė Europą
nuo mirštamos nuolatinės grėsmės iš Azijos. Livonijos karo
metais toji grėsmė pasireiškė visiems suprantamais pavi-
dalais - Ivano IV Rūsčiojo, opričnikų ir reguliariosios
maskviškių kariuomenės žygiais prieš Kazanę, Astracha-
nę, Livoniją, Lietuvą, galop prieš Novgorodą bei Pskovą ir
visur parodytu iki tol neregėtu žiaurumu.

Antra, rūsčiais andainykštės grėsmės metais įvairūs
užsienio autoriai daug rašė apie Europos civilizaciją gynu-
sią LDK ir šią valstybę sukūrusius lietuvius. Toje dėmesio
Lietuvai aplinkoje susiformavo ir atsiskleidė pirmos mūsų
spausdintinės istorijos autoriaus M. Strijkovskio talentas.
Filosofinėje-istorinėje poemoje „Dorybės šauklys“ (1574) jis
kreipėsi į valstybės gynėjus bajorus ir kitų luomų žmones,
parodė amžiną dorybingumo reikšmę, savitai atskleidė ba-

Vytautas, sužinojęs, kad Lietuvos pasienyje maskviškiai nuskriaudė jo valdinius,
nieko nelaukdamas surengė žygį prieš Maskvą.

joriškumo, daug kur autoriaus tiesiog tapatinto su dory-
bingumu, esmę, taip pat pavaizdavo šlovingą Lenkijos is-
toriją ir apdainavo Lietuvos kunigaikščių žygius, praeities
pavyzdžiais raginte ragindamas Abiejų Tautų Respublikos
gynėjus ir jų naująjį karalių Henriką atremti Maskvos agre-
siją. Veikiai jo kūryboje visas kitas temas nusvėrė lietuviš-
koji tematika. Autorius atsidėjo vien LDK praeities studi-
joms ir 1576-1578 m. Slucke baigė kurti Lietuvos istoriją,
pavadintą „Apie lietuvių, žemaičių ir rusų šlovingos tau-
tos pradžią, giminių kilmę, galybę ir didvyriškus darbus
kovų laukuose ir namie“. Keičiantis geopolitinei bei kul-
tūrinei lietuvos padėčiai, taip pat gyvenimo ir kūrybos
sąlygoms, M. Strijkovskis šį kūrinį 1578-1580 m. veikiau-
siai suredagavo iš naujo Medininkuose ir po dviejų metų
baigė spausdinti Karaliaučiuje, dedikavęs naujajam Res-
publikos valdovui Steponui Batorui. „Kronikoje“ spora-
diškai minimi sarmatai laikytini ne ženklu apie autoriaus
siekimą reikšti „sarmatų vienybės“ ar dar kokias kitas tos
teorijos idėjas, bet veikiau noru įsiteikti pergalingajam ka-
raliui. Kur kas daugiau faktų įrodo, kad šiame kūrinyje
Rytų Europos valstybių pracitis aptariama su aiškiu pro-
lietuvišku tendencingumu. Nors ir stokojame nuodugnes-
nės filologinės-istorinės abiejų pastarųjų veikalų analizės,
vis dėlto, palyginę abu tekstus, drįstame tvirtinti, kad
M. Strijkovskis kai kuriuos LDK istorijos epizodus „Kroni-
koje“ nušvietė su dar aiškesne Lietuvos praeities patrio-
tiško traktavimo tendencija nei tai padaryta veikale „Apie
lietuvių, žemaičių ir rusų šlovingos tautos pradžią“.
Trečia, tokia - patriotiška - „Kronika“ tapo vienu
iš pagrindinių „Radviliados“ šaltinių. Tai atsispindi hero-
jinio lietuvių epo kalboje: J. Radvanas pilna sauja iš jos
sėmė M. Strijkovskio epitetus, tropus, frazes ir motyvus.

Cerne, guibus patria est innixa columnis

Lietuvos protestantų kūrybos atspindžiai herojiniame epe

Lotyniški žodžiai, kuriais pavadinome šį skyrių, priklauso
poeto Andriaus Rimšos plunksnai. „Žvelk, į kokius stul-
pus pasirėmusi mūsų tėvynė!“ — taip šis narsus karys, aukš-
tas valstybės pareigūnas ir poeto šlovės siekęs Žmogus kvie-
tė malonųjį skaitytoją pirmuose poemos „AKKETHPOE
AKPOAMA, tai yra Dešimtmetis pasakojimas apie šviesiojo
kunigaikščio ir pono, pono Kristupo Radvilos karo žygius“
puslapiuose (116, f A" recto). Be A. Rimšos poemos, šioje
knygoje esama ir vieno eilėraščio, pasirašyto Ioannis Radu-
anij. Antrindamas A. Rimšai, J. Radvanas eleginiu distichu
parašytame ketureilyje sveikina Vilniaus vaivadą K. Rad-
vilą ir džiaugiasi, jog šis - karo perkūnas, nedraugų pražū-
tis bei Tėvynės išganymas - įvarė šitiek baimės visai Mask-
vos valstybei (116, f. (? X? X? ) recto).

Kad ir kokia nesvarbi J. Radvano kūryboje, ši publika-
cija leidžia „Radviliados“ autorių susieti ne tiktai su A. Rimša,
bet ir su kitais „Dešimtmečio pasakojimo“ poetais: J. Kazoku,
taip pat autoriumi, pasirašiusiu inicialais M. J. (125, 22). Pratar-
mėje „Savo maloningam šeimininkui, šviesiajam kunigaikš-
čiui ir ponui, ponui Kristupui Radvilai“ A. Rimša su neslepia-
mu pavydu mini, jog apdainuoti Vilniaus vaivados žygius jį
paskatinęs P. Gradausko kūrinys (116, f B" recto-verso), todėl
prie dviejų aukščiau minėtų poetų dar pridėtume ir „Žygio

prieš Maskvą“ autorių. Na, o baigdami brėžti ratą asmenų,
kurie, kaip spėjame, veikė J. Radvano pasaulėvaizdį ir ne
mažiau už J. Abramavičių skatino kūrybines jo aspiracijas,
privalome nurodyti taip pat ir P. Gradausko giminaičius:
Venclovą Mikalojaitį, Venclovą Agripą ir Eliją Pilgrimovi-
jų - gabius literatus, įžvalgius politikus, narsius karius ir
ryžtingus Lietuvos nepriklausomybės kūrėjus.

Žinių apie P. Gradausko giminystės saitus su minė-
tais valstybės ir kultūros veikėjais pateikė nesenas E. Rimšos
straipsnis, pavadintas „Venclovas Agripa irjo giminė“ (117).
Literatūros istorikams lenkams ši publikacija, regis, neži-
noma, lietuviai, aprašydami XVI a. LDK kultūros raidą, ja
mažai remiasi, todėl čia nurodysime svarbiausius šio, be
abejonės, labai reikšmingo atradimo teiginius. LDK sekre-
torius V. Mikalojaitis (apie 1490-1560), traktato „De moribus
Tartarorum, Lituanorum et Moschorum libri tres“! auto-
rius, turėjo tris vaikus: Venclovą Agripą, Venclovą ir Joną.
V. Agripa buvo V. Mikalojaičio ir Kotrynos Stanislovaitės
sūnus, o likusieji jo vaikai su antraja žmona Darata Bilevi-
čiūte. LDK raštininkas, vėliau Smolensko pilininkas V. Ag-
ripa (apie 1527-1597), veikalo „Oratio funebris de illustrissi-
mi principis et domini domini lohannis Radzivili vita et
morte“ ir kai kurių kitų kūrinių autorius, buvo irgi du kartus
vedęs: pirmąjį - Magdaleną Pilgrimovskienę, o antrąjį —
Reginą Manvydaitę-Dorohostaiskytę. Nors su abiem
žmonomis vaikų neturėjo, užtat užaugino Magdalenos
sūnų ir dukrą iš pirmos santuokos: Eliją ir Esterą. Be kitų
kūrinių, LDK raštininkas E. Pilgrimovijus (1564—1605) su-
kūrė esė „Panegyrica apostrophe“, kurioje taip pat aprašė
garsųjį K. Radvilos žygį į Maskvos žemių gilumą, ir „De
heroibus in Dei ecclesia liber unus“, kuri gali būti laiko-
ma pirmuoju mūsų literatūros istorijoje apsakymų rinki-
niu. Jo sesuo Estera buvo ištekėjusi už LDK sekretoriaus,

USS = ates 5
Tai spėjamas veikalo pavadinimas, žr. 119, 24.

O ks sie e i
H0OLOEPORICON MOSCHISVM

ILLVSTRISSI-*

MIPRTNCIPIS AC DOMTA

NL DOMINI CHRISTOPHORI RADI-
VVILONIS, DVCIS INBIRZA ET DV.
Binga, Ca/žellani Tvacenfis, Vicecancėllarij 69 campidų.
Eloris is magno Ducatu Lituania, Capitanei Bo,
riRouienfis (g Soleceyis | (Oe

AN NS

Scriptum
£ Francifio Gradeuja,

VILNAE
Topig UluAriR. Principis ac Domini D. Nkolai Radiui-
lonis , Palatini Vilnen/is. (oc. Gai

Per Danielem Lancikium,
Anno. D.L 482.

BN ATK INK NKATKAVKATATLINY BR RI

ŽAS NASA ASA NASA

P.GRADAUSKAS,
Šviesiausio didiko bei pono,
pono Kristupo Radvilos... žygis prieš Maskvą

Vilnius: M. Radvilos Rudojo spaustuvė
spausdino D. Lenčickis, 1582

ovėliau maršalko P. Gradausko (m. 1595), minėtos poemos
„Hodoeporicon Moschicum“ kūrėjo. Su pastaruoju ji su-
silaukė mažai istoriografijoje dar žinomo Jono Gradausko.
Įdomios medžiagos apie dvasinius giminaičių saitus
randame jų testamentuose. V. Mikalojaitis tokį paskutinės
valios dokumentą surašė 1559 m. balandyje, o Žinią apie tai
„pats įrašė į Vilniaus vietininko knygas V. 11“ (117, 66). Kad ir
kaip gaila, tačiau šio svarbaus dokumento turinys, regis, ne-
žinomas. Užtat daugiau žinių turime apie V. Agripos testa-
mentus. Pirmasis buvo surašytas 1564 m. Vilniuje, o antra-
sis - daugiau kaip po trisdešimties metų (žinomas tik iš
užuominų; 117, 68). 1564 m. dokumente V. Agripa užrašė
E. Pilgrimovijui visas dideles ir mažas knygas lotynų ir vo-
kiečių kalbomis (117, 68, 70). Sprendžiant iš E. Pilgrimovijaus
testamento, surašyto 1605 m. vasario 19 d. Jurbarke, minėtos
knygos kartu su likusia biblioteka, taip pat nebaigta kroni-
kėlė, žirgu ir kuriais ne kuriais smulkesniais daiktais atiteko
sesers Esteros ir P. Gradausko sūnui Jonui (117, 70).
Apibendrindamas surinktus faktus, E. Rimša
pastebi: „Genealoginiai tyrinėjimai išryškino iš tiesų uni-
kalų šeimos kultūrinį potencialą, kurį ryškiausiai atspindi
3 trijų kartų atstovai - Venclovas Mikalojaitis iš Maišiagalos
(Mykolas Lietuvis), jo sūnus Venclovas Agripa ir pastarojo
posūnis Elijus Pelgrimovskis. Tai įgalina ateityje ieškoti para-
lelių jų literatūriniame palikime, giliau suprasti feodalinės
šeimos tradicijas, jos auklėjimo ir lavinimo sistemą“ (117, 71).
Kuo E. Rimšos atradimas svarbus literatūros istori-
kams? Manytume, kad tuo, jog parodė tą patikimą kelią,
kuriuo viena karta kitai perduodavo sukauptą patirtį ir aspi-
racijas politinei, konfesinei bei kultūrinei veiklai. Ojuk epo-
cha buvo itin nepalanki tokiam perdavimui. Nuo XVI a. vi-
durio iki pabaigos Lietuvoje įvyko be galo daug svarbių
permainų, kuo stipriausiai veikusių tautos savimonę ir užvis
labiau keitusių tos savimonės reiškimosi lytis. Čia paminė-
tume paskutinio Jogailaičio vedybas su Goštautiene su

visais tos sąjungos padariniais ir Livonijos agoniją bei jos
prijungimą prie LDK, Liublino uniją ir Livonijos karą, per
kurį Lietuva ne tiktai patyrė dar neregėtą Maskvos valdo-
vo žiaurumą, bet ir apraudojo Žygimantą Augustą, apkal-
bėjo karalių Henriką ir priėmė Steponą Batorą, taip pat ši-
tokį kruviną naujos — Vazų — dinastijos pradininko kelią į
Krokuvą ir pirmųjų rokošų bei naujo karo pašvaistes pa-
čioje XVI a. pabaigoje. O kur dar karingų reformatų pastan-
gos Lietuvos valstybei suteikti tvaresnius modemaus gy-
venimo pavidalus, ne mažiau karingos katalikų bažnyčios
ir jėzuitų bandymai atgauti, išlaikyti ir sustiprinti konfesi-
nę, politinę bei kultūrinę įtaką - juk pirmųjų pastangos, o
antrųjų bandymai dažniau reiškėsi brutaliomis formomis?..
Vis dėlto šios permainos ne tik neslopino kūrybinių visuo-
menės galių, ojas netgi skatino, kartu įvairindamos raiškos
pavidalus. Be abejo, tokia padėtis darosi įmanoma, jei vi-
suomenė atmainingą laiko srautą įstengia pakreipti beveik
nekintančia, taigi gana tvaria kultūrinės patirties, arba tra-
dicijos, vaga. Kadangi būtent šeimoje senoms patyrusioms
rankoms būna lengviau tradicijų aruodą suberti į jaunus, bet
dėl giminystės patikimus delnus, tai galime drąsiai tvirtinti,
kad E. Rimšos atradimas kaip tiktai nubrėžė vienos tokios
vagos, pagrįstos dar ir giminystės saitais, kontūrus.

Vienos, tik ar vienintelės? Be abejo, ne. Kita „grin-
džiamoji medžiaga“ tradicijai palaikyti anuo metu buvo kon-
fesinis žmonių bendrumas. Kartais toks bendrumas reiškėsi
įvairių kartų sugyvenimu netgi kokioje nors nedidelėje ben-
druomenėje, pavyzdžiui, vienuolijoje ar vienuolyne. Antai
XVla. Vilniaus bernardinai turėjo, taigi saugojo ir iš kartos į
kartą perdavinėjo rašymo lietuviškai tradiciją. Apie tai mums
kalba bernardinų knygose: 1501 m. mišiole, 1503 m. veikale
kunigams „Tractatus sacerdotalis“ ir 1530 m. „Homilijose“
esantys lietuviški įrašai (84, 341; 83, 58-59; 172, 239; 173, 62-64).
Na, o mūsų anksčiau minėtus autorius: V. Agripą, E. Pilgri-
movijų, P. Gradauską, A. Rimšą ir J. Radvaną, irgi sieja tam

tikras konfesinis bendrumas. Mat visi šie žmonės priklau-
sė protestantų sąjūdžiui: V. Agripa buvo liuteronas (146, 33),
E. Pilgrimovijus — protestantas (kol kas jo konfesinę pri-
klausomybę sunku tiksliau apibūdinti: E. Pilgrimovijaus
biografas A. Przybošis nurodo, kad jo būta kalvinisto, Žr.
109, 85, o E. Rimša — kad liuterono, žr. 117, 71), P. Gradaus-
kas — protestantas (taip apie „Žygio prieš Maskvą“ autorių
kalba H. Baryczas, žr. 5, 529; E. Rimšos nuomone, jis buvo
galbūt kalvinistas, žr. 117,71), A. Rimša - kalvinistas (72,532),
J. Radvanas - turbūt kalvinistas (69, 4). Stiprėjanti kontrre-
formatų veikla ir kitos gerai žinomos aplinkybės visus šiuos
kultūrininkus vertė ne tiktai sugyventi, bet ir aktyviai ben-
dradarbiauti. Tai liudija protestantų susirinkimai, kuriuo-
se įvairių konfesijų išpažintojai bandė ieškoti pagrindo ti-
kėjimų vienybei, ir, savaime aišku, jų knygos.
„Radviliada“ taip pat yra puikus tokios - sudėtinės —
knygos pavyzdys. Jos pradžioje puikuoja Biržų ir Dubingių
kunigaikščio M. Radvilos Rudojo herbas bei dvi J. Radva-
no epigramos Ragų ir Erelio temomis (114, f. + recto-verso ).
Grakščioje kalboje, dedikuotoje Rudojo sūnui Perkūnui, mū-
sų poeto mecenatas J. Abramavičius iškelia literatūros reikš-
mę, primena tėvo dorybes bei nuopelnus Tėvynei ir prašo
K. Radvilos palankia širdimi priimti ainių atminimui su-
kurtą tėvo žygių apdainavimą (f. +* recto-++“ recto). Toliau
vėl J. Radvanas kreipiasi į savo mecenatą, prašydamas ap-
ginti jo kūrinį nuo pavyduolių (f. +" verso), ir į Radvilai-
čius: Jurgį, Joną ir Kristupą, - ragindamas juos sekti tėvų
bei protėvių pavyzdžiu ir savo gyvenimą bei darbus skirti
Lietuvai (f. ++"! recto-verso). Panašias mintis toliau reiškia
ir J. Kazokas lenkiškai parašytuose bei tiems patiems Rad-
vilaičiams dedikuotuose eilėraščiuose (f. +>+ recto-verso).
Tada grakščiu lotynišku eilėraščiu J. Ruckis (Ioannes Rutski)
J. Abramavičiui dėkoja už puikų sumanymą bei pastangas
įamžinti M. Radvilos gyvenimą, dorybes bei žygius (f +++!
recto), o J. Radvanas įvertina mecenato jam skirtos užduo-

ties sunkumą ir didybę (f. +++! verso->*! verso). Tiktai
po klaidų atitaisymo ( f. +++!“ recto-verso) prasideda mūsų
herojinis epas, užimantis didesnę šios knygos dalį ( f. a rec-
to-p"“! verso). Po jo perspausdinti įvairūs prozos ir poezijos
kūriniai, kuriuos autoriai greičiausiai parašė ne specialiai
1592 m. „Radviliadai“, 0 1561-1584 m. sukūrė įvairioms su
M. Radvila Ruduoju susijusioms progoms. F. 4 recto-r"! rec-
to įdėta A. Volano kalba, kurią anas didysis reformatas pa-
sakė per M. Radvilos Rudojo laidotuves, f. r" verso-r""! recto
išspausdinti šeši sunkiau nustatomos autorystės eilėraščiai
apie didžiojo etmono mirtį, o vienas — apie P. Šuiskio žūtį
Ulos mūšyje. Toliau, f. +*"! verso-s verso, J. Radvanas dviejo-
se odėse apdainuoja Tarvastos paėmimą (ankstyviausi mū-
sų poeto kūriniai?), f.s" recto P. Roizijus aukština Ulos kau-
tynių nugalėtoją M. Radvilą, f s" verso dviejose epigramose
J. Radvanas apdainuoja tas pačias kautynes ir Radvilų gi-
minę. Knyga baigiama J. Kazoko poemėle apie Cėsių mūšį
ir jo nugalėtoją, M. Radvilos Rudojo kariuomenės vadą
A. Sapiegą (f s*! recto-s““! verso).

J. Radvano knygos pradžioje išspausdintų kūrinių
autoriai: J. Abramavičius, J. Ruckis ir J. Kazokas, iki 1592 m.
patys nieko neišleido, todėl beveik neįmanoma ką nors tik-
ra pasakyti apie jų poveikį mūsų poetui. Užtat „Radvilia-
doje“ pėdsakų paliko kiti kūriniai, kurių autorius su J. Rad-
vanu kaip tiktai siejo priklausymas Lietuvos protestantų
sąjūdžiui. Kol kas galime nurodyti bent keturias tokias kny-
gas: V. Agripos „Laidotuvių kalbą apie šviesiausio kuni-
gaikščio ir pono, pono Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį“ (2),
P. Gradausko „Žygį prieš Maskvą“ (29), A. Volano „Laido-
tuvių kalbą, pasakytą pagerbiant šviesiausiąjį didiką Mika-
lojų Radvilą“ (164)ir P. Oderborno „Didžiojo Maskvos kuni-
gaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimą“ (90).

Išvykęs studijų į Vokietiją, V. Mikalojaičio sūnus
V. Agripa Vitenberge 1553 m. išleido kūrinį, su kuriuo gali-
me sieti Lietuvos grožinės literatūros pradžią. Minėtoje

„Laidotuvių kalboje apie Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį“
jis pavaizdavo idealų žmogų. Juo šiame kūrinyje grožimasi
pabrėžiant ypatingus saitus su valstybe bei visuomene ir to-
bulą dvasios sanklodą: gausias dorybes, sektinus polinkius
ir pan. V. Agripos teigimu, J. Radvila buvęs dviejų tėvynių —
dangiškosios ir žemiškosios - sūnus. Dangiškąja tėvyne au-
torius vadina tikrąją Bažnyčią, t. y. liuteronų tikėjimą (2, f. A3
verso-A* recto). Žemiškoji J. Radvilos tėvynė buvo Lietuvos
Didžioji Kunigaikštystė. Šios valstybės gyventojai daug kuo
pranokstą kitas Europos tautas: „Nam in clarissima Lithua-
norum gente natus est, de gua etsi homines non procul a
suis nidulis peregrinati in his regionibus aliam opinionem
habent, tamen vere affirmare possum, eam et coeli temperie,
et soli fertilitate, et rerum necessariu|[m] copia, tum homi-
num moribus, ingeniis, virtutibus, nulli fere Europae natio-
ni postponendam esse“ (2, f A* veršo; „Mat jis [J. Radvila
S. N.] gimė garsiausioje lietuvių tautoje. Nors dėl jos šiuose
kraštuose Žmonės, netoli nuo savo gimtųjų vietų tekeliavę,
ir laikosi kitos nuomonės, bet aš galiu tvirtinti, jog ji beveik
jokiai Europos tautai nenusileidžia nei dangaus tinkamumu,
nei žemės derlumu, nei reikalingų išteklių gausa, nei gyven-
tojų papročiais, talentais ir dorybėmis“ ). Toliau pateikiamo-
je Lietuvos apologijoje autorius ypač pabrėžia lietuvių kilmę
iš romėnų (2, f. A? recto-A" recto) ir savo pasakojimą pagrin-
džia kalbos bei papročių panašumu (2, f. A“ recto-A“ verso).
Užtat nenuostabu, kad šitokioje valstybėje gyvena Radvilų
giminė, neseniai Šventosios Romos Imperijos valdovo Karo-
lio V pagerbta Imperijos kunigaikščių titulais. V. Agripa at-
skirai pamini J. Radvilos dėdę Jurgį (2, f. Aš recto-verso), brolį
Mikalojų Radvilą Juodąjį ir pusbrolį Mikalojų Radvilą Rudąjį
(2, f. Aš verso-B recto), taip pat pusseserės Barboros vedybas
su karaliumi Žygimantu Augustu (2, f B verso).

Dažnai atsitinka, toliau pasakoja V. Agripa, kad
didikų ir kunigaikščių sūnūs užtraukia giminei gėdą, nes
mokslu, darbais ir žygiais nesiekia pranokti tėvų. J. Radvi-

la buvęs kitoks. Jaunystėje jis godžiai siekęs Žinių Italijoje
(2, f. B? recto-verso), todėl, grįžęs po studijų namo, galėjęs
puikiai pasitarnauti karaliui ir Tėvynei. Pasiekęs brandaus
amžiaus, V. Agripos herojus pasižymėjęs kūno grožiu (2, f.
B3 recto), polinkiu muzikai bei gebėjimu groti muzikos in-
strumentais (2, f. B3 verso), giliomis mokslų, visų pirma tei-
sės, žiniomis (2, f. B? recto), teisingumu (2, f. B? verso), tai-
kingumu bei atlaidumu (2, f. B“ recto ir toliau), blaivumu (2,
f. B“ recto-verso), dosnumu ir maloningumu (2, f. B“ verso-
B8 recto). Taigi tokio žmogaus netektį skaudžiai išgyveno
Lietuva, kuri „hoc seculo ita fere habet, vt ci externorum
hostium et plurimorum et potentissimoru[m] vis atą|ue] im-
petus, vt guaedam imminentes tempestatės, pertimescen-
dae sint. Premunt hinc Mosci, illinc Scytharum incursus me-
tuitur, alia parte etiam vicini et amici suspecti sunt“ (2, f. C?
verso-C3 recto; „Šiame amžiuje laikosi maždaug taip, kad
jai tenka bijoti kuo gausiausių ir kuo galingiausių užsienio
priešų smurto bei puolimo tarsi kokių gresiančių audrų. Iš
vienos pusės spaudžia maskviškiai, iš kitos gasdina totorių
antpuolis, o iš trečios kelia įtarimą kaimynai ir draugai“).

Nekelia abejonių tai, kad autorius šiame kūrinyje
nutapė ne konkretaus žmogaus paveikslą, o išdėstė mintis
apie žmogaus idealą. Mat nuo J. Radvilos mirties 1551 m.
rugsėjo 27 d. buvo praėję dveji metai, todėl skelbti laidotu-
vių kalbą, pasakytą prie šio didiko karsto, buvo nebeaktua-
lu. Tačiau to negalime pasakyti apie šią „Laidotuvių kalbą“,
kurioje autorius prabyla apie aktualius visuomenės gyveni-
mo dalykus. Jos turinys kalbėte kalba apie V. Agripos pa-
stangas duoti tokį pavyzdį, kuriuo sekdami jo tėvynainiai
pajėgtų įveikti visuomenines negeroves ir asmenines ydas.
Veikale „Apie totorių, lietuvių ir maskviškių papročius“
V. Mikalojaitis valstybę siūlė reformuoti taisant įstatymus.
Jo sūnus „Laidotuvių kalboje“ nurodė dar vieną kelią vals-
tybės ir visuomenės gerovei pasiekti - žmogaus ugdymo, fi-
zinio ir dvasinio asmenybės tobulėjimo kelią.

„Radviliados“ pradžioje yra vienas epizodas, kiek
disonuojantis su patetišku herojinio epo skambėjimu.
Jame pavaizduotas sužeistas jaunuolis, pranešantis ka-
raliui Žygimantui Augustui apie totorių antpuolį ir prie-
kaištaujantis ponams dėl nerūpestingo gyvenimo, per ku-
rį tiems nei Tėvynės kančios dar rūpinčios, nei dar imanti
gėda dėl josios negandų (Radiv. I, 586-644). Tarsi koksai
Tersitas jaunasis karys didikams prikiša abejingumą iš-
varomų į nelaisvę tėvynainių nelaimėms, piešia kraupų
totorių antpuolio ir turkų vergovės vaizdą, o pabaigoje
netgi apkaltina diduomenę bailumu.

Vargu ar jo kalbą mes galėtume laikyti įkvėpta
„neregėto plepio, kairiąja kiek raišo ir kupron sutraukto“
Tersito žodžių, puikiai žinomų iš Homėro (Il. II, 225-242).
To daryti mums neleidžia jau vien tai, kad Homėro širdis
aiškiai yra Tersitą sudraudusio ir paskui prilupusio Odi-
sėjo pusėje (tai matyti iš kalbos, kurioje „kažkoks acha-
jas“ pritaria Odisėjo poelgiui, Žr. II. II, 272277). Tuo tarpu
J. Radvanas į jaunojo kario lūpas įdėjo tokius žodžius, ku-
rie puikiai išreiškia Tėvynės nelaimėms neabejingo žmo-
gaus nuostatą, būdingą visam mūsų herojiniam epui:

Nos animae vilės infleta, et inulta caterua
Euxinum Hrahimur, vos hic convivia luxu
Ingenti struitis: vos gazam effunditis omnem
In coenas, hostes eguitant acuuntgue sagittas:
Nulla mali finis, patrėsgue sėnesgue cruentant
Maturos aevi, pueri innuptaegue puellaė
Matribus Asophidum ducuntur munera belli.
Ouin agite, 0 si guid patrii nunc Martis habetis,
Imus in aduersos hostes, et sumimus arma,
Nec tantis mora consiliis, en vivida bello
Turba hominum, DEUS ipse viros

animumgue ministrat.

(Radiv. I, 621—627, 641--644;
Mus, nelaimingus, miniom, nei atkeršytom, nei apraudolom,
varo prie Juodmarių nūn, o štai jūs prabangoj dideliausioj
pokylius keliai ir vien Hk puotoms sucikvojate burba;
priešai galanda strėles tuo metu ir balnojasi žirgus.
Galo nelaimėmis nėra: totoriai galabija tėvus,
vyrus, sentus, o vaikai, netekėjusios mūsų mergaitės
vedamos motinoms jų dovanų iš grobikiško karo.

Ko nežygiuojat? O gal nebeturite protėvių narso?

Pulkim, pastočrę ginklus, ir užgriūkim nekenčiamą priešą:
tartis ne metas dabar, anava pasirengusi karui

vyrų minia, 0 patsai Visagalis kariams vadovauja!)

Tokia pati nuostata būdinga minėtai V. Agripos
„Laidotuvių kalbai apie šviesiausio kunigaikščio ir pono, po-
no Jono Radvilos gyvenimą ir mirtį“. Piešdamas idealaus
žmogaus - išsilavinusio, doro ir teisingo Olykos ir Nesvy-
žiaus kunigaikščio portretą, V. Mikalojaičio sūnus teigiamus
velionio bruožus išryškina, nurodydamas ydingus kitų di-
dikų papročius. Ypač iškalbinga yra toji „Kalbos“ vieta, ku-
rioje V. Agripa, pagyręs J. Radvilos pomėgį muzikai, pridu-
ria: „Honestius existimare debemus, Musica sese Principes
recreare, guam alea interim miserorum subditorum bona per-
dere. Iam enim aliguibus ad aleam et luxum reditus non suf-
ficiunt, et nisi ex alieno rapiant, non possunt suum otium et
sumptus tolerare. Ideo vel rapto vivere, vel alia machinari,
velin suos miserabiliter grassari coguntur. Tam crudeles hisce
temporibus in guorundam Principum terris fieri expilatio-
nes videmus, ut non mirum sit, multos una cum liberis fame
perire. Sed eiusmodi Principes aliguando Deo grauės datu-
ros esse poenas non est dubium“ (2, f. B? verso-B* recto; „Tu-
rime galvoti, kad kunigaikščiams kur kas daugiau garbės tei-
kia atsigaivinimas muzika, o ne vargšų valdinių turto
pralošimas kauliukais. Mat, neužtekdami pajamų kauliu-
kams ir prabangai, kai kurie [aukštakilmiai], neidami vals-
tybinių pareigų, nebeįstengia pragyventi iš savo lėšų, jeigu

DNNONKINE NAMAS

'ORATIO FV NE; i
ERIS IN LAVDEM2

ŽILLVSTRISSIMI NEINLIS
ŽPIS, NICOLAI RADIVILI Dv.£
Ža. in: Dubinki ac -Birze, Palatini Vilneū. A

exercituum, „Magni Ducatus Lituania fupre-

mi Prafedi; Vilna defundi 27. die
Aprilis, . Anno'1 5 8 4.
abĄndrea.Volanio
cėlcripta.
AR

VILN AE.
Per Danietėm Lancicium: Zmmno D.

2
Ž J ss B +
1

AM AKA AIARKINTANEINK

AKL NU NU NN NUDTNKINUAYUANT AKA

A.VOLANAS,
Gedulinga kalba, pasakyta pagerbiant
šviesiausiąjį didiką
MIKALOJŲ RADVILĄ...,
mirusį
Vilniuje 1584 m. balandžio 27 d.

Vilnius: D. Lenčickio spaustuvė, 1584

neatiminėja iš svetimo. Užtat jie būna verčiami arba gyventi
iš prisiplėšto, arba griebtis kitokių klastų, arba apgailėtinu
būdu kelti ranką prieš saviškius. Kai kurių kunigaikščių že-
mėse netgi šiais laikais mes matome tokių žiaurių plėšika-
vimų, kad nebesistebime nė tuo, jog [ten] daugybė žmonių
kartu su vaikais numiršta iš bado. Betgi neabejojame, kad
tokius kunigaikščius Dievas kada nors sunkiai nubaus“ ).
Suprantama, rūstaus V. Agripos žodžio negalėtume
sieti su didikų kritika „Radviliadoje“ ,jeigu neturėtume V. Mi-
kalojaičio raštų. Dar 1967 m. M. Ročka įžvalgiai pastebėjo, kad
V. Agripos „Kalba“ kai kuo primena „Tris knygas apie toto-
rių, lietuvių ir maskviškių papročius“ (120, 61, 63-64). Išliku-
siuose šio veikalo fragmentuose, išspausdintuose Bazelyje
1615 m., mes irgi surasime pakankamai medžiagos, paaiški-
nančios aukščiau minėtą sužeisto jaunuolio kalbą. Pavyz-
džiui, V. Mikalojaitis viename „Papročių“ epizode (80, 37—38)
pasakoja apie Kafoje matytą tėvynainį, apverkiantį į turkų
vergovę išvaromų žmonių dalią ir kaltinantį d idikus dėl pra-
bangos ir nesirūpinimo valstybės gynimu!. Žinodami apie
šių dviejų autorių giminystės ryšius, V. Agripos subarimą

! Įdomiai „Papročius“ aptarusio H. Zabulio nuomone, vergo epizodas laikytinas
literatūrine V. Mikalojaičio išmone, o ne tikro įvykio aprašymu (119, 191 ir toliau ).
Kitaip tariant, „Papročių“ autorius čia pasitelkė kūrybinę išmonę ir literatūrinė-
mis priemonėmis, puikiai žinomomis Antiką dievinusiam Renesanso skaitytojui,
įtaigiai išreiškė kritišką savo paties požiūrį į valstybę žlugdančių nelaimių prie-
Žastis. J. Radvanas sužeisto jaunuolio lūpomis be galo panašiai vaizduoja tėvy-
nainių nelaimes ir nurodo tokias pačias kaip ir V. Mikalojaitis priežastis. Vargu
ar „Radviliados“ autorius skaitė „Papročių“ rankraštį, kurį Lietuvos kalvinistai
apie 1581-1582 m. išsiuntė kartu su J. Lasickio veikalu „Apie žemaičių, kitų sarma-
tųir netikrų krikščionių dievus“ į Bazelį spaustuvininkui P. Pernai (119, te, 17). Šią
mintį grįstume tuo, kad mūsų herojinis epas veikiausiai buvo sukurtas kuriuo
nors metu tarp 1584 ir 1592 m. (plačiau apie tai žr. 115, xxxii-xxxiii ). Jeigu teisingas
šiame skyriuje esantis spėjimas, kad pirmą cilėraštį J. Radvanas sukūrė 1561 m.,
pagerbdamas Tarvastos pilį užėmusį M. Radvilą Rudąjį, tai mManytume, kad J. Rad-
vanas apie visuomenę jaudinusias problemas, susijusias su totoriais, galėjo išgirsti
ir iš paties V. Mikalojaičio lūpų. Jei ne, tai apie tėvo pažiūras jam galėjo papasakoti
V. Agripa ar kuris kitas iš V. Mikalojaičio palikuonių, J. Radvano amžininkų.

didikams turime laikyti jau nebe vienišo idealisto sieloji-
must, o jo šeimoje ir galbūt netgi aplinkoje plitusių pažiūrų
dėl politinio, teisinio bei dorinio valstybės taisymo išraiška.

Yra dar viena aplinkybė, verčianti mus V. Agri-
pos „Kalbą“ laikyti vienu iš „Radviliados“ šaltinių.
Apraudodamas M. Radvilos Rudojo mirtį, J. Radvanas
epo pabaigoje pastebi:

Nempe etiam cervis, nempe alitibusąue, ferisgue,
Longior annorum series conceditur: vni

Vi hominum generi tanta est injuria vitae.

Heu fragiles hominumi vitas, ah ferrea iura!

An fragiles hominum vitae? num ferrea fata,
Nescia flebilibus mansuescerė fata guerelis?
Ferrea fata, sed et vitae fragilesguo, brevėsgue.

(Radiv. IV, 366-372;
Leidžia likimas rūstus ilgėlinu gyventi net gyvianis:
elniais, paukščiams, žvėrims... Ir tiktai vienintelė žemėj
vargšė žmonių giminė tą gyvenimo skriaudą patyrė.
O, koks traputis žmogaus gyvenimas! Griežtas likimas!..
Negi traputis žmogaus gyvenimas? Negi paveikti
nis graudžiomis raudomis neįmanoma griežto likimo?!
Griežtas likimas, deja! Ir gyvenimas - trumpas, Hrapulis!...)

Apie Žmogaus būties trapumą panašiai rašo Seneka
veikale „Apie gyvenimo trumpumą“ (De brev. vitae I, 2 ir
toliau). Savo nuomonę romėnų filosofas pagrindė citata iš
Aristotelio mokinio Teofrasto traktato. Joje mokytasis grai-
kas lygino gyvūnų ir žmonių gyvenimo trukmę ir priėjo
pastariesiems nepalankios išvados.

Panaši nuostata reiškiama P. Melanchtono epicedi-
juje, pridėtame prie V. Agripos „Kalbos“:

Hei guam uita fugax hominum est et plena doloruim
Exigui guamguam temporis ista mora est.

(2, f. C* recto;
Ak, ir koks tas žmonių gyvenimas greitas, vargingas,
nors ir šitaip trumpa būna jų amžiaus trukmė!)

Nors tolesnėse eilutėse vokiečių humanistas reiškia įsiti-
kinimą, kad žmogus turi paklusti Kūrėjo nustatytai mirties val-
džiai, todėl privalo be ašarų pasitikti neišvengiamą dalią, tačiau
taip pat nurodo, kad dėl dievobaimingo, doro bei teisingo pilic-
čio mirties sielvartaujančios šeimos ir valstybės gedulas yra patei-
sinamas'. Manytume, jog; būtent tokia nuostata yra paremtas vi-
sas ganėtinai nesantūrus paskutinių M. Radvilos Rudojo valandų
ir gedinčios Lietuvos apdainavimas „Radviliadoje“ (IV, 353—474).

Kelios literatūrinės paralelės „Radviliadą“ sieja su
V. Agripos įsūnio žentu P. Gradausku. Antai herojinio epo
pradžioje J. Radvanas pavaizdavo jaunojo karžygio ir jo tėvo
J. Radvilos pokalbį. Čia M. Radvila pirmąsyk pareiškė norįs
žengti garsiųjų protėvių pėdomis ir pats pelnyti nemarią
šlovę, nes „šitaip herojai, žmonėms ir tėvynei tarnaudami,
liko / jų atminty amžinai; į žvaigždės tekylama šitaip!“
(Radiv. I, 431—465). Panašiai M. Radvilai Rudajam kalba ir
K. Radvila Perkūnas P. Gradausko „Žygyje prieš Maskvą“:

Nil mili vincendum ergo tua virtute relinguis
Care parens? guontai sub be tolerare magistro
Militiam, et graue Martis opus tua cernere facta
Assuescam, primis et venerabor ab annis.

(29, f. B" recto;
Pergalės siekti nejau man neleis tavasis šauniumas,
Tėve brangus? Kaip ištvert sunkunius kariniuose žygiuos,
Mokysiuos vien iš tavęs, apie sunkią Marso tarnybą
Spręsiu iš tavo darbų, nuo jaunystės dienų tave gerbsiu.

LL SKARŽINSKAITĖS VERTIMAS)

! . sa m - “ Si 1 : .
Tokias pačias pažiūras „Kalbos“ pradžioje dėsto ir P. Melanchtono mokinys
V. Agripa, žr. 2, f A melo-verso.

Turbūt neatsitiktinai abu mūsų poetai sūnaus ir tėvo
pokalbiuose cituoja tą pačią Vergilijaus frazę sic itur ad astra
(Aen. IX, 641; Hodoep. 138; Radiv. I, 444). Mat šiuos žodžius
Apolonas pasako Enėjo sūnui Jului, mūšio prie trojėnų stovyk-
los metu paprašiusiam dievų pagalbos. Vėliau dievas nusilei-
džia žemėn ir, pasivertęs Anchiso ginklanešiu Butu, senuoju
Askanijo, arba Julo, globėju, atkalba jaunuolį nuo dalyvavimo
mūšyje. Matyt, šiuo epizodu sekdamas, P. Gradauskas sukū-
rė savąjį sūnaus ir tėvo dialogą, o J. Radvanas sumaniai pasi-
naudojo ir romėnų dainiaus sumanymu, ir tą sumanymą savo
reikalui pritaikiusiu P. Gradausku.

Apskritai „Radviliadoje“ apstu tokių vietų, kurias galė-
tume aiškinti abiejų poetų: Vergilijaus ir P. Gradausko, povci-
kiu: Radiv. I, 254 esanti frazė O lux Sarmatiae, spės 0 praeclara
tuorum primena ir Vergilijų (Aen. II, 281: O Jix Dardaniae, spes 0

fidissima Teucrum), ir „Žygio prieš Maskvą“ autorių (Hodoep.
135-136: gentis clarissima nostrae / Lumina), Radiv. I, 314—316: sub
hoc tolerare magistro / Militiam, et graue Martis opus, uerosgue
labores / Assuescės atskamba ir iš „Eneidos“ (VIII, 515517; sub te
tolerarė magistro / militiam et graue Martis opus, tua cernere facta /
adsuescat), ir iš „Žygio prieš Maskvą“ (132-134: guoniam sub te
tolerarė magistro / Milikiam, et graue Martis opus Hua cernere facta
/ Assuescaui), tą pačią frazę iš Radiv. I, 362: bella horrida belln rasi-
me „Eneidoje“ (VI,86)ir „Žygyje prieš Maskvą“ (175), žodžiams
iš Radiv. II, 42, 44: Ouis cladem vestram? guis funera dira, Liuonės /
../ Explicet? aut possit lachrymis aeguare dolores? antrina Vergili-
jus (Aen. II, 361362: guis cladeni illius noctis, guis funera fando /
explicetaut possit lacrinis aeguare dolorės? ) ir P. Gradauskas (Ho-
doep. 676-677: guis funera fando / Explicet, inmnitis guae dat fera
dextra Tyranni?), Radiv. II, 435: Venit ab exhremis habitator finibus
Ocae primena ir „Eneidą“ (X, 719: Venerat antiguis Corythi de fini-
bus Acron),ir „Žygį prieš Maskvą“ (586: concurrunt vndigue Neu-
ri), Radiv. II, 693-694: et secli nascitur ordo / Aureus atskamba iš
Vergilijaus (E IV, 5: magnus ab integro saeclorum nascitur ordo) ir
P. Gradausko (Hodoep. 148: Interea ecce nouus seclorum nascitur

ordo), o frazė iš Radiv. III, 843: Vinuin adeo penitusguė fuit mirabi-
le monstrum panėši į Vergilijaus Aen. VIII, 81: Ecce autėm subi-
hum atgue oculis mirabilė monstrum ir P. Gradausko Hodoep.
179180: augurio adinirabile monstru /Obijeitur cunctorumioculis.

„Radviliadoje“ yra ir tokių vaizdų, kuriuos galėtume
aiškinti vien P. Gradausko poemos įtaka. Pavyzdžiui, vaiz-
duodamas Starodubo paėmimą, J. Radvanas šitaip apdai-
navo šios tvirtovės žūtį:

Stat contra: insultus guerceta ingentibus omnes
Expectant animis, eademgue e turribus altis

Bella tonant, vomit arx ferrum, sonitugue Hremiscunt
Ardua terrarum, donec VIS FLAMMEA NITRI
INTIMA TELL.URIS RIMATA ERUMPIT IN AURAS,
FUNDAMENTA RUENS IMIS RADICIBUS, unde
Littora dissultant, et maximus insonat aeMer.

Fit via vi: nigrogue vndantem pulverė flanimam
Terra sinu ęlomerans voluit, penitusgue patescunt
Heu malefidae arces: LITaui per tela, per ignes
Praecipites ivėrė, oriturgue miserrima coėdės,
Donec in extremos cinerės Starodubia praestans
Sedit, et aegua solo fumat, flos illė Seuerum.

(Radiv. I, 171-183;
Stovi tvirtai ir visus puolimus ąžuolinė galybė
atimuša drąsiai; piktai iš padanges remiančių bokštų
griaudžia pabūklais pilis ir liaukoja metalą, o mūšio
garsas kiloja skardžius, kol galiausiai ugninė galybė
parako žemėj landas padarytas plačiai atidaro,
pilį pačiuos pamatuos suardydama taip, kad net upė
šoka iš savo krantų, ir aukštybės padnngių subilda.
Savo padaro jėga. — Per krūtinę voliodama, žemė
dulkėse plukdo liepsnas, ir pilis prieš visus kaip ant delno
Mai, pasirodo. Tada per šūvius ir per ugnį lietuviai
puola pirmyn urduliais, įsižiebia niūriausios kirstynės,
kol pagaliau iš puikaus Starodubo telieka degėsiai,
ir severiečių puošituo, sumaišytas su žemėm, parūksta. )

„Žygyje prieš Maskvą“ P. Gradauskas apdainavo,
kaip K. Radvilos Perkūno vyrai išsprogdino kito mask-
viškių miesto - Urdomos — sienas. Ir čia urdomiečiai iš
pradžių atmušinėja lietuvių atakas, ir čia neviltis apima
karvedį, ir čia jis suranda išeitį: liepia vyrams pasikasti po
neįveikiama tvirtove ir padėti sprogmenų po jos pama-
tais, ir čia parako jėga į orą iškelia sienas, 0 per žemę nu-
eina ugnies bei dūmų kamuoliai:

Protinus ABRUPTA TEFRRARUM MOLE SUB AURAS
FRUMPIT RAPIDUS FLAMMANTI SPIRITUS IGNI,
SULPHUREOOUE OMNEM SUBUERTIT PULUERE
MOLEM.
Absiliunt laterum nexus, tectiguė Hrementis
Vincula rupta labant, disiectoguė aggerė culmėn
Fumat, et ingentėm lato dedit ore fenestram.
Ilicet occultae vento spirante favillae
Accipiunt virės, inopinague flamma coruscat,
Atgue ignes totis miscent incendia campis:
Vulcanusguė domos superat, furit aestus ad auras.

(Hodoep. 538547;
Dirvos klodus sunkius staigus tuoj perskrodžia viūsis,
Liepsnos ugnivs iš gelmių prasiveržia lig žemės paviršiaus,
Visa, kas buvo viršuj, smillimis steros išblaškyta.
Sąsajos šonų vienur ir kitur ima irti, svyruoja,
Skečiasi stogas ir jo sujungimai, jau rūksta viršūnė
Pylimui griuvus, auga didžiule iš šono žiojėja.
Žiežirbos kyla aukštyn, užsislėpę, kol nedvelkė vėjas,
Vėlei įgauna jėgos ir liepsna netikėta sušvyti.
Sėlsta laukais aplinkui ugnis, sukėlusi gaisrą,
Apima liepsnos namus ir tvoskia kaitra lig padangių.

1. SKARŽINSKAITES VERTIMAS)

Cituodami didžiosiomis raidėmis užrašėme tas
J. Radvano ir P. Gradausko kūrinių vietas, kurių pana-

šumas beveik nekelia abejonių. Pažymėtosios frazės
mums leidžia ne tik susieti abu šiuos didelius epizodus,
bet ir paaiškinti susprogdinamo Starodubo vaizdą. Var-
gu ar mūsų poetas dalyvavo apdainuojamuose įvykiuo-
se, todėl jis nieku būdu negalėjo nei pats matyti J. Radvi-
los veiksmų, nei vėliau jų aprašyti iš savo prisiminimų.
Manytume, kad Starodubo užėmimą jis pavaizdavo, pa-
sirėmęs dešimtmečiu anksčiau K. Radvilos žygį prieš
Maskvą apdainavusio P. Gradausko kūriniu!.

Neabejotinas turinio panašumas „Radviliadą“ sieja
su A. Volano „Laidotuvių kalba, pasakyta pagerbiant švie-
siausiąjį didiką Mikalojų Radvilą“ (164). Mat herojiniame
epe apdainuojami tik kai kurie M. Radvilos Rudojo biog-
rafijos faktai ir darbai: žygis į Voluinę prieš totorius 1549 m.
spalio mėn. (Radiv. I, 645—727), veiksmai prieš Livonijos or-
diną 1557 m. (Radiv. I, 806-901), Tarvastos užėmimas 1561 m.
liepos mėn. (Radiv. II, 134-294), Ulos mūšis ir po jo sekę
įvykiai 1564 m. sausio 26-vasario 8 d. (Radiv. III, 13-728),
A. Kurbskio pasitraukimas į Lietuvą 1564 m. balandžio
mėn. (Radiv. III, 729-788), Danijos princo Magno perėjimas
į Lietuvos pusę (Radiv. III, 912923), Cėsių kautynės 1578
m. spalio 21 d. (Radiv. III, 924-963), Polocko, Ozeriščės, So-
kolo ir Usviatų užėmimas 1579 m. (Radiv. IV, 1-98) ir daly-
vavimas paskutinėse karaliaus Stepono Batoro kampani-
jose 1580-1581 m. (Radiv. IV, 99—192).

1584 m. balandžio 27 d. mirus M. Radvilai Rudajam į
laidotuves susirinko ne tik giminės, bet taip pat buvę
bendražygiai ir gausus būrys žmonių, kuriems kitados ve-
lionis padėjo. Apie tai minėtoje kalboje byloja buvęs M. Rad-
vilos Rudojo sekretorius A. Volanas.

A. Volanas gimė apie 1530 m. Silezijoje, vakarinėje
Lenkijos dalyje. Jo motina Sofija Kwilecka buvo kilminga

I as 2 Ža + aa 2 Lek A e
Nurodytoji P. Gradausko kūrinio vieta galėjo įkvėpti ir dar vieną „Radvilia-
dos“ epizodą, kuriame J. Radvanas apdainavo Tarvastos užėmimą, žr. Radiv.
II, 193-205 ir toliau.

lenkaitė, o tėvas Jonas Wotanas veikiausiai priklausė mies-
telėnų luomui. Tai buvo apsišvietęs Žmogus, jaunystėje stu-
dijavęs Vokietijos universitetuose, tad nieko nuostabaus,
kad jo sūnus irgi išvyko studijuoti į Frankfurtą prie Oderio.
Pasimokęs jame 1546-1548 m., A. Volanas pasinaudojo dė-
dės J. Kwileckio kvietimu ir atvyko į Lietuvą, kurioje dėdė
tvarkė karalienės Bonos turtus. Čia giminaitis jaunuolį reko-
mendavo būsimajam Vilniaus vaivadai M. Radvilai Ruda-
jam, o šis A. Volaną išsiuntė baigti mokslų į Prūsiją. 1550 m.
birželio 5 d. įsirašęs į Karaliaučiaus universitetą, jaunasis
M. Radvilos rūmininkas maždaug per ketverius metus bai-
gė aukštąjį mokslą ir sugrįžo į Lietuvą, šįkart jau visam lai-
kui. Nuo tada A. Volanas ištikimai tarnavo savo globėjui:
buvo nepakeičiamas M. Radvilos sekretorius, vykdė ne tik-
tai asmeninius, bet ir svarbius valstybinius Vilniaus vai-
vados pavedimus, be to, skleidė, aiškino ir gynė evangeli-
kų reformatų tikėjimą bei daug rašė įvairiomis
visuomeninio gyvenimo temomis. Remiamas M. Radvi-
los, A. Volanas 1564—1568 m. gavo LDK bajoro teises ir Bi-
jutiškių dvarą, kitaip sakant, tapo L-DK piliečiu (A. Vola-
no gyvenimas aprašytas pagal 166, 6-7, 28 ir toliau).
Apžvelgdamas savo labdario gyvenimą, A. Volanas
„Laidotuvių kalboje“ iškėlė tuos M. Radvilos Rudojo biog-
rafijos faktus, kurie geriausiai rodė tarnavimą Tėvynei.
Trumpai papasakojęs apie velionio šeimą ir priminęs, kad
imperatorius Karolis V jam suteikė kunigaikščio titulą (164,
f. A" recto), toliau A. Volanas kalbėjo apie tėvo Jurgio nuo-
pelnus ir jaunojo Mikalojaus karjerą Žygimanto Augusto
rūmuose (164, f. A" recto-A"! verso). Didysis kunigaikštis ne-
apsirikęs, kai veikiai suteikė Mikalojui Trakų vaivados ir
LDK etmono urėdus (164, f. A"! verso). Mat prasidėjus Livo-
nijos karui (164, f. A“ recto) Mikalojus pasižymėjęs, kai užėmė
Tarvastos pilį (164, f. A“ verso) ir Ulos kautynėse sumušė
Polocko vaivadą P. Šuiskį (164, f. A“ verso-B recto). Mirus
pusbroliui M. Radvilai Juodajam, Žygimantas Augustas pa-

ORATIO FVNEBRIS IN
LAVDEM ILLVSTRISS: PRINCI-
pis, Nicolai Radiuili Ducis in Dubinkiac Birze,
Palatini Vilnen: £ exercituū Magni Ducatus
Lituanix fupremi prafedi, Vilna defun-
ti 27 die Aprilis, Anno 35 8 4.
ab ANDREA VOLaNo,
confcripta-»

declarem,X cum fatum illius me alio iam munere meritorum
defungi non finit, hoc faltem vocis me2 officio memoriam il-
lius profeguar. Ouamvis autem ita natura Comparatum eft,
vtad praclaram nominis laudem confeguendam, in fola vir-
tute fatis cuig; homini prafidiį ft conftitutum,ipfa cxperien-
tia tamen edocet omnes,nobilitati Xclarifsimorum naralium
fplendori ira fauere omnes, vt guibus fato divina prouiden-
tia eximia generis dignitas tributa eft,nefcio guid praclarum
ab Ilis homines expečtent, X magnopere fulpiciendos iudi+
cent, Ea nimirum in mentibus hominum opinio haret, g

ą a

A.VOLANAS,
Gedulinga kalba,
pasakyta pagerbiant šviesiausiąjį didiką
MIKALOJŲ RADVILĄ...,
mirusį
Vilniuje 1584 m. balandžio 27 d.,
išspausdinta
J. RADVANO
RADVILIADOJE

Vilnius: J. Karcano spaustuvė, 1592

kėlęs Mikalojų Vilniaus vaivada ir LDK kancleriu (164, f. B
verso). Kai 1577 m. karalius Steponas I kariavo prieš Gdans-
ką, o Ivanas IV užpuolė Livoniją, Mikalojus su kariuomene
nuskubėjęs livoniečiams į pagalbą ir ties Sėlpiliu persikėlęs
per Dauguvą, ketindamas susigrumti su Ivanu IV (164, f. B
verso). 1578 m. jis pavedęs savo karvedžiui A. Sapiegai su-
mušti Cėsis apgulusius maskviškius (164, f. B" recto), 1579 m.
įtikinęs Polocko ir Ozeriščės gynėjus pasiduoti karaliui Ste-
ponui (164, f. B" verso) ir dalyvavęs Pskovo apguloje 1581 m.
(164, f. B" verso). Kai po pergalingai užbaigto karo kara-
lius apsilankė Vilniuje, Mikalojus kreipėsi į jį, prašyda-
mas ypatingos globos Lietuvai bei jos žmonėms (164, £ B"
verso-B"! recto). Mirties patale jis išpažinęs savo nuodė-
mes ir troškęs nusimesti kūniškąją naštą, o sielą patikėti
dangui (164, f B"! recto). Jo sūnūs Mikalojus ir Kristupas
paveldėję tėvo dorybes, todėl Tėvynė puoselėjanti švie-
sias viltis dėl ateities (164, f. B" verso-B"“ recto).

„Laidotuvių kalboje“ išaukštintas M. Radvilos
Rudojo gyvenimas nuo „Radviliadoje“ apdainuotos jo
biografijos skiriasi tik kai kuriomis nesvarbiomis deta-
lėmis. Pavyzdžiui, epe papasakoti kai kurie kiti Jurgio ir
Mikalojaus Radvilų žygiai: Starodubo užėmimas 1535 m.,
Žygis į Voluinę 1549 m., 1557 m. įvykiai ir A. Kurbskio pasi-
traukimas į Lietuvą 1564 m. Svarbiausia, kad abu literatus
sieja vienodas herojaus gyvenimo vertinimas: M. Radvila
veikia, gindamas Tėvynę ir paisydamas vien jos interesų.
Šią svarbią abiejų kūrinių ypatybę nurodyti mus verčia
kai kurios detalės, būdingos tik „Kalbai“ ir „Radviliadai“.
Antai ir A. Volanas, ir J. Radvanas 1578 m. Cėsių pergalę
priskiria ne A. Sapiegai, o M. Radvilai; tik šie autoriai liu-
dija, kad Polockas ir Ozeriščė karaliui pasidavė po to, kai
didysis etmonas įtikino maskviškius sudėti ginklus ir at-
siduoti karaliaus malonci.

Įdomu, kad abiejų autorių — A. Volano ir J. Rad-
vano - kūriniuose pavaizduotas M. Radvilos gyvenimas

tapo tarsi kokiu pavyzdžiu nežinomam didžiojo karve-
džio epitafijos kūrėjui. M. Radvilos Rudojo anūko, Vil-
niaus pilininko J. Radvilos įsakytas, nežinomas literatas
sukūrė įrašą, kuriuo buvo papuoštas Ulos mūšio nugalė-
tojo sarkofagas. XVIla. pradžioje šią epitafiją nurašė S. Ri-
sinskis. Įraše minimi tie patys M. Radvilos Rudojo biog-
rafijos faktai: 1549 m. žygis į Voluinę, 1557 m. laimėjimai,
privertę Livonijos ordino magistrą V. fon Fiurstenbergą
pasirašyti Pasvalio sutartis, Tarvastos užėmimas 1561 m.,
1564 m. sausio 26 d. pergalė prie Ulos, 1578 m. spalio 21 d.
pergalė prie Cėsių ir dalyvavimas karaliaus Stepono Bato-
ro kampanijose 1579-1581 m. Antkapinis M. Radvilos
Rudojo įrašas išliko S. Risinskio sudarytame „Įvairių pa-
minklų“ rinkinyje! ,saugomame Baltarusijos valstybinia-
me archyve. Štai jo tekstas:

NICOLAO RADZIVILO,

GEORGII RADZIVILI, CASTELLANI
VILNENSIS, E BARBARA ILLVSTRIS
KOLORVM PROSAPIAE FILIO, DUBIN=
CORUM ET BIRZARVM DVCI, PALATI=
NO VILNENSI, EXERCITVVM MAG.
DVC. LIT. SVPREMO PR/EFE=
CTO, ETC.

IANVSSIVS RADZIVIL
DVBINCORVM AC BIRZARVM, IN SLVCKO
ET KOPYL IVX, CASTELLANVS VIL=
NENSIS ETC. AVO MERITISSIMO NEPOS
H.M.P.

PAVLVM MORARE HOSPES, ET MIRARE,
OVANTA DVCIS PARVO LATEAT SVB MARMORE VĮIS]
HEICILLE SITVS,

1 ž 3 Se . 2
Variorum monumentorum a Solomone Rysinio conscriptorum decas altera (F. c94,
op. 1, d. 145, 1. 2-4). Autorius širdingai dėkoja paminklotyrininkui ir restauratoriuį
G. Kazlauskui už leidimą publikuoti šią epitafiją.

CVIVS ADVENTANTIS CVM IMPERIO MILIT ARI EA[MA)
INGENTES CRIMENSIVM TARTARORVM HORDAIS]

E VOLINIA EVGAVIT, ATO PROVINCIAM, MAI|XI=]
MO HOSTIVM TERRORE PERCVLSAM, PERICVLĮO])
LIBERAVIT.A.D.(I).I).XLIX.

HEIC ILLE SITVS,

OVI VILHELMVM VORSTENBERGIVM LIVONIA
MAGISTRVM, TRIGINTA HOMINVM MILL.IB. SV[B]
POSVOLIA TVMENTEM, MAGISTERIALES FASCE|S)
REGIIS FASCIBVS SVBMITTERE COEGIT .A.D.(1).1).L[VII.]
HEIC ILLĖ SITVS,

OVI TAVRO MVNITISSIMO LIVONIAE PRAESIDIO,
SVMMA VI MOSCHIS EREPTO, CONCVSSVM LIVO[N1]
STATVM PACE CONFIRMAVIT, ET LEGIBVS STABILIVĮITĮ
A. D. (1).1). LXI.

HEIC ILLE SITVS,

OVI TYRANNI MOSCHOVIAE EXERCITVM XL.
HOMINVM MILLIB. INSTRVCTVM, AVSPICIISO P[E=]
TRI SVISCIL, LITVANIA FINES POPVLANTEM,

AD VL/E EL. RIPAS, IN AGRO IEV ANSCIO, INTERĮ=]
NECIONE DELEVIT, NEC NON IPSVM COPIARVM
DVCEM, VITA EXVTVM, OPIMIS DĖNVDAVIT SPOĮ=]
LIIS.A. D. (1). 1). LXIV. XXIII. IAN. !

HEIC ILLE SITVS,

OVI SVB VNA VENDA HAVD IGNOBILI LIVONI[/E]
MVNICIPIO, OVATVOR ET VIGINTI MIL. MOSC[HO=]
RVM, LEGATO SVO, ANDREA SAPIHA STRENVE
REM GERENTE PROSTRAVIT, CIVITATĖM OBSIDI[O=]
NE SOLVIT, AC XX. TORMENTIS BELLICIS OPERĮE]
ET MOLE INSIGNIBVS, E CASTRIS PROFLIGATORVĮMĮ
ABDVCTIS, ARMAMENTARIVM MAG. DVC. LIT.
AVXIT.A. D. (1). 1). LXXIIX, XXIV. OCTOB. 2

1 AAS
Turi būti XXVI. IAN.

S INS,
Turi būti xxi. OCTOB.

HEIC ILLE SITVS,
OVI STEPHANO REGE POL. ARMA IN MOSCHOVĮ=|
IAM MOVENTE, VT AMISSA SVPERIORVM TEMPORVĮMĮ
IN CVRIA, BELLO REPETERET, POLOTIA: VRBIS A[M=]
PLISSIM/: DEDITIONEM PERSV ASIT. OZERISCI|AM]
ET VSVIATAM, NON OBSCVRI NOMINIS CIVITATES, [IN]
FIDEM SVAM RECEPIT. SVB PLESCOVIA, NON SOL[VMĮ
OVA IMPERATOR, SED ETIAM OVA MILES, GRAVEĮSĮ
MILITIAš MOLESTIAS, OVIN ADEO RIGIDISSIMI IN[=]
IVRIAS COELI, SEXAGENARIO ' MAIOR, FORTITER
ET PATIENTER TVLIT.A. D. (I). 1). LXXIX. (IĮ )].

1). LXXX. ET (1). 1). XXCI.

ET H4ZC OVIDEM BELLI,

DOMI VERO,

IN IVDICIIS /ZOVVS, IN AMICITIIS INTEGER,
ERGA VICINOS TRACTABILIS, ERGA EAMILIA=
RES AFFABILIS, DĖEMVM PRIV ATI BONI NEGLI[=]
GENTIOR, PVBLICI PEROV AM STVDIOSVS, IN
NOXIOS CLEMENTIA, IN INDIGNOS MVNIFICEN=
TIA, IN SINGVLOS HVMANITATE, IN OMNES LI=
BERALITATE CLARVS VIXIT.

REGIA AFFINITATE, PER SORORĖM
BARBARAM SIGISMVNDO II. REGI
POL. MATRIMONIO IVNCTAM,

FELIX.

NICOLAO ET CHRISTOPHORO FILIIS, SE
VIVO, IN SENATORIVM ORDINEM
COOPTATIS, FORTVNATVS.

DECESSIT VILNA, XV. CAL. MAIŽ..A.D.

(1). 1). XXCIV. /ETA=
TIS SVA LXIV.3

!j 2 . i
Turi būti SEPIVAGENARIO,
2 * Ba m:
Turi būti V. CAL. MAI, t. y. balandžio 27 d.

a | . Akiass
Turi būti 1 xxIV.

(„Mikalojui Radvilai, / Vilniaus pilininko Jurgio /
Radvilos ir Barboros iš šviesiausios / Kolų giminės sūnui,
Dubingių / ir Biržų kunigaikščiui, Vilniaus / vaivadai,
didžiajam Lietuvos Didžiosios / Kunigaikštystės kariuome-
nės etmonui / ir t. t., / Jonušas Radvila, / Dubingių ir Biržų,
Slucko ir Kopyliaus / kunigaikštis, Vilniaus pilininkas / ir t.
t., anūkas užvis labiau nusipelniusiam seneliui / šį pamin-
klą pastatė. / Trumpam sustok, svetimšali, ir nusistebėk, /
kad po šitaip menku marmuru slepiasi tokio reikšmingo ku-
nigaikščio palaikai. / Čia palaidotas tas, / kuris, turėdamas
karinius įgaliojimus, vien tik gandu apie savo / atvykimą iš
Voluinės išvijo / didžiules Krymo totorių ordas ir provinci-
ją, / apimtą didžiulės priešų baimės, išvadavo / iš pavojaus
1549 Viešpaties metais; / čia palaidotas tas, / kuris Livonijos
magistrą Vilhelmą Fiurstenbergą, / Pasvalio apylinkėse be-
sididžiuojantį / trisdešimčia tūkstančių kareivių, privertė /
nusilenkti karaliaus valdžiai 1557 Viešpaties metais; / čia pa-
laidotas tas, / kuris, su didžiausia įstanga iš maskviškių išplė-
šęs / stipriausią Livonijos tvirtovę Tarvastą, taika / sutvir-
tino ir įstatymais sustiprino nusilpusią Livoniją / 1561
Viešpaties metais; / čia palaidotas tas, / kuris prie Ulos upės
krantų, Ivansko lauke, naikinte / sunaikino Maskvos tirono
kariuomenę, sudarytą / iš keturiasdešimties tūkstančių vy-
rų, vadovaujamą / Piotro Šuiskio ir niokojusią Lietuvos že-
mę, / 0 iš paties užmušto tos kariuomenės vado / paėmė
turtingą karo grobį / 1564 Viešpaties metų sausio 26 d.; / čia
palaidotas tas, / kuris prie garsaus Livonijos miesto, tokių /
Cėsių sumušė apsukriai vadovaujant savo skirtajam karve-
džiui / Andriui Sapiehai dvidešimt keturis tūkstančius mask-
viškių, / išvadavo iš apgulimo miestą / ir, iš sumuštųjų sto-
vyklos išgabenęs / dvidešimt įstabaus darbo ir dydžio karo
pabūklų, / padidino Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės /
arsenalą 1578 Viešpaties metų spalio 21 d.; / čia palaidotas
tas, / kuris, Lenkijos karaliui Steponui nukreipus ginklus /
prieš maskviškius, idant kare susgrąžintų tai, kas praėjusiais

laikais / buvo prarasta senate, įtikino pasiduoti / didžiau-
sią Polocko miestą; savo globon paėmė / ne tokius jau ne-
garsius Ozeriščės ir Usviatų miestus; / prie Pskovo ne tik-
tai kaip karo vadas, bet ir kaip / paprastas kareivis narsiai
ir kantriai kentė sunkius / kareivystės vargus, o taip pat
kuo šalčiausio klimato nepatogumus, / būdamas septynias-
dešimties metų amžiaus, / 1579, 1580 ir 1581 Viešpaties me-
tais; / ir šitoks jis buvo per karą, / o taikos metu / jis buvo
teisingas teismuose, tvirtas bičiuliškuose santykiuose, / su-
kalbamas santykiuose su kaimynais, o su šeimynykščiais —
/ lipšnus, abejingesnis kaip tik nuosavam turtui, / o ypač
rūpestingas - visuomeniniam, / jis gyveno, garsėdamas at-
laidumu kaltiesiems, dosnumu - / nevertiesiems, žmoniš-
ku elgesiu — su kai kuriais / ir gailestingumu - su visais. /
Buvo laimingas / dėl giminiavimosi su valdovu / per se-
sers Barboros vedybas su Žygimantu II, / Lenkijos karaliu-
mi. / Patyrė laimę, / kai prie gyvos galvos sūnūs Mikalo-
jus ir Kristupas / buvo priimti į senatorių luomą. / Mirė
Vilniuje 1584 Viešpaties metų / balandžio 27 d., turėdamas
/ septyniasdešimt ketverius metus“.)

Panašiai M. Radvilos Rudojo gyvenimą aprašė
M. Strobiczius „Kunigaikščių Radvilų genealogijoje ir
giminėje“ (141, f. N* recto) ir A. Kojelavičius-Vijūkas Lie-
tuvos herbyne (47, 260).

Ankščiau minėtoji V. Agripos šeima „Radviliadą“
sieja su dar viena knyga, kurią su tam tikromis išlygomis
galėtume pavadinti pirmuoju romanu lietuvių literatūroje.
Tai P. Oderborno „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano
Vasiljevičiaus gyvenimas“, išėjęs tais pačiais metais kaip
ir minėta A. Rimšos poema (90). P. Oderborno gyvenimas
ir kūryba yra glaudžiai susijusi su Lietuva, tačiau mūsų
literatūros istorikų netyrinėta ir dar neaptarta, todėl čia
privalu bent trumpai pristatyti šį įdomų autorių. Gimęs
apie 1555 m. Vakarų Pamario krašte, Barto vietovėje, jis 1570—

IOANNIS
BASIEIDIS MA-
GNI MOSCOVIAE |
„ Ducišvita, | |
"4 +
Piyrro OpDERBORNIO
“ tribus libris confcripta.
AD |
HENRICVYM IVLIVM EPISCO-
Dum HalberPadenfem, Brunonifuicanor um

cė Luneburgenjium Dare magnanė-
Tos ilufžei firm.

„ .
I je

ULUXNO M, D, LXXXV,

P.ODERBORNAS,
Didžiojo Maskvos kunigaikščio
IVANO VASILJEVIČIAUS

gyvenimas,
PAULIAUS ODERBORNO
aprašytas trijose knygose

Vitenbergas: J.Kratono įpėdinių spaustuvė, 1585

1574 m. studijavo Rostoko universitete. 1578 m. P. Oderborną
jau sutinkame Vilniuje. Čia jis buvo liuteronų pamokslinin-
kas, galbūt dalyvavo 1578 m. birželio 20 d. įvykusiame Lie-
tuvos protestantų sinode, globojamame M. Radvilos Rudojo.
Tų pačių metų pabaigoje P. Oderbornas buvo ordinuotas
Karaliaučiuje ir tapo karo kapelionu, o vėliau dalyvavo ka-
raliaus Stepono Batoro 1579 m. karo kampanijoje. 1579—
1580 m. sąvartoje jis užėmė liuteronų pastoriaus vietą Kau-
ne. Regis, čia jis praleido nemažai laiko, nes tik 1587 m.
persikėlė į Rygą, kur tapo Šv. Petro bažnyčios pastoriumi.
P. Oderbornas aktyviai reiškėsi šio miesto politiniame ir
konfesiniame gyvenime. Galbūt kokia nors tokio gyveni-
mo būdo nesėkmė nulėmė tolesnį „Ivano Vasiljevičiaus gy-
venimo“ autoriaus likimą, kadangi 1593 m. jį surandame jau
Kuršo kunigaikščio Frydricho rūmuose Jelgavoje. Čia, Jelga-
voje, P. Oderbornas ir mirė 1604 m. (85, 533-535).

P. Oderborno kūrybinį palikimą sudaro dvejopi
raštai: teologinio turinio veikalai ir grožinė literatūra. Bene
reikšmingiausias jo kūrinys yra jau minėtas „Didžiojo Mask-
vos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“, aprašy-
tas lotyniškai. XVL a. šios knygos leidimas buvo kelis kartus
pakartotas: „Gyvenimas“ 1594 m. dar išėjo Vitemberge, o
1600 m. - Frankfurte (rinkinyje, pavadintame „Rerum
Moscovitarum auctores varii“). Ši knyga veikiai buvo iš-
versta į vokiečių kalbą ir taip pat kelissyk išspausdinta (1585,
1588, 1589, 1596 ir 1698 m..; 85, 533).

„Ivano Vasiljevičiaus gyvenimą“ P. Oderbornas
parašė Kaune', pasirėmęs savo paties įspūdžiais, taip pat
kitų Livonijos karo dalyvių pasakojimais?. Turinio įtaigu-

Apie tai kalba knygos pratarmė, datuota 1584 m. gruodžio 1 d. (Caunae Lithua-
norum Calend. Xbris. Anno 84), Zr. 90, f. A" recto, taip pat P. Oderborno biografas
J. Narzynski's, Žr. 85, 534.

, Turinyje autorius mini dviejų talkininkų pavardes: V. Pilgrimovijaus (f E' verso) ir
M. Tolvaišos (/. HI verso ), ir šiems žmonėms dėkoja už suteiktas žinias apie Maskvą.

mas, pasakojamų įvykių autentiškumas, puiki lotynų kalba
užvaldo skaitytojo dėmesį nuo pat pirmų knygos puslapių.
Autorius vaizduoja ne tik skandalingas Ivano IV tėvų asme-
nybes, Maskvos kunigaikščio rūmų intrigas, opričninos bai-
senybes, paties Ivano IV tragišką ir šiurpų gyvenimą. Šioje
biografinėje apybraižoje mes randame žinių apie Maskvos
kunigaikštystės kaimynus, apie šios valstybės sudėtingą ir
įdomią istoriją, religiją bei gamtą, kasdienį Ivano IV valdinių
gyvenimą ir maskviškių papročius. Nemažai vietos knygoje
skiriama Livonijos karui, ypač jo pradžiai (Tartu vyskupys-
tės niokojimui, Polocko užėmimui) ir pabaigos įvykiams (mū-
šiui prie Cėsių 1578 m., Stepono Batoro karinėms kampani-
joms 1579-1581 m.). Autorius taip pat vaizduoja žymesniuosius
LDK karvedžius: A. Sapiegą, J. Biūringą, M. Radvilą Rudąjį
ir K. Radvilą Perkūną, pasižymėjusius šiame kare kvapą
gniaužiančiais žygiais ir neįtikėtinomis pergalėmis.

Įspūdingas „Didžiojo Maskvos kunigaikščio Ivano
Vasiljevičiaus gyvenimas“ patraukė ir J. Radvano dėmesį.
Kai kurie įvykiai, aprašyti tik šioje P. Oderborno knygoje,
atsispindi keliose „Radviliados“ vietose. Ypač iškalbinga
yra herojinio epo trečios giesmės pabaiga (796-882), kurioje
J. Radvanas apdainavo Dievo perspėjimus Ivanui IV prieš
1578-1581 m. Maskvą ištikusias nelaimes. Dauguma šioje vie-
toje paminėtų dangaus ženklų gali būti siejami su Antikos
tradicija, tačiau vienas neabejotinai byloja apie P. Oderbor-
no įtaką. Radiv. III, 843-874 J. Radvanas pavaizdavo antka-
pinį akmenį, kuris 1577-1578 m. žiemą nukrito iš dangaus ir
sukėlė tikrą sumaištį Maskvos valdovo rūmuose bei valdi-
nių pirkiose. Kartu su kitais Dievo perspėjimais šį atsitiki-
mą P. Oderbornas irgi aprašė „Ivano Vasiljevičiaus gyve-
nime“, tik pavaizdavo jį kur kas plačiau: nurodė aukų
skaičių, suminėjo žmones, kurie mėgino Ivanui IV išversti
akmenyje iškaltą įrašą, ir turbūt teisingiau už J. Radvaną
aprašė įspūdį, kurį šis įvykis padarė Maskvos valdovui (90,
f. O“ recto-O" verso; žr. dar 82).

Taigi, apibendrindami surinktą medžiagą apie
Lietuvos protestantų raštus, kuriais J. Radvanas rėmėsi,
kurdamas herojinį epą, galėtume tvirtinti, jog „Radvilia-
doje“ atsispindi kai kurių žymesniųjų reformacijos sąjūdžio
narių kūriniai. Tai V. Agripos „Laidotuvių kalba apie švie-
siausio kunigaikščio ir pono, pono Jono Radvilos gyveni-
mą ir mirtį“, P. Gradausko poema „Žygis prieš Maskvą“,
A. Volano „Laidotuvių kalba, pasakyta pagerbiant šviesiau-
siąjį didiką Mikalojų Radvilą“ ir P. Oderborno „Didžiojo
Maskvos kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“.
Manytume, kad J. Radvanas šiais kūriniais sekė neatsitikti-
nai. Nors ir neturime pakankamai duomenų, kurie leistų
tiksliau nustatyti šio poeto vietą minėtame sąjūdyje, bet ne-
abejojame vienu: J. Radvanas buvo to sąjūdžio dalyvis.

Nesistebėtume, jei ilgainiui paaiškėtų, jog mūsų
dainius asmeniškai pažinojo žymiausius Lietuvos protes-
tantus, liuteronų ir kalvinistų „kūrybinės sąjungos“ na-
rius: V. Agripą, E. Pilgrimovijų, A. Rimšą, P. Gradauską,
A. Volaną, J. Kazoką, K. Volodkavičių, T. Jevlaševskį ir ki-
tus. Kai kurie iš jų buvo ypač veiklūs: kūrė patys, skatino
kitus ir įvairiopai padėjo talentingiems, bet menkiau Lietu-
vos bei kaimyninių kraštų gyvenimą pažinusiems kitakil-
miams, kurie pasiryždavo savo gyvenimą ir kūrybą susieti
su Lietuva. Kol kas konstatuojame, kad tokiais kūrybinio
protestantų gyvenimo skatintojais buvo kai kurie V. Mika-
lojaičio šeimos nariai (ypač E. Pilgrimovijus). Manytume,
kad tai nebuvo atsitiktinis reiškinys: giminyste ir konfesi-
niu bendrumu paremtas bendravimas buvo toji būtina anais
laikais vaga, kuria lengviau tekėjo idėjų, patyrimo ir veik-
los srautas, genamas rūpesčio dėl Tėvynės.

Žmogaus ir valstybės tema „Radviliadoje“

I. Epo kompozicijos ypatybės

„Radviliados“ siužetą sudaro ne vien M. Radvilos Rudojo
gyvenimas. Herojinis epas pradedamas didingais Lietuvos
vaizdais, obaigiamas K. Radvilos Perkūno pašlovinimu, to-
dėl galime tvirtinti, kad „Radviliadoje“ pavaizduotas mū-
sų istorijos tarpsnis nuo Ia. po Kristaus (mitinio Publijaus
Libono, arba Palemono, kelionės į Lietuvą) iki 1592 m. Įvy-
kių daugybė, gausūs mitinių bei istorinių asmenybių pa-
veikslai ir kitos epo ypatybės verčia mus aptarti „Radvilia-
dos“ kompozicijos ypatybes ir šitaip nustatyti tuos
epizodus, kuriuose autorius sutelkė kūrinio prasmių visu-
mą. Dėl šios priežasties juose mes pirmiausia ieškosime me-
džiagos aptarti pasirinktą epo meninio pasaulio dalį, t. y.
Žmogaus ir valstybės vaizdavimą, jį kol kas hipotetiškai lai-
kydami svarbiausia „Radviliados“ tema.

Epo kalba orientuoja mus daugiausia į vieno
senovės romėnų poeto — Vergilijaus - kūrybą, todėl galime
spėti, kad jo komponavimo principais ir rėmėsi J. Radvanas.
Sunku pasakyti, kiek originalus buvo Vergilijus, kompo-
nuodamas savo kūrinius, nes kai kada jis rėmėsi neoterikų,
visų pirma Katulo, patyrimu (170, 86-87 ir toliau), kai kada
galbūt sekė senovės graikų poetais (170, 149). Kad ir kaip
yra iš tikrųjų, jo kūrinių kompozijos savitumas apskritai
mokslininkams abejonių nekelia. Mat dažniausiai herojinio

romėnų epo autorius naudojasi rėmine kompozicija, lei-
džiančia suteikti giesmėms pasakojimo simetriją. Tokia
kompozicija būdinga kai kuriems Katulo eilėraščiams (ypač
ilgesniesiems), tačiau jos ne visuomet paisė helenistinio lai-
kotarpio graikų poetai, kuriais sekė ir neoterikai, ir žymiau-
sieji Romos aukso amžiaus dainiai. Taigi laikydamasis rė-
minės kompozijos reikalavimų, Vergilijus giesmės arba
giesmių rinkinio viduryje įkomponuoja svarbiausią pras-
minį kūrinio epizodą. Toks epizodas, arba kompozicinis-
semantinis kūrinio centras, tampa tarsi kokia ašimi, apie
kurią sukasi įvairios temos, kuo nors susijusios su pagrin-
dine, keliama kompoziciniame-semantiniame centre. Štai
ką šia proga apie „Bukolikas“ - kūrinį, kuriuo J. Radvanas
ypač sekė, - rašo M. Gasparovas: „Prieš mus - į akis ne-
krintanti, bet neabejotina pasakojimo simetrija: kraštinė ek-
logų pora, I ir IX, - apie Žmogų ir žemę, sekanti pora, II ir
VIII, - apie žmogų ir meilę, sekanti, III ir VII, - apie žmogų ir
muziką, dar sekanti, IV ir VI, - apie praeitį ir ateitį; vidurinė,
V, - apie žmogiškus ir dieviškus dalykus; baigiamoji, X,
tai sintezė: joje ir gamta, ir meilė, ir muzika, ir dievai. |...]
Nieko panašaus nebuvo Vergilijaus mėgdžiojamuose Te-
okrito pavyzdžiuose: juose daugiau betarpiškumo ir gyvu-
mo, bet mažiau darnumo bei visuotinumo“ (26, 14). Panašią
pasakojimo darną šis tyrinėtojas pastebi kitame Vergilijaus
kūrinyje - „Georgikose“ (26, 23; jų kompozicijos simetriš-
kumą anksčiau įtikinamai atskleidė H. Zabulis, žr. 169), o
rėminę kompoziciją įžvelgia „Eneidoje“ (26, 28).

Viena vieta „Radviliadoje“ (I, 51) galbūt leidžia
kalbėti apie lenkų humanisto M. Husoviano poveikį J. Rad-
vanui. Mat čia mūsų poetas apdainuoja stumbrą ir pastebi,
kad šis Lietuvos girių galiūnas yra įpratęs šiurkščiu liežų-
viu suturėti žmogų. O M. Husovianas „Giesmėje apie
stumbrą“ vaizduoja, kaip šis žvėris išmeta oran raitelį su
žirgu (eil. 591—594 ir toliau) arba kaip jis vien tik liežuviu
nužudo medžiotoją (eil. 962 ir toliau).

1
N
V
x
1

Tasas

GEORGIUS LPRINCKPS RADZIWIL, Cogiowrw
In Birze et Dubinki DOMIN US et HALRES. |
4649 PALATINS Kioviewsis 44622 CAS TEI
G4554 SUPRYEM,DUX Fxercituum M.U

6 VICTOR.HECULES Litvancus.
Tos Anno CAMPIDUCTOR Exerčit M.D.L
AN Trocensis 4427 CASTELL Vili et MARESCKALCurne:
L Grodnenis, Kielscen ac Lide Capitane, PRUES Torguui is
von Crucigeris Borujsis, TRIGLN TA VICTORIUS CLARUS,

1 et SOPHIA, Durijsm MONIW (DOW NA Consnbewse Regis Lagnellonis,

M PALATINORVilnėn:CANCEL-Supremor M DL
FiLiusiw
KCCLESLAL et PAROCHIA, in STOZUCZY NO, Pluriavas nės aliariun
FUNDA TOR

A.D1480 Vai functų 1641 post Paseha Consorafiarbura Kolanska De Dale Dieta Wolska

JURGIS RADVILA,
LDK DIDYSIS ETMONAS,
BARBOROS RADVILAITĖS
LV
M.RADVILOS RUDOJO TĖVAS
Portretas
iš
knygos
ICONES FAMILIAE DUCALIS
RADIVILIANAE...
Sankt Peterburgas:

Imperatoriškosios mokslų akademijos
spaustuvė, 1875

Visiems lenkų poeto kūriniams būdinga rėminė
kompozicija, todėl galime tvirtinti, kad labai anksti,
XVla. pradžioje, Sarmatijos dainiams buvo žinomi Ver-
gilijaus komponavimo principai. Pavyzdžiui, eilėraš-
čio „Ad reverendissimum Plocensem consolatoria“
kompozicinį-semantinį centrą sudaro keturios eilutės
(18-21), kuriose M. Husovianas išdėsto pagrindinę šio
kūrinio mintį: kuo daugiau Žmogui lemta kentėti, tuo
labiau grūdinasi jo narsumas, arba dorybė, o jis pats
vėliau pelno didesnę garbę:

Utitur hoc stimulo tendens super ardua virtus,
Hoc exercitio constabilita manet.

Ouae nisi livoris morsu lanietur iniguo,
Neguaguam summos posset adirė cradus.

(20, 256;
Džiaugiasi tąja pagalba narsumas, įveikdamas kliūtis,
dėl išmėginimo to lieka stipresnis jisai.
Jei pragaištinga tulžii nekanuotų pavydas, ueveikiai
jis sugebėtų prieit laimės aukščiausios ženklų.)

Eilėraštis pradedamas prologu, kuriame atsklei-
džiama šio kūrinio parašymo priežastis: M. Husoviano
globėjas Plocko vyskupas E. Vitelijus gavęs laišką. Jame
bičiuliai iš tėvynės vyskupui pranešė, kad jo nedraugas
Gnezno arkivyskupas rezgąs prieš jį intrigas (cil. 1-8).
Pirmąją epizodų porą (eil. 9—12 ir 26-28) sieja mintis apie
tai, kad vienintelę žmogaus atsparą sudarančios įgimtos
dorybės. Antrojoje poroje (eil. 13-15 ir 23-25) poetas duo-
da šią mintį patvirtinančių pavyzdžių: eil. 15-15 - E. Vite-
lijaus darbus, o eil. 23-25 - Antikos herojų žygius. Tre-
čiojoje poroje lenkų humanistas retoriškai kreipiasi į
globėją, prašydamas pritarimo (eil. 15-16) ir tvirto apsi-
sprendimo (eil. 21-22).

Rėminė kompozicija būdinga ne tiktai M. Husovia-
no eilėraščiams bet ir poemoms: „Naujai ir nuostabiai per-

141

galei prieš turkus liepos mėnesį“, „Gicsmei apie Šv. Hiacin-
to gyvenimą ir darbus“ ir „Giesmei apie stumbro išvaizdą,
žiaurumą ir medžioklę“. Pastarasis kūrinys pasižymi sudė-
tingesne kompozicija, bet ir joje galėtume įžvelgti sekimą Ver-
gilijaus komponavimo principais. Dėl tam tikrų priežasčių!

" Jas veikiausiai nulėmė poemos parašymo aplinkybės. Kas ne kas atsispindėjo

dedikacijoje karalienei Bonai. Čia poetas rašo: „Kada buvau Romoje, Švie-
siausioji Karaliene, Popiežius Leonas x, kartą užsiminęs apie šiaurės medžiok-
lės ir žvėrių didumą, išsamiai kalbėdamas, paragino Didžiai Gerbiamą Poną
Erazmą, Plocko vyskupą, tuo laiku Jūsų Didenybės pasiuntinį, padaryti, kad
šienu iškimštas kailis stumbro (bisons), kurį mes vadiname zubru, būtų cks-
ponuojamas Romoje. Kada Plockietis pažadėjo šitai padaryti, be to kailio, ku-
rį kuo greičiausiai turėjo gauti, parašęs laišką Vilniaus vaivadai Radvilai, o
mane, tuo laiku savo tarną, įpareigojęs parašyti ką nors apie šio žvėries me-
džioklę, norėdamas parodyti jį Pontifikui ir kaip eksponatą, ir žodžiais pa-
vaizduoti“ (37, 11-12; iš lotynų kalbos vertė B. Kazlauskas). Taigi poema buvo
pradėta dar prieš popiežiaus Leono mirtį (popiežius mirė 1521 m. gruodžio
1 d.). Dėl baigimo datos literatūros istorikai iki šiol nesutaria: vieni (J. Krėkow-
skis, 1. Goleniščevas-Kutuzovas) mano, kad „Giesmė apie stumbrą“ užbaigta
Krokuvoje, a kiti (B. Kazlauskas, V. Doroškevičius) - kad Romoje tarp 1522 m.
sausio 10-osios (naujo popiežiaus Hadriano VI išrinkimo dienos) ir rugpjūčio
29-osio0s ( Hadriano vI atvykimo į Romą). Manytume, kad antroji nuomonė
teisingesnė: „Giesmės“ pabaigoje poetas prašo Dievo Motinos padėti nauja-
jam popiežiui laimingai pasiekti savąjį Sostą.

Taigi rašant šį kūrinį M. Husovianą ištiko skaudi nelaimė: netikėtai
miręs Leonas X buvo ne tik poemos užsakovas bet ir įtakingas poeto globėjas.
Tai privalėjo kokiu nors būdu atsispindėti ir kūrinyje. Iš tiesų eil. 356 nutrūkęs
pasakojimas toliau tęsiamas kitaip: iki šios vietos poetas išsamiai piešė egz0-
tiškos paslaptingos Sarmatijos vaizdus, atkreipdamas skaitytojo dėmesį vis į
kitas gimtojo krašto įdomybes, o paskui jis jau akcentavo tuos dalykus, ku-
riuos geriau suprato tėvynainiai ir kurie pilietinės pozicijos atžvilgiu buvo
artimesni poeto mecenatui E. Vitelijui, karalienės Bonos pasiuntiniui Romoje.
Kaip ir E. Vitelijui, M. Husovianui rūpėjo tėvynės ateitis, todėl jis užsibrėžė,
nekeisdamas temos, pavaizduoti idealų valdovą, kuriuo galėtų sekti jaunieji
nelaimių varginamos tėvynės dinastai. Turbūt dėl daugelio priežasčių tokiu
valdovu buvo pasirinktas didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas, ir jo pa-
veikslas tapo kūrinio formalųjį bei semantinį laukus vienijančia ašimi, apie
kurią buvo išdėstyti artimesni pagal turinį epizodai.

M.Husovianas „Giesmę apie stumbrą“ padalijo į tris
nelygias dalis (eil. 1-50, 51-386 ir 387-1072). Turinio at-
žvilgiu jos yra gana savarankiškos. Mat eil. 1—50 poetas
pasakoja apie „Giesmės“ sukūrimo aplinkybes ir būdus,
eil. 51—386 jis tapo egzotiškus Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikštystės vaizdus, o eil. 387-1072 vaizduoja stumbro
medžioklę ir kelia aktualius anų laikų visuomenei klau-
simus. Kompozicinis-semantinis šio kūrinio centras -
tai 167 trečios dalies eilutės (659-825), kuriose piešiamas
idealaus valdovo portretas. Tokiu valdovu lenkų huma-
nistas laikė didįjį kunigaikštį Vytautą (galime spėti, kad
poetas šitaip stengėsi įsiteikti „Giesmės“ adresatei ka-
ralienei Bonai, kuri žavėjosi Lietuvos galybės kūrėju ).
Glaudžiai su Vytauto epizodu susiję stumbro medžiok-
lės vaizdai (eil. 477-658 ir 826-984) supa kompozicinį se-
mantinį „Giesmės“ centrą. Du vaizduose esantys epi-
zodai leistų tvirtinti, kad poetas jais siekė ne tiek
apdainuoti Sarmatijos įdomybes, kiek parodyti visuo-
menės degradavimą. Mat viename iš jų (eil. 559-582) pa-
vaizduota nevykusio medžiotojo Lauryno mirtis, o ki-
tame (eil. 887-928) — vos tragedija nepasibaigusi
karaliaus Aleksandro medžioklė '. Dar vienoje epizo-
dų poroje (eil. 417-476 ir 985-1026) M. Husovianas pie-
šia tragiškos dabarties vaizdus ir nurodo nelaimių prie-
žastis: musulmonų antpuolius, krikščionių tarpusavio
karus ir stiprėjantį protestantų judėjimą. Tikroji po-
emos pradžia (eil. 387-416) bei pabaiga (eil. 1027-1072)
irgi tam tikra prasme susietos: pradžioje poetas išdės-
to skaitytojui kūrybos nuostatas, o pabaigoje kreipiasi
į Dievo Motiną Mariją, prašydamas padėti vargstan-
čiam krikščionių pasauliui.

Gudų literatūros istorikas V. Doroškevičius šia proga taikliai pastebėjo, kad
„apnuoginti visuomeninius savos epochos santykius animalistinio žanro kūri-
nyje ir buvo galima tiktai per medžioklių pobūdžio bei įvairių socialinių gru-
pių santykio su stumbru prizmę“ (22, 163).

Vergilijaus komponavimo principais vėliau se-
kė ir Lietuvos poetai. Pavyzdžiui, rėminė kompozicija
būdinga Vilniaus jėzuitų akademijoje dėsčiusio L. Boje-
rio poemai „Karolomachija“, išspausdintai 1606 m. (pla-
čiau apie tai Žr. 10, 168-170).

J. Radvanas taip pat sekė Vergilijaus kompo-
navimo principais, tačiau tai darė ne aklai, bet kū-
rybiškai. „Radviliadoje“ mes nieku būdu negalėtu-
me nurodyti tokio epizodo, kuris pasakojimą telktų
apie vieną ašį. Iš tiesų, tai kiekviena iš keturių mū-
sų herojinio epo giesmių turi bent po vieną kompo-
zicinį-semantinį centrą. Dažniausiai toks centras
kiekvienoje giemėje būna ypač reikšminga kurio nors
mitinio ar realaus veikėjo kalba (šią „Radviliados“
ypatybę pirmas įžvalgiai pastebėjo J. Nowakas-
Diužewskis, žr. 88, 151). Pavyzdžiui, pirmoje giesmėje
pasakojimas telkiasi apie dainiaus Mūsajo pamoky-
mus (eil. 233-378) bei sužeisto kario pasakojimą (eil.
586-644), antrojoje — apie Ivano Rūsčiojo grasinimus
(eil. 539570), trečiojoje — karvedžio sapną (Vytauto
kalbą, eil. 239-302), ketvirtojoje - M. Radvilos Rudojo
dorybių apdainavimą (lyrinio herojaus žodžius, eil.
215-352). Kartais pasakojimas telkiamas ir apie žygių
bei kautynių vaizdus. Pavyzdžiui, pirmoje giesmėje
trečiasis kompozicinis-semantinis centras yra lietu-
vių kariuomenės žygis prieš livoniečius (eil. 806-854),
antrojoje - maskviečių kariuomenės siuntimas į Lie-
tuvą (eil. 749-797), trečiojoje - paskutinis Ivano Rūs-
čiojo žygis į Livoniją (eil. 875-911). Apskritai visą
„Radviliados“ kompoziciją galėtume pavaizduoti
tokia schema'!:

' Kairėje pusėje žymimos eilutės (skliaustuose įrašyti eilučių numeriai pagal
ištisinę numeraciją), per vidurį - epizodo pavadinimas pagal turinį, o dešinė-
je = fragmento apimtis eilutėmis. Kompoziciniai-semantiniai centrai apvesti
juoda linija.

PIRMOJI GIESMĖ

1-30 Įžanga 30
31-96 Lietuvos apdainavimas | 66
97-204 M. Radvilos Rudojo šeima. 108

J. Radvilos žygiai
205-232 M. Radvilos Rudojo mokslų pradžia 28

233-378 Kelionė prie Kastalijos versmių. 146
Dainiaus Mūsajo pamokymai

379-—428 M. Radvilos mokslų pabaiga 50

429-521 Pokalbiai su J. Radvila ir 93

Žygimantu Augustu. Gyvenimo

kelio ieškojimai ir valstybinės

karjeros pradžia
522-531 Penkeri metai taikos 10
532-585 Krymo apdainavimas 54
586-644 Puota Vilniuje. 59
Sužeisto kario pasakojimas
645-727 Pirmoji užduotis ir pirmasis 83

apdovanojimas. M. Radvilos žygis

prieš totorius

728-740 Septyneri metai taikos 13

741-770 Livonijos galingųjų vaidai. 30
Pasiuntinio nužudymas

771-805 | J. Domanovskio pasiuntinybė. 35
J. V. fon Fiurstenbergo kalba

806-854 Antroji užduotis. 49

Zygis prieš livoniečius.

855-901 Lietuvių pergalė. M. Radvilos 47
kreipimasis į magistrą

902-937 | J. V. fon Fiurstenbergas 36

pasiduoda karaliui

ANTROJI GIESMĖ

1-7 Įžanga . 7

(938-944)

8-87 Maskviškių nuožmumas. 80

(945-1024) Livonijos nelaimės

88-133 Livoniečiai pas karalių. 46

(1025-1070) M. Radvila išjoja ginti Livonijos

134-294 "Tarvastiada 161
E 231) d

|
|

295-341
(1232-1278)
342-422
(1279-1359)

423-—456
(1360-1393)
457-—485

(1394-1422)
486-538

(1423-1475)
539570

Lyrinis herojus kreipiasi į Livoniją 47
Karo pragaištingumas

Tarvastiados padariniai. 81
Maskviškiai niokoja Lietuvą, o
lietuviai - Maskvos valstybę
Maskviškių žygis į Polocką 34

Polocko apgulos pradžia 29

J. Glebavičiaus kreipimasis į gynėjus 53

Ivanas Rūstusis koneveikia 32

(1476-1507) Šv. Mikalojų ir savo didikus
51-618" Radvilų pastangos padėti 48
(1508-1555) apgultiesiems
619652 Polocko apgulos pabaiga. 34
(1556-1589) G. Golubickio mirtis
653682. Kelias į Maskvos vergovę. 30
(1590-1619) J. Glebavičius atsisveikina

su Tėvyne
683-701 Lyrinis herojus perspėja 19
(1620-1638) Ivaną Rūstųjį
702-748. = Erinija Alekto Maskvoje 47

(1639-1685)

KARBARA KOLANSKA S De baleow Dieta X

MARES m SzCzuc eyno Sterunatis Tunas4n

IOAN NIS Conetis MERRURTU: iebrcamtski 94 get NICOLAI Cormikis ENIAW SK Belarnsus,

Deradė RajsimePALA IN I. Exerctuum Rega "m E siipreim DUCIS Ac dg Aalst ko Degu ncti

CONJUGUM TYŽ SOROR
Musteis Vas KOLA De Daleow PALATINI 72 KUSS T FXFRCITUUM Rega DUCIS
riria
VM I Uagiornento VIC TORIS PRINCINIS RADIWALII sw Birzo et Dulinki DOMINIe! URREDIS
S TEL KANI Vines: MARESCHALCI ar Supremi DUCIS Exercit MDL FOLITIS Tore
CON sOKs

FCCLESTA et PAROCHIA. m Šaczucay no mw MAKITO SuoPNINDATK IS

BARBORA RADVILIENĖ,
BARBOROS RADVILAITĖS
ir
M.RADVILOS RUDOJO MOTINA
Portretas
iš
knygos
ICONES FAMILIAE DUCALIS
RADIVILIANAĖB..:

Sankt Peterburgas:

Imperatoriškosios mokslų akademijos
spaustuvė, 1875

“|
--,

749-797
(1773-1791)

Ivanas Rūstusis siunčia

(1686-1734) kariuomenę į Lietuvą

798-835
(1735-1772)
836-854

112
(1792-1803)

(1804-1868)
78-206

207-238
(1998-2029)

Ruošimasis atremti agresiją

Lietuvių kreipimasis į M. Radvilą

Rudąjį
TRE

Įžanga

Lietuvos karvedžių apdainavimas

M. Radvilos ginkluotė ir
(1869-1997) ginklanešiai. Skydo vaizdai
Lietuvių žygis į Čiašnikus

ČIOJI GIESMĖ

239-302 Karvedžio sapnas 64
(2030-2093)

303-333 Pasiruošimas mūšiui 31
(2094-2124)

334-672. | Čiašnikiada 339
2125-2463)

673-728 M. Radvilos Rudojo pašlovinimas 56
2464-2519)

729-788 Karvedys laimi Lietuvai A. Kurbskį 60
(2520-2579)

789-874 Dangaus perspėjimai 86
(2580-2665) Ivanui Rūsčiajam

Paskutinis Ivano Rūsčiojo 2
>is į Livoniją
912-923 Karvedys laimi Lietuvai Magną 12

(2703-2714)
924-963
(2715-2754)

875-911 ž 5
(2666-2702) Žygi

Cėsiada

KETVIRTOJI GIESMĖ

1-98 M. Radvila Rudasis užima Polocką, 98
(2755-2852) Ozeriščę, Sokolą ir Usviatus.
Velikije Lukų tragedija
| 99135 M. Radvila Rudasis senatvėje
(2853-2889)
136192 M. Radvila žygiuoja į Pskovą. 57
r (2890-2946) Lietuvos kariuomenės apdainavimas
193-214 Steponas Batoras sugrąžina 22
(2947-2968) į Lietuvą taiką
a 352 M. Radvilos Rudojo dorybės 138
| (2068- 3100) |
353-380 Parkos nutraukia herojaus 28
(3107-3134) gyvenimo giją
381—474 M. Radvila Rudasis miršta. 94
(3135-3228) Nelaimės valstybėje ir
gedulas gamtoje
475-503 M. Radvila Rudasis danguje 29
LI (3229-3257)
504-540 Herojus tarsi feniksas atgimsta 37
L (3258-3294) vaikuose. K. Radvilos Perkūno
pasveikinimas
541-548 Pabaiga 8

(3295-3302)

Taigi užtenka pažvelgti į formalųjį „Radviliados“
planą, kad išsisklaidytų abejonės, ar tikrai žmogaus ir vals-
tybės tema yra svarbiausia mūsų herojiniame epe. Medžia-
gos jai atskleisti mes surastume kiekviename iš devynių
kompozinių-semantinių centrų; be to, penki tokie centrai
(Radiv. I, 233378: Kelionė prie Kastalijos versmių. Dainiaus
Mūsajo pamokymai; 586-644: Puota Vilniuje. Sužeisto kario

pasakojimas; II, 539-570: Ivanas Rūstusis koneveikia Šv. Mi-
kalojų ir savo didikus; III, 239-302: Karvedžio sapnas; IV, 215—
352: M. Radvilos Rudojo dorybės) paskirti atskleisti autoriaus
pažiūroms į problemas, susijusias vien tiktai su šia tema.

Il. Idealaus žmogaus paveikslas

Šitaip apibūdinę „Radviliados“ kompoziciją ir
nustatę svarbiuosius epo fragmentus, atsiduriame priešais
didingą Renesanso žmogų — energingą, titaniškų suma-
nymų ir nemarių žygių asmenybę. Tačiau kol kas dar ne-
kelkime į ją akių, neglostykime žvilgsniu jos didingo sto-
to ir remiančios dangaus skliautą galvos. Tai padarysime
vėliau. O dabar prisiminkime kitą žmogų - tikrąjį M. Rad-
vilą Rudąjį: juk, kaip taikliai pastebi A. Losevas, „pažinti -
reiškia palyginti“ (64, 88).

Taigi M. Radvila Rudasis gimė 1512 m. Vilniaus pili-
ninko Jurgio ir Barboros Radvilų šeimoje. Mokėsi tėvų
namuose, paskui savo luomui būtinų Žinių ir įgūdžių sė-
mėsi karaliaus rūmuose Krokuvoje. 1534-1535 m. jis daly-
vavo karo veiksmuose prieš Maskvos valstybę, ėmė su tė-
vu Starodubą 1535 m. Veikiausiai po tėvo mirties 1541 m.
jis labiau atsidėjo politinei veiklai. Kad ir kaip jam sekėsi,
bet štai 1544 m. rugsėjo-spalio mėn. jis jau dalyvauja LDK
seime Lietuvos Brastoje. Čia sosto įpėdiniui Žygimantui
Augustui buvo uždėta didžiojo kunigaikščio kepurė, ojau-
nasis Radvila gavo LIDK taurininko urėdą. 1546 m. M. Rad-
vila Rudasis tapo LDK medininku, prižiūrėjusiu ir tvar-
kiusiu kunigaikščio girias bei medžiokles.

Didelės įtakos jo gyvenimui turėjo sesers Barboros
ir Žygimanto Augusto meilė. Kartu su pusbroliu M. Radvila
Juoduoju LDK medininkas įdėmiai sekė įvykių raidą ir ją
kreipė sau bei Lietuvai naudinga linkme. 1547 m. birželio ar
liepos mėn. Žygimantas Augustas ir Barbora Goštautienė

Vilniuje slaptomis susituokė. Nuo tos dienos abu Radvilos
— Rudasis ir Juodasis - aktyviai veikė, kad santuoką pripa-
žintų Lenkijos ponai, o Barbora būtų vainikuota Lenkijos
karaliene. 1547 m. gruodžio 10 d. pusbroliai iš imperatoriaus
Karolio V gavo kunigaikščių titulus, kuriuos gruodžio 14 d.
jiems dar patvirtino Romos karalius Ferdinandas I.

1548 m. balandžio 17 d. Barbora buvo oficialiai prista-
tyta Vilniuje susirinkusiems LDK ponams kaip Žygimanto
Augusto žmona. Didžiajam kunigaikščiui išvykus į seimą
Piotrkove, M. Radvila Rudasis su seserimi liko Lietuvoje ir
ruošėsi būsimai sunkiai kelionei į Lenkiją. Rugsėjo mėnesį abu-
du, lydimi didelės puošnios palydos, iškeliavo į Karalystę.

Su Žygimanto Augusto žmona apsistojęs Radome,
Rudasis Radvila darė viską, kad į savo pusę palenktų lenkų
ponus. 1549 m. pradžioje jis pats nuvyko pas vieną iš di-
džiausių karalaičio vedybų su lietuve priešininkų P. Kmitą
ir užsitikrino jo paramą. Visų Radvilų pastangas lydėjo
sėkmė. 1550 m. gruodžio 7 d. brolis dalyvavo sesers karū-
navimo ceremonijoje.

Nuo 1549 m. pradžios vis daugiau dėmesio ir laiko
Rudasis Radvila ėmė skirti Lietuvos reikalams. Tų metų rug-
sėjo mėn. į Voluinę įsiveržė totoriai, ir jis buvo paskirtas vado-
vauti LDK kariuomenei, išskubėjusiai atremti priešų antpuolio.
Tačiau susikauti su totoriais neteko, nes lietuvių pulkai Volui-
nę pasiekė spalio mėn., kai totorių ir pėdos buvo ataušusios.
Karinė sėkmė (vis dėlto totoriai kurį laiką LDK nebegrasi-
no) ir turbūt artimi ryšiai su Žygimantu Augustu tų metų
gruodžio pradžioje pelnė Rudajam Radvilai Trakų vaivados
urėdą (ši jo gyvenimo dalis aprašyta pagal 70, 321—323).

1555 m. Livonijos Ordino magistras J. V. fon Fiurs-
tenbergas suėmė Rygos arkivyskupą Vilhelmą ir apkal-
tino išdavyste. Giminystės saitai arkivyskupą siejo su Žygi-
mantu Augustu, tad šisai podraug su kitu arkivyskupo
giminaičiu, Prūsijos kunigaikščiu Albrechtu, įsikišo į
Livonijos galingųjų konfliktą.

Trakų vaivada buvo aktyvus visų įvykių dalyvis.
1556 m. jis buvo paskirtas LDK kariuomenės etmonu (70, 323)
ir su lietuvių pulkais patraukė prie sienų su Livonija (151,
152). Etmonas laikėsi nuomonės, kad konfliktą reiktų spręsti
ginklu. Tuo tarpu Vilniaus vaivada M. Radvila Juodasis (71,
339), Žemaičių vyskupas J. Domanovskis (40, 298) ir turbūt
kai kurie kiti LDK ponai patarė Žygimantui Augustui nuo
karinės akcijos susilaikyti ir ginčą išpinti taikiai. Jų nuomo-
nė nusvėrė, ir 1557 m. Pasvalyje Žygimantas Augustas ir J. V.
fon Fiurstenbergas sudarė tris sutartis. Viena iš jų, pasirašy-
ta rugsėjo 14 d., skelbė apie LDK ir LO karinę sąjungą prieš
galimą Maskvos agresiją (plačiau apie ją Žr. 23, 168169).

Ši sutartis Ivanui IV tapo dingstimi pradėti Livoni-
jos karą, trukusį dvidešimt penkerius metus, nusinešusį
tūkstančius gyvybių Livonijoje, Lietuvoje ir Maskvos vals-
tybėje, sunaikinusį turtingąją Livoniją ir sugriovusį daugel
Lietuvos bei Maskvos valstybės miestų. į

Į 1558 m. sausio pradžioje prasidėjusius karo
veiksmus Lietuva įsikišo tik 1561 m. rugpjūčio mėn. Etmono
M. Radvilos Rudojo vadovaujami lietuvių pulkai puolė ir
po kelių savaičių apgulties rugsėjo pradžioje užėmė Tarvas-
tos tvirtovę. 1562 m. Ivano IV kariuomenė, vedama kuni-
gaikščio A. Kurbskio, nusiaubė LDK pasienio sritis.
Vadovaujama paties Ivano IV, Maskvos kariuomenė 1563 m.
vasario 15 d. užėmė Polocką, kurį gynė vaivada S. Davaina
ir lietuvių bei lenkų įgula.

Karvedžio gyvenime turbūt būna vienas, bet pats
svarbiausias mūšis, kurį laimėjęs jisai pelno nemarią nuga-
lėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių lūpose. Rudojo
Radvilos gyvenime toks buvo Ulos mūšis, įvykęs 1564 m.
sausio 26 d. netoli Čašnikų. Pergalė šiose svarbiose kauty-
nėse buvo pasiekta neatsitiktinai: M. Radvila Rudasis viską
darė, kad įvykiai klostytųsi jam palankiai.

Užėmęs Polocką, Ivanas IV rengėsi tolesniam Lietu-
vos žemių nukariavimui. Į Maskvos kunigaikščio stovyklą

dar 1563 m. vasario 20 d. atvyko LDK pasiuntinybė, įgaliota
tartis dėl paliaubų ilgesniam laikui. Ivanas IV sutiko karo
veiksmus atidėti keliems mėnesiams, tačiau ilgesniam lai-
kui sudaryti paliaubų sutartį atsisakė. Nieko nepešė dar vie-
na lietuvių pasiuntinybė, kuri tų pačių metų vasarą ir rudenį
Maskvoje vedė derybas su Ivanu Rūsčiuoju. Tuo metu
Maskvos didysis kunigaikštis jau telkė kariuomenę Viaz-
moje ir Polocke (104, 329). Pagal jo planus viena Maskvos
kariuomenės dalis, vadovaujama vaivados P. Serebriano!,
turėjo iš Viazmos žygiuoti Oršos link; kita dalis, vado-
vaujama vaivados P. Šuiskio, turėjo žygiuoti iš Polocko ir
susijungti su pirmąja Oršos apylinkėse *. P. Serebrianas ve-
dė keliasdešimt tūkstančių vyrų (M. Strijkovskis mini 50,
žr. 139, 772, o T. Bredenbachas - 60 tūkst., žr. 11, f. 52 verso), o
P. Šuiskis turėjo apie 20 tūkstančių (11, f. 50 verso; vėlesni
autoriai nurodo kiek didesnį skaičių, pavyzdžiui, M. Strij-
kovskis mini 25, žr. 139, 771, o A. Kojelavičius-Vijūkas - 30
tūkstančių, žr. 47, 15, 28, 45, 260, 297) kareivių. Ši karinė galy-
bė vasario mėnesį būtų puolusi I-DK sostinę Vilnių (139, 772).

1564 m. sausio 5 d. lietuvių kariuomenė susitelkė
Lukomlyje (spėjame, kad būtent šią vietovę paminėjo T. Bre-
denbachas, nurodydamas: „Ab hac Įarce dominae palatinac
Vitefski (Orsza ?)- S. N.] septem milliaribus situm est oppi-
dum guod Loikoulnia dicitur“, žr. 11, f. 50 verso), kur lau-
kė lenkų dalinių“. M. Radvila Rudasis per savo žvalgą,
buvusį Polocke, perdavė P. Suiskiui žinių (164, £ B recto)
apie negausią lietuvių kariuomenę (Lukomlyje buvo apie
4 tūkstančius vyrų, Žr. 139, 771; 47, 15, 28, 45, 260, 297). Užtat

Lietuvių, lenkų ir vokiečių šaltiniai mini vieną šią pavardę. Rusų metraštis nu-
rodo du Viazmos grupuotės vadus: Piotrą Semionovičių Serebrianą ir Vasilijų
Semionovičių Sorebrianą, žr. 104, 329.

* M. Strijkovskis nurodo: „na Druckich polach“, žr. 139, 771.

* M. Strijkovskis mini lenkus aprašomuose įvykiuose dalyvavus apskritai, o T. Bre-

denbachas nurodo, kad pagalbiniai lenkų daliniai į M. Radvilos Rudojo stovyklą
atvyko po Ulos mūšio prieš P. Serebriano grupuotės pasitraukimą, žr. 11, f 50 verso,

sausio 23 d. (11, f. 50 verso) pajudėjęs iš Polocko, P. Šuiskis
pernelyg nesirūpino žygio saugumu: jo pulkai skaičiumi ma-
Žiausiai penkis kartus viršijo M. Radvilos Rudojo kariuome-
nę; be to, prie Oršos jo jau laukė P. Serebrianas (139, 771).

Sausio 26 d. P. Šuiskio daliniai pasiekė Ivansko (dab.
Evanės ?) kaimą ir čia ėmė ruoštis nakvynei. Šią vietą mū-
šiui ir buvo greičiausiai numatęs Radvila Rudasis: lauką iš
visų pusių supo giria (11, f. 50 verso; 104, 329), tad lietuviai
prie maskviškių galėjo prisiartinti nepastebėti.

Ir štai, vakarėjant iš girios į lauko pakraštį išjojo
M. Radvilos vyrai. Maskviškiai juos pastebėjo tada, kai
sunkiai ginkluotų raitelių eskadronai (70, 325) jau rikiavo-
si kautynėms. Sukalbėję maldą (11, f. 51 recto), lietuviai it
viesulas užgriuvo prie ginklų puolusius P. Šuiskio karei-
vius. Užvirė įnirtingos kautynės. Maskviškių pusėje buvo
didžiulė kariuomenės persvara, lietuvių - netikėtumas ir
tas šventas jausmas, kuris kareiviui, ginančiam tėvynę,
suteikia trigubai jėgų ir narsumo.

Jau kautynių pradžioje žuvo arba buvo paimti į
nelaisvę beveik visi P. Šuiskio karo vadai (Radiv. III, 392:
Ivanas Vasiljevičius Šeremetevas; III, 436: Semionas Vasilje-
vičius Jakovlevas; III, 437: Timofejus (Ivanovičius Teterinas-
Puchovas?); III, 438: priešakinio pulko vaivada Aleksandras
Porozovskis; III, 515: artilerijai vadovavęs Osipas Fiodoro-
vičius Bykovas; III, 516: Davidas Vasiljevičius Skuntorovas;
III, 524: šeštojo pulko vaivada Semionas Dimitrijevičius Palec-
kis; III, 527530: didžiojo pulko vaivada Mikita Romanovi-
čius Odojevskis; III, 535—541: Sila ir Mikita Kuntorovičiai; į
nelaisvę paimti vaivada Zacharijus Ivanovičius Pleščejevas,
kunigaikštis Ivanas Petrovičius Ochliabininas ir kai kurie
kiti karvedžiai'). Pats P. Šuiskis leidosi bėgti, su juo — ir
visa maskviškių kariuomenė. Skaisčiai švietė mėnuo, tad

l 2 *: .
T. Bredenbachas f 51 verso-52 recto nurodo dar keturias pavardes, tačiau jos
neatpažįstamai užrašytos, todėl sunkiai identifikuojamos. Ž. Pleščejevą ir I. Ochlia-
bininą tarp patekusiųjų į nelaisvę mini rusų metraštis, Žr. 104, 329.

lietuviai ir naktį persekiojo priešus (139, 771); tik kas penk-
tas maskviškis tesugrįžo į Polocką (M. Strijkovskis ten pat
nurodo, kad Polocką pasiekė iki 5000 P. Šuiskio kareivių ).
Mūšio lauke krito apie 9000 P. Šuiskio vyrų (11, f. 51 recto).
Maskviškių vadą kirviais užkapojo kaimiečiai girioje'; jo
palaikai su priderama pagarba netrukus buvo palaidoti
Vilniuje (139, 772). Lietuvių žuvo apie dvidešimt; dar kelis
šimtus maskviškiai sužeidė (11, f. 51 vėrso).

Remdamasis rusų metraščiais, taip pat oficialiais
Maskvos valstybės dokumentais, rusų istorikas R. Skryni-
kovas panašiai aprašė šias kautynės (132, 163—165). Pasak jo,
P. Šuiskio kariuomenę sudarė iki 14 tūkstančių kareivių,
daugiausia „šarvuotoji kariauna“ („kovannaja ratj“) iš Nov-
gorodo, taip pat Pskovo ir Toropeco bajorų sūnūs*. Pajudė-
ję iš Polocko, Maskvos pulkai po varginančio trijų dienų
žygio priartėjo prie Ulos upės. Kariuomenė žygiavo keliu
per girią, todėl daliniai sekė vienas paskui kitą trijų-penkių
kilometrų ruožu. Kai sausio 26 dienos pavakare Maskvos
avangardas išėjo į laukymę, jį pirmiausia užpuolė Lietuvos
kariuomenė. Kautynės su permaininga sėkme truko kelias
valandas. Kai lietuviai sutriuškino priešakinį pulką, iš mū-

i Tokias P. Šuiskio žuvimo aplinkybes nurodo |. Radvanas Radiv. III, 618-634 ir
M. Strijkovskis 139, 772. Vis dėlto M. Radvila Rudasis oficialiame pranešime ka-
raliui apie pergalę paminėjo, kad maskviškių vadą jo kariai suradę šulinyje su
peršauta galva, žr. 11, 51 recto.

“ Viename laiške, rašytame 1572 m. vasario 29 d., M. Radvila Rudasis taip įvertino
priešo pajėgas: „Woiewoda Throvki ij Hetman w on czas będacij wijrwawszij sių
7 dijmu nie spelna ze czterma tijsięcmi woijska porazit 7 laski božeij sprawą ij
staraniem swijm woijsko nieprzijiacielskie kilkanašcie tijsięcij przednicijs24 radę
ij Hetmana nieprzijiacielskie[gjo zabit drugich woiewod Hetmanow žijwo w
powrozie |!] panu podat“ (xxxviiI laiškas, p. 84; dokumentas iš Radvilų archyvo,
saugomo Varšuvoje, Vyriausiajame senųjų aktų archyvo, IV skyriuje, 24 aplanke,
406 voke; „Išsiveržęs iš rūko, andainykštis Trakų vaivada ir etmonas su nepilnais
keturiais tūkstančiais kareivių Viešpaties valia, o savo darbu ir pastangomis
sumušė keliolikos tūkstančių priešo kariuomenę, užmušė priešo etmoną, o kitus
vaivadas ir ctmonus gyvus sugrįžęs atidavė valdovui“).

Cogito RUFUS DG DUK niirze et Du
A045 47 Die 40 Decemb Auguataė Vindelicoė Pociliator MD Li644
DUX Supr Exec MDL ag64 PALAT Vain tCANCELLagiMAL unis
i jelic et Koida uov Capitan EOMIES balikoi Miktaris
TERROR Tartarocum HORKOR Masehoras DOMUTOR
IS e BARBAR X KOLANSKĄ De Daleow Pakalimdis R ufovae DctieWOLSKA
MARKSCMAL ax Šu UM "Krercit MDL

UNDATOR L
šepeit, Dalerkių 16 Calend May 1548 A6

M.RADVILA RUDASIS,
LDK DIDYSIS ETMONAS
Portretas
iš
knygos
ICONES FAMILIAE
DUCALIS RADIVILIANAE...

Sankt Peterburgas:
Imperatoriškosios mokslų akademijos
spaustuvė, 1875

šio lauko pabėgo P. Šuiskis, o paskui jį — ir likusi maskviš-
kių dalis. M. Radvilos vyrai priešus persekiojo kokias pen-
kias mylias, kol pasiekė gurguolę. Etmono žodžiais tariant,
joje buvo daugiau kaip 5000 vežimų su ginklais ir kitais „karo
įnagiais“. Pasak Maskvos metraščio, kuriuo rėmėsi R. Skry-
nikovas, kautynių lauke krito arba į nelaisvę pakliuvo ne
daugiau kaip kaip 150 didikų ir bajorų sūnų.

Po mūšio lietuvių kariuomenė patraukė į Dubrovną!,
kur vasario 7 d. sulaukė lenkų pastiprinimo (11, f. 52 verso).
Iš čia M. Radvila Rudasis prie Oršos pasiuntė F. Kmitą ir
J. Astiką su 500 (1, f. 52 verso; M. Strijkovskis 139, 772 mini
„ne daugiau kaip du tūkstančius“) vyrų išžvalgyti P. Se-
rebriano pozicijų (11, f. 52 verso). Sužinojęs, kur stovyklauja
maskviškių kariuomenė, M. Radvila su lietuvių ir lenkų pul-
kais patraukė Oršos link, pirma savęs pasiuntęs žygūną pas
F. Kmitą. Pastarajam buvo įsakyta pulti P. Serebriano
stovyklą, paskui nuduoti, kad bėga, ir atvilioti maskviškius
į M. Radvilos Rudojo rankas (11, f. 52 verso-53 recto). Ta-
čiau žygūnas pakliuvo į P. Serebriano nelaisvę (11, f. 53
recto; 139, 772). Pranešimo turinys sukėlė tikrą sumaištį prie-
šų stovykloje. Padegę gurguolę (11, £53 recto) ir metę ginklus
(139, 772), maskviškiai leidosi bėgti. F. Kmita ir J. Astikas su
savo vyrais bėgančius persekiojo iki pat Dnepro. Kaip rašo
rusų metraštis, vasario 9 d. P. Serebriano kariuomenė
„Dievui leidus laimingai sugrįžo į Smolenską“ (104, 330).

Abi šios pergalės ne tiktai dvylikai trylikai metų
atstatė jėgų pusiausvyrą Lietuvos-Maskvos karo frontuose.
Jos taip pat turėjo įtakos Lietuvos-Lenkijos santykių raidai.
Sužinojęs apie pusbrolio laimėjimus, M. Radvila Juodasis
nutraukė tuo metu Varšuvos seime vykusias diskusijas dėl
unijos. Svarstymų šiuo klausimu vengė ir M. Radvila Ruda-
sis: kalbinamas Žygimanto Augusto atvykti į LDK seimą,

1. Bredenbachas f. 52 verso nurodo sunkiai identilikuojamą vietovardį Descha. Tuo
tarpu M. Strijkovkis 139, 772 mini, kad F. Kmita savo žygūną siuntęs į M. Radvilos
Rudojo stovyklą Dubrovnoje.

sušauktą 1564 m. gegužės pradžioje Belske, didysis etmonas
atsisakinėjo tai daryti, teisindamasis Maskvos grėsme. Vis
dėlto netgi už M. Radvilą Rudąjį stipresnės pasirodė ap-
linkybės, nulėmusios Liublino unijos sudarymą. 1565 m.
gegužės 28 d. mirė Radvila Juodasis. Po jo mirties pusbro-
lis tapo Vilniaus vaivada, o didžiojo etmono lazdą atida-
vė G. Chodkevičiui. Lietuvių pusėje jungimosi su Lenkija
klausimu nebebuvo taip reikalingos vienybės. Dar 1564 m.
seimo Belske metu išryškėjusi nežymi unijos šalininkų per-
svara smarkiai padidėjo unijos pasirašymo išvakarėse. Di-
džiulę reikšmę čia turėjo Jono ir Grigo Chodkevičių bei jų
šalininkų unijinės nuotaikos. Tuo tarpu Žygimantas
Augustas irgi darė viską, kad užbaigtų šį didijį opus vitae:
unijiniais saitais susaistytų abi valstybes. Karaliaus ir uni-
jos šalininkų balsas Maskvos nuolatinės grėsmės akivaiz-
doje, brolių lenkų žvanginimas ginklais Liublino seimo
metu pasirodė stipresnis už M. Radvilos Rudojo pastan-
gas apginti Lietuvos nepriklausomybę: 1569 m. liepos I d.
unijos aktas buvo pasirašytas.

1570 m. trejiems metams buvo sudarytos paliaubos
su Maskva. 1572 m. liepos 7 d. mirė Žygimantas Augustas,
bet Ivanas IV tuo metu susilaikė nuo karinių akcijų prieš
Lietuvą ir Livoniją: jis pats buvo vienas iš kandidatų į Len-
kijos karaliaus sostą pirmojo ir netrukus, po Henriko Valua
išvykimo į Prancūziją, antrojo tarpuvaldžio metu. 1575 m.
gruodžio 14 d. Lenkijos karaliumi išrinktas Steponas Ba-
toras 1576 m. birželio 29 d. buvo paskelbtas Lietuvos di-
džiuoju kunigaikščiu. Praradęs visas viltis atsisėsti į Len-
kijos karaliaus bei Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą,
kitais metais Ivanas IV su didžiule kariuomenę įsiveržė į
Livoniją ir ją nusiaubė iki pat Rygos.

Steponas Batoras nuo pat valdymo pradžios aptari-
nėjo su Radvila Ruduoju būsimų karo veiksmų rytuose
planus. 1578 m. kovo 3 d. karaliaus rūpesčiu M. Radvila
Rudasis buvo nominuotas LDK didžiuoju etmonu ir daly-

100

vavo visuose Livonijos karo pabaigos įvykiuose: 1579 m. su
karaliumi ėmė Polocką, 1580 m. — Velikije Lukus, o 1581 m.
dalyvavo Pskovo apgultyje. Karui pergalingai pasibaigus,
didysis etmonas iš aktyvios valstybinės veiklos pasitraukė.
Mirė M. Radvila Rudasis Vilniuje 1584 m. balandžio 27 d. .

Lygindami M. Radvilos Rudojo gyvenimą su
„Radviliados“ herojaus paveikslu, turime pripažinti, kad
poetas neišnaudojo visų galimybių, kurias jam teikė didžiojo
etmono biografija. Turbūt neatsitiktinai herojiniame epe
beveik nevaizduojamas asmeninis M. Radvilos Rudojo gy-
venimas: žmona, vaikai, taip pat sesuo Barbora Goštautienė,
svainis Žygimantas Augustas ir pusbrolis M. Radvila Juo-
dasis. Manytume, kad taip atsitiko dėl kelių priežasčių. Vei-
kiausiai J. Radvanui rūpėjo pavaizduoti Tėvynės gynėją, ku-
ris jai aukojo netgi asmeninius interesus ir šeimą. Be to,
mūsų poetą galėjo veikti ir tam tikra literatūrinė tradicija,
pavyzdžiui, M. Radvilos Rudojo sekretoriaus A. Volano
„Laidotuvių kalba“ (164), kurioje irgi buvo nutylėta visa,
kas susiję su šeimyniniu didžiojo etmono gyvenimu.

Šia prasme „Radviliada“ gerokai nusileidžia Vergi-
lijaus „Ėneidai“, kurios herojės ne tik įvairiomis sodriomis
spalvomis papildo Enėjo paveikslą, bet ir leidžia pajusti
vaizduojamos epochos pilnatvę. Praradęs liepsnojančioje
Trojoje žmoną, Enėjas Afrikos pakrantėje patiria didįjį iš-
bandymą meile: susitinka Kartaginos karalienę Didoną, pa-
milsta ją, tačiau dievų valia turi palikti mylimąją, nes liki-
mas jam lėmęs kitoje vietoje pradėti tautą, ilgainiui
valdysiančią visą pasaulį. Nelaiminga Didonos ir Ėnėjo meile
Vergilijus atskleidė vidinį epo herojų pasaulį (tai romėnų li-
teratūroje buvo nauja) ir parodė tokius jų dvasios bruožus,
kurie štai jau du tūkstančius metų pelno skaitytojų suprati-
mą, žadina užuojautą ir kelia jų simpatijas kenčiantiesiems.

M. Radvilos Rudojo žmona ar kita moteris būtų
puikiai tikusi J. Radvanui, pasišovusiam nutapyti įtikina-
mesnį, įvairesnį psichologinį herojaus portretą. Iš šykščių

101

užuominų apie M. Radvilos ir K. Radvilos Perkūno moti-
ną Žinome, kad ji iš vyro patyrė nemažai nuoskaudų (70,
334). Taigi tarp sutuoktinių būta gyvo, bet, deja, negaty-
vaus vidinio ryšio. Prisiminę, ką apie prabangos besivai-
kančias amžininkes rašė V. Mikalojaitis, M. Strijkovskis
ar A. Volanas, turbūt galėtume beveik tiksliai nuspėti Rad-
vilienės paveikslą „Radviliadoje“: tarsi kokia biblijinio
Jobo žmona ji būtų raginusi mūsų herojų išsižadėti Dievo
ir pagarbinti šėtoną, tai yra nusilenkti Ivano Rūsčiojo ga-
lybei. Na, bet Kotryna Radvilienė vis dėlto buvo Radvilos
Perkūno gimdytoja, ir poetas veikiausiai atsikratė minties
ją tokią pavaizduoti tą pačią akimirką, kai tik ši mintis jam
šovė į galvą. Žinia, jei iš viso šovė.

Didelių galimybių prakilniai meilei pavaizduoti
teikė Barboros Goštautienės ir Žygimanto Augusto vedy-
bų istorija. Kai kurių istoriografų liudijimu, Barbora švel-
niai mylėjusi brolį (53, 14, 59-60), o šis jai padėjęs tuo sunkiu
metu, kai ji siekė Lenkijos karalienės vainiko. Be abejo,
Barboros meilė jaunajam Žygimantui teikė J. Radvanui daug,
puikios medžiagos, tačiau šios temos mūsų poetas irgi nepa-
lietė. Turbūt J. Radvanas numatė, kad, skirdamas daugiau
dėmesio Žygimantui Augustui, jis bus priverstas prabilti
apie kitus, ne tokius malonius patriotiškajai visuomenės da-
liai dalykus, ypač Liublino uniją, todėl sąmoningai atsisa-
kė visko, kas nebuvo tiesiog susiję su M. Radvila Ruduoju.
Taip galvoti mus verčia paskutiniojo Jogailaičio paveikslas
„Radviliadoje“: juk Žygimantas Augustas čia vaizduojamas
tik tuose epo epizoduose, kuriuose apdainuojamas M. Rad-
vilos Rudojo kopimas šlovės laiptais ir iš valdovo gautieji
garbingi būsimojo etmono urėdai. Galime spėti, kad mūsų
poetą taip pat galėjo paveikti ir bendra lietuvių literatų,
Liublino unijos amžininkų, nuostata apskritai nutylėti vis-
ką, kas buvo susiję su Lietuvos ir [Lenkijos sąjunga.

Toks kurių ne kurių M. Radvilos Rudojo gyvenimo
tarpsnių praleidimas būtų stačiai nesuprantamas, jeigu

102

mes, priėmę mokslingojo J. D. A. Janockio nuomonę, J. Rad-
vaną laikytume kūrėju be fantazijos. Eiliakalys J. Radva-
nas būtų sueiliavęs visus bent kiek reikšmingus mūsų
herojaus biografijos faktus, apdainavęs ne tiktai Tarvas-
tos ir Ulos kautynes, bet ir visas karaliaus Stepono kam-
panijas bei K. Radvilos Perkūno žygius. Tuo tarpu mes,
atsižvelgę į „Radviliados“ turinį, turbūt nesuklysime tvir-
tindami, jog poetui J. Radvanui rūpėjo ne tiek sueiliuoti
karvedžio biografiją, kiek pavaizduoti idealų herojų, ku-
ris galėtų uždegti Zigmanto karaliavimo pradžioje neri-
mą dėl valstybės išgyvenusios visuomenės širdis bei pro-
tus. Juk mūsų poetas ne tik apskritai pavaizdavo Tėvynės
gynėją, bet ir bendrais bruožais nušvietė tokio Gynėjo
ugdymo programą bei pasaulėžiūros metmenis. Todėl
vargu ar galime, sekdami minėtu J. D. A. Janockiu ir dau-
geliu XIXa. lenkų literatūros istorikų, prikišti J. Radva-
nui išmonės stoką, o „Radviliadą“ laikyti vien M. Radvi-
los Rudojo biografija.

Ryškiausiai tos ugdymo programos bruožai ir
pasaulėžiūros metmenys atsiskleidžia pirmajame kompo-
Ziciniame-semantiniame centre (Radiv. I, 233-378), kurį
anksčiau pavadinome dainiaus Mūsajo pamokymais. Kas
gi tas Mūsajas ir kaip jis pateko „Radviliadon“? Daugu-
mas Antikos autorių jį laiko mitinio Antifėmo ir mėnulio
deivės Selėnės sūnumi, gyvenusiu kažkuriuo metu prieš
Homėrą ir Hėsiodą (122, 758-759, 762). Nors kelių išlikusių
vazų piešiniuose pavaizduota, kaip Terpsichora, Meledo-
sa arba Linas moko jaunąjį Mūsają, tačiau Antikoje šis po-
etas paprastai buvo laikomas kito mitinio dainiaus Orfėjo
mokiniu (122, 760, 761). Užtat nieko nuostabaus, kad įvai-
riuose šaltiniuose šiedu kūrėjai ne tik kartu minimi, bet ir
vieno nuopelnai (rašto, skaitmenų, galbūt poezijos metrų
išradimas) dažnai priskiriami kitam (122, 761). Šios žinios
leistų galvoti, jog Mūsajas buvo vienas iš kultūrinių hero-
jų, Žinomų visoje senovės graikų oikumenėje.

103

Ypač Mūsają garbino Atikos gyventojai, tikėję, jog
kitados jis giedodavęs ant Mūzų kalvos prie Atėnų, kur
jį vėliau Žmonės ir palaidoję (122, 760). Be to, nemažai šal-
tinių nurodo jį susilaukus sūnaus Eumolpo, kuris paskel-
bęs po mirties tėvo kūrinius (122, 761). Šią žinią antikinės
kultūros tyrinėtojai laiko didžiai reikšminga, nes joje Mū-
sajas susietas su garsiąja Eleusyno žynių Eumolpidų gi-
mine. Tokioje šviesoje darosi aiškesnės ir įvairiuose šal-
tiniuose išbarstytos žinios, kad dainius buvęs ne
paprastas Tovįtūs (t. y. kūrėjas), bet yonnouoloyos (t. y.
pranašautojas; 122, 762, 766). Taip pat yra žinoma, kad, be
epinės poezijos, Mūsajas kūrė himnus dievų garbei
(mums išliko dviejų tokių šventų giesmių Dėmėtrai ir
Dionisui fragmentai, žr. 122, 765) ir sakė pranašystes,
kurias vėliau sutvarkęs žynys Onomakritas (122, 765). Be
to, Mūsajui buvo priskiramas vadovavimas tam tikroms
misterijų dalims (senieji autoriai mini TapahUGeLą,
Treietai ir xx9axouoi t. y. išlaisvinimus, įšventinimus ir
apvalymus), taip pat gebėjimas gydyti žmones užkalbė-
jimais (122, 766). Taigi jau nuo senų senovės Mūsają lydė-
jo ypatingomis pranašautojo ir užkalbėtojo savybėmis
apdovanoto poeto, savotiško Atikos kultūrinio herojaus
šlovė, kuri jau pati savaime galėjo patraukti J. Radvano
dėmesį. Juk kas kitas, jeigu ne dieviškos kilmės dainius,
gebėjęs dievų valią perduoti žmonėms, be to, už poezi-
jos kūrinius ir kitokias geradarystes pelnęs nemarią šlo-
vę, galėjo geriau atverti jaunajam M. Radvilai visatos pa-
slaptis, atskleisti gyvenimo prasmę ir išpranašauti
būsimojo Ulos mūšio nugalėtojo likimą?

Teisybė, J. Radvanas galėjo M. Radvilos Rudojo mo-
kytoju pasirinkti ne Mūsają, o kurį nors kitą Antikos poetą.
Žinodami apie didžiulę Vergilijaus įtaką mūsų dainiui, gal-
būt turėtume stebėtis, kodėl jis nepasekė, pavyzdžiui, Dan-
te Alighieri'u: neįvedė į „Radviliadą“ genialiojo mantujie-
čio. Mat Renesanso žmogaus akyse Vergilijus buvo ne tik

104

„Bukolikų“, „Georgikų“ ir „Eneidos“ autorius, bet ir „krikš-
čioniškas poetas, išpranašavęs Kristų“ (118, 22), o pagrin-
dinį „Ėneidos“ herojų M. K. Sarbievijus netgi laikė „teolo-
gu, filosofu, geometru, matematiku, chronografu, optiku,
astrologu, astronomu, fiziku, metafiziku, gamtos magu,
kosmografu, mediku, etiku, ekonomu, politiku, išmintin-
gu, teisėje išmanančiu, žyniu, oratoriu, istoriku, poetu, ta-
pytoju, architektu, jūreiviu, žemdirbiu, medžiotoju ir t. t.“
(118, 23). Regis, panašiai Vergilijų vertino ir „Dieviškosios
komedijos“ kūrėjas, tiesa, pirmon vieton kėlęs jo poetinį
genijų, o ne pranašautojo ar stebukladario savybes („Praga-
ras“ I, 82-87; A. Churgino vertimas):

Didingoje tavų eilių srovėj
Poetai semiasi jėgų Iš seno.
Argi ne tu jiems pavyzdį davei,

Geriausias, mylimiausias dainiau mano, —
Argi ne iš tavęs lig šios dienos
Aš mokausi garbingo žodžių meno?

Pasiųstas Beatričės, Vergilijus lydi poetą per pra-
garą, skaistyklą ir rojų, parodo įgyvendintą Dievo teisin-
gumą ir pranašauja apie šviesesnę poeto bei nelaimingos
jo tėvynės ateitį. Šitaip „Dante, pasirėmęs antikinėmis tra-
dicijomis, sugrąžino poetui (vates) teisę atskleisti visatos
paslaptis. Tuo pasireiškė revoliucinė Dante's poemos, atvė-
rusius naujus kelius pasaulinei poezijai, reikšmė“ (28, 273).

Vis dėlto manytume, kad Vergilijus ne taip pui-
kiai tiko J. Radvanui kaip Dante'i. Dantologo I. Goleniš-
čevo-Kutuzovo tvirtinimu, genialiajam florentiečiui ypač
imponavo Vergilijaus pažiūros apie Romą - pasaulio val-
dovę, todėl jomis jisai grindęs savo mintis bei siūlymus,
kaip suvienyti pilietinių karų alinamus ltalijos miestus-
valstybes ir vėl išaukštinti tėvynę (28, 51-52). O J. Radva-
nas dėl įvairių priežasčių nenorėjo savo kūriniuose skelbti

105

mesianistinių idėjų, vengė kalbėti apie ypatingą Lietu-
vos likimą, o valstybės gerovę ir šviesesnę Tėvynės at-
eitį siejo su piliečių, visų pirma Lietuvos gynėjų kartos
ir jų palikuonių, doroviniu tobulėjimu.

Vergilijus kartą irgi pamini Mūsają (Aen. VI, 667).
Į šį dainių mirusiųjų pasaulyje kreipiasi Ėnėjo palydovė
Sibilė, prašydama palydėti juodu pas Anchisą. Na, o
„Radviliadoje“ būtent Mūsajas tarytum koksai „Eneidos“
Anchisas išdėsto lyriniam mūsų epo herojui kosmologi-
nes, religines ir etines pažiūras, kurių, kaip tvirtina J. Rad-
vanas, Ulos mūšio nugalėtojas laikėsi visą gyvenimą.
Taigi pasaulį valdąs Dievas, kuriam nesą nieko slapta: Jo
žvilgsnis pasiekiąs netgi mirusiųjų pasaulį, Jis matąs kal-
tuosius ir nubaudžiąs juos, jų vaikus ir vaikaičius (Ra-
div. I, 261—265). Kadangi žmogaus tik kūnas esąs mirtin-
gas, o siela nemari, tai žmogui privalu gyventi taip, kad
nekentėtų už nuodėmes po mirties, o džiaugtųsi dangu-
je su palaimintaisiais ir šventaisiais (I, 266-271). Visa, kas
žemiška: minios rodoma pagarba, turtai, valdžia, esą lai-
kina (I, 272-273). Žemė tesanti mažytė sala pasaulio van-
denyne (kaip aukštai turėjo pakilti J. Radvano mintis, kad
išvystų Šitai!), o žmogaus garbė žemėje - dar menkesnė
(I, 296306). Vis dėlto žmogaus šlovė danguje esanti ne-
mari ir amžina (I, 307-310). Ją galima pelnyti, nuveikus
didvyriškus darbus: išvadavus tarsi Herakliui žemę nuo
pabaisų ar kaip tėvui Jurgiui apgynus Tėvynę nuo prie-
šų (I, 311-316). Be to, jaunasis Radvila galįs pelnyti Dievo
palankumą, gindamas senąjį, t. y. evangelikų reformatų,
tikėjimą (taip suprastume Radiv. I, 327 esančius žodžius
Cana Fides). Kilmingas žmogus negalįs ilsėtis ant protė-
vių laurų, turįs pats siekti dorybės bei amžinos šlovės (I,
322-324, 331—-335 ir toliau). Tačiau vaikytis garbės ir kelti
vaidus savanaudiškais sumetimais nevalia: Lietuvą ne-
trukus užgriūsiąs baisus karas, kuriame Radvilaičiui
lemta išgelbėti Tėvynę (I, 357—370).

106

Akylesnis skaitytojas pastebės, kad šiame
svarbiame epizode išdėstytos pažiūros yra ganėtinai ek-
lektiškos. Pavyzdžiui, epizodo pradžioje (I, 261-265) imi-
tuojama ta „Eneidos“ vieta (Aen. VI, 724-729 ir toliau), ku-
rioje irgi aptariama pasaulio sandara. Romėnų poetas čia
pasakoja apie visa persmelkiančią dievišką dvasią (spiri-
hs), 0 J. Radvanas pasaulio sandarą apibūdina beveik tais
pačiais žodžiais, tik stoikiškąją Vergilijaus dvasią pakei-
čia Dievu. Be to, pavyzdžiai, kuriais savo kosmologines,
religines ir etines pažiūras čia iliustravo mūsų poetas, taip
pat nėra originalūs: senojoje lietuvių literatūroje pirmą-
syk jie buvo pavartoti M. Strijkovskio „Dorybės šauklyje“
(daugiau žr. „Radviliados“ komentaruose 115, 258-259).

Kad ir daug kuo J. Radvano Mūsajas nusileidžia
Vergilijaus Sibilei ar Dante's Vergilijui, manytume, kad
vienu dalyku jis pranoksta romėnų dainių - tikrą ir mena-
mą. Parinkęs savo herojaus sielovedžiu būtent šį Parnaso
įnamį, J. Radvanas parodo kur kas daugiau pasitikėjimo
laisvėjančiu išlavintuoju protu (neužmirškime, kad reli-
gingiems mūsų poeto amžininkams Mūsajas buvo visų pir-
ma pagonis, pagoniškos Graikijos dainius ir žynys) ir ši-
taip kur kas labiau pabrėžia asmenybės lavėjimą bei
visuomenės progresą skatinusio žinojimo bei mokslų reikš-
mę. Regis, tokia žingeidumo, troškimo visa pačiam ištirti
aistra iš tikro nebuvo svetima nė pagrindiniam „Radvilia-
dos“ herojui. Antai jau minėtas A. Volanas veikale „Ido-
lolatriae Loiolitarum Vilnensium oppugnatio“ (Vilnius,
1583, p. 20-22) ir juo sekęs protestantų istorikas A. Węgiers-
kis pasakoja, kaip M. Radvila Rudasis išsižadėjo kataliky-
bės (152, 145). Prieš Ulos mūšį davęs įžadą aplankyti Šven-
čiausią Dievo Motiną Čenstochovoje, etmonas po kautynių
nuvykęs Lenkijon. Norėdami sustiprinti Rudojo katalikų
tikėjimą, Čenstochovos vienuoliai suradę žmogų, sutiku-
sį apsimesti velnio apsėstuoju. Taigi etmono akyse kuni-
gai sėkmingai iš žmogaus išvarė piktąją dvasią, tačiau

107

etmono tikėjimo nesustiprino. Įtardamas apgaulę, M.Rad-
vila Rudasis susirado tą žmogų, sužinojo iš jo visą teisybę,
o sugrįžęs namo perėjo į protestantų pusę.

Laikydamasis Mūsajo patarimų, mūsų herojus
nugyveno ilgą gyvenimą ir atliko daug garsių žygdarbių.
Jų apdainavimas sudaro epo turinį. Tuo tarpu „Radvi-
liados“ pabaigoje J. Radvanas vėl daugiau dėmesio ski-
ria M. Radvilos Rudojo asmenybei ir viename svarbiame
epizode: paskutiniame kompoziniame-semantiniame
„Radviliados“ centre (IV, 215-352), iškelia tuos savo
herojaus bruožus, kuriais jis „lenkė kare ir taikoj“ (Radiv.
IV, 217) savo amžininkus. Epizodas pradedamas nuo
etmono dievobaimingumo (IV, 224—226 ):

Nuuminis aetherei vix hoc metuentior ullus,
Aut Evangelii cultor reverentior, ex guo
Prisca Fides iterum dignata invisere terras.

(Viešpaties niekas labinu už jį nebijojo, ir niekas
negerbė taip, kaip jisai, Evangelijos, tad ntalonėjo
grįžti dar kartą dėl jo Senoji Religija žemėn.)

Pasakodamas apie kitas jo dorybės „sudedamą-
sias dalis“, poetas nurodo jį aukščiau už viską gyvenime
kėlus Tėvynės interesus (IV, 230-244), gerbus priesaiką ir
duotąjį žodį (IV, 245-248), pripažinus įstatymų viršenybę
ir gynus jų nuostatas (IV, 254), buvus ištikimu savo kara-
liui, o negailestingu - pilietinių suiručių bei karų kėlė-
jams (IV, 255-259). Nors specialiai nesimokęs teisės, epo
herojus neblogai gaudęsis teisės dalykuose: jis buvo su-
kaupęs didelę gyvenimo patirtį ir garsėjęs sumanumu (IV,
261-265). Be to, perpratęs svarstomus dalykus, M. Radvi-
la Rudasis gebėjęs iškalbingai aptarti reikalo esmę, duoti
naudingų patarimų ir netgi žodžiu suvaldyti auditoriją
(IV, 265—279; čia cituojamos eil. 271—275):

108

Ille regit dictis populos, fas omne, nefasgue
Discernit, verbis augusta senacula mulcens.
Sarmabiae ille foro cum dulcin solveret ora,

Nec vox illa hominem, nec lingva diserta sonabat,
Orabat Pylias ęguans dicendo loguelas.

(Valdė minias kalbomis ir atskirdavo gėrį nuo blogio,
Hldyti ėmęs žodžiu Senato posėdį aukštą.

Kai jis Sarmatų seime atverdavo žavinčią burną,
balsas ir raiški kalba išduodavo kalbant ne žmogų -
šičia jis dėstė mintis, prilygdamas Pilo senoliui.)

Tarsi prikišdamas amžininkams godumą bei asme-
ninės naudos vaikymąsi, toliau J. Radvanas primena dar
vieną Rudojo bruožą, apie kurį kitados gražiai atsiliepė et-
mono biografas A. Volanas!: kai tik Tėvynei iškildavęs pa-
vojus, etmonas aukodavęs karaliui Augustui brangenybes,
užjas samdydavęs kariuomenę ir leisdavęsis atremti priešų
(IV, 280-—287). Be to, epo herojus ne tik turtų nešykštėjęs, bet
ir savo sūnų paaukojęs Tėvynei, o šis, įsiveržęs į Maskvos
valstybę, išgarsinęs Lietuvą iki pat tolimosios Volgos (IV,
298-304). Tačiau M. Radvila Rudasis nebuvęs karingas: už-
vis labiau jam rūpėjusi taika, o jeigu ir prisicidavę kariauti,
tai į mūšius jodavęs vien tik dėl taikos (IV, 305—311). Jos me-
tu etmonas tarsi koksai rūpestingas artojas dirbo „darbus,
kuriuos su giedra reikėtų skubiai padaryti“ (IV,312-318). Už-
tat nieko nuostabaus, kad epo herojus švelniai mylėjęs ben-

"„Atvero Radiuilus, gui animum ab omni auaritia alienum semper habuit, nullis
hic sumptibus parcere decreuit, et magno rei domesticae dispendio, egregium
semper ac splendidum eguitatum instruxit, vt ad Regias adiunctas copias, hoc
robore virium hostem perterrefaceret, et praclium ubivis acer ac intrepidus cum
eo capesseret“ (164, f A"verso; „O Radvila, kurio sielai visada buvo svetimas
visoks godumas, šiomis aplinkybėmis nusprendė negailėti jokių išlaidų ir,
išpardavęs daugybę namų apyvokos reikmenų, įsitaisė visada rinktinę puikią
kariuomenę, idant, sujungęs ją su karaliaus pajėgomis, šita galybe įvarytų
priešams baimės ir bet kur ryžtingai bei drąsiai stotų su jais į mūšį“).

109

dražygius, buvęs teisingas ir pakantus net su savo pavaldi-
niais bei klientais (IV, 319—327; čia cituojamos eil. 321-327):

Ille nec oppressit violenta lege clientom,

Nec dulces agros patrii monimenta laboris,
Eripuit Litvano Eguiti, mitissimus Heros.
Externigue etiam dextram sensere benignam.
Non ostentator: veluti Sol aureus exit

Arce poli sunima, tenues nec duplicat umbras:
Sic bibi conscia mens fuerat praelustre theatrum.

(Pals nei spaudė žiauriu įstatymu savo klientą,

nei - allaidžiausias Žmogus! - nuo sukrauto tėvų palikimo —
žemės sklypelio brangaus - nuvarė lietuvį bajorą.

Net sveHmišaliai visad šio labdario dešinę jautė.

Ne pagyrūnas buvai! - Nes kaip saulė, kuri į visatos

skliautą vis kopia ir vis sutrumpina menką šešėlį,

taip spindulingu veiklos teatru tau sąžinė buvo.)

M. Radvilos Rudojo dorybių apdainavimą poetas
užbaigia neilga grakščia panegirika, kurioje etmono gyve-
nimas ir darbai prilyginami didingai kolonai, pastatytai
Amžinajame Mieste ant Kapitolijaus kalvos (IV, 328—-352).

Beje, panašų įspūdį kelia išlikę M. Radvilos Rudojo
laiškai. Vis dėlto, pradedant jų aptarimą, norisi kelis žodžius
apskritai tarti apie didžiulį žingsnį, kurį Renesanso asmeny-
bė žengė iš Viduramžių link Naujųjų laikų. Ar skaitysime
Livonijos magistro pranešimus Vokiečių ordino vadovybei,
ar Šventojo Tėvo kreipimąsi į Gediminą, ar šio kunigaikščio
laiškus, rašytus Hanzos miestams ir vienuolių ordinams, vi-
suose dokumentuose regėsime pagarbą Viešpaties valiai ir
Jo dešinės galybei. Ja bus aiškinama susiklosčiusi situacija, iš
jos išvedami valdovų ir pavaldinių reikalai, galop ja bus gra-
sinama arba su ja linkima sėkmės. Viduramžiais veik visas
gyvenimas buvo matuojamas dangiškuoju matu, ir jo kiek-
vienas autorius griebdavosi, rašydamas kokia nors tema.

110

T
PHORUS I Nacoins 1
ra Mosehos AG46504 Drinde Incisor: Pocillator M DL, CAMPIDUCTOR alb AG A
O ProCanceilario k agy0 CANCELL:Supremą MDL. et PALATINOV

NIOLAIŲ Cogsto RP!
DUCUM RADIVĖLIC OR Vilneis: CANCKLL ur Supr DUCIM K
FiLIUusS
„AGDKI647.0by! Ligos a paltęVi
ama Cathrarina Sobkuw mw
414 Elisabeth Sopiuis Ducijau de Ostrog Suros

K.RADVILA PERKŪNAS,
LDK DIDYSIS ETMONAS,
M. Radvilos Rudojo sūnus
Portretas
15
knygos
ICONES FAMILIAE DUCALIS
RADIVILIANAE...
Sankt Peterburgas:

Imperatoriškosios mokslų akademijos

spaustuvė, 1875

M. Radvilos Rudojo laiškuose apie Viešpatį kalba-
ma pagarbiai, tačiau ten ir tiek, kur ir kiek liečiami religijos
reikalai, be to, gausiuose pertaruose. Užtat laiškuose dė-
mesį patraukia žemiškojo pasaulio įvairovė. Pirmas krin-
tąs akysna dalykas yra pagarbūs draugiški autoriaus saitai
su adresatais. 1571 m. balandžio 19 d. M. Radvila rašo laišką
Trakų pilininkui E. Valavičiui ir adresuoja jį „Wielmožnemu
panu, panu Ostafieiowi Wolowiczowi kasztelanowi
Throckiemu podkanclierzemu Wielkiel[g]o Xieęstwa Li-
tewskiego etc. etc. panu a pzryiacielowi mnie taskawiemu“
(vii laiškas; Radvilų archyvas, 34 aplankas, 495 vokas, p. 44;
„Gerbiamam ponui Eustachijui Valavičiui, Trakų pilininkui,
LDK vicekancleriui ir t. t., savo maloningajam bičiuliui“).
1576 m. gegužės 12 d. iš Vilniaus jis lygiai taip pat kreipiasi į
LDK viceiždininką L. Vainą: „Jego mlilosz]czi panu panu
Lawršnowi Woynie podskarbiemu dworn[emu] Wielkiego
ĮXiestwa Litewskiego] panu przyalcielowi] mnie las-
kaw[iemu]“ (XII laiškas; ten pat, p. 62). Ta pačia bičiulystės
dvasia alsuoja ne tik šie, bet ir daugelis kitų laiškų, M. Rad-
vilos rašytų įvairiems amžininkams, LDK pareigūnams. Be
abejo, tokia rašymo maniera kalba, matyt, apie anuomet
galiojusią korespondavimo praktiką. Vis dėlto J. Radva-
nas anksčiau minėtame epizode skyrium užsimena apie
šiltus žmogiškus M. Radvilos santykius su aplinkiniais
(Radiv. IV, 319-320). Taigi poeto liudijimas leidžia galvoti,
kad laiškų autorius buvo nuoširdus, kreipdamasis į amži-
ninkus ir vadindamas juos bičiuliais.

Laiškuose iškyla asmenybė, neabejinga artimųjų ir
giminaičių reikalams. Apie 1550 m. mirus motinai M. Rad-
vila pranešė liūdnąją žinią karaliui Žygimantui Augustui
ir, rūpindamasis seserimi Barbora, prašė: „Aliecz bi dobrze
puky tho V. K. M. szam iesth przy jey K. M. a nie radzisz
odiechacz na ssyem abisz V. K. M. raczil tho je K. M. od-
kricz abi jey K. M. thego zalyu snadniey przi V. K. M. se
powszcziągnela j od niego przesthala bo gdzie przez

111

V. K. M. bi tho skąth jey K. M. doicz myalo pewnie bi od
placzu wš'e bog kiedy jey K. M. przesthala a iam swiadom
iako w kazdem odiechanyšu V. K. M.jey K. M. jesth thrudna
na uhamowanye throsky“ (XXXI laiškas; ten pat, 496 vokas,
p. 47; „Vis dėlto gerai, kol Jūsų Karališkoji Malonybė pats
esi prie jos Karališkosios Malonybės, o ne teikiesi išvykti į
seimą. Kad tiktai Jūsų Karališkoji Malonybė [pats] teik-
tumeisi tai jos Karališkajai Malonybei atskleisti, idant jos
Karališkoji Malonybė tą liūdesį lengviau prie Jūsų Ka-
rališkosios Malonybės suvaldytų ir nuo jo susilaikytų, nes
jei ta [žinia] per Jūsų Karališkąją Malonybę iš kur |[kitur]jos
Karališkąją Malonybę turėtų pasiekti, tai Dievas žino, kada
išties jos Karališkoji Didenybė liautųsi raudojusi, - o jau
ašen tai Žinau, kaip sunku jos Karališkajai Malonybei liautis
sielvartavus įnetgi tada], kai Jūsų Karališkoji Malonybė [kur
nors] išvažiuoji“). 1565 m. gegužės 31 d. rašytame laiške kara-
liaus sekretoriui M. Naruševičiui, gerai pažinojusiam
M. Radvilą Juodąjį, M. Radvila Rudasis pranešė apie
pusbrolio mirtį ir kartu paprašė pasirūpinti velionio vaikais:
„A thęczucz swą y miloscz braterską, ktorąs W. M. ku iego
Mlilosz]czi mial, ku dzyathkam iego obrocz$'cz raczysz“ (VI
laiškas; ten pat, 495 vokas, p. 33; „O tą savo rūpestį ir brolišką
meilę, kurią Jūsų Malonybė jautei jo Malonybei, teikis
nukreipti įjo vaikelius“).

Iš kai kurių laiškų galima spręsti apie stiprų
M. Radvilos Rudojo teisybės jausmą. Pavyzdžiui, laiške dėl
sesers Barboros karūnavimo aplinkybių jis atkreipia kara-
liaus Žygimanto Augusto dėmesį į vieną neteisybę:
valdovas aukštomis pareigomis apdovanojęs tuos žmones,
kurie priešinęsi karūnacijai. Tuo tarpu tie, kurie jam
ištikimai tarnavę, likę neatlyginti: „Na czom y dusse szwą
obligowal thobše panu swemu j z laski V: K: M: thom
powinien ys nurthy [?] moiey remota adulacione prawde
znacz j cziebye pana swego przessthrzegacz s thego czoby
boze uchoway myalo nyesscz zlą slawe abo upad rzeczy

112

pospolithey abo nyemilosscz poddanich, jakosz themu
dossicz czinyąc7 tho oznay/muje jsz wielye Išudzi thak w
koronye iako $ sząm w kxiessthwie LYthewsky'em
poddanich V: K: M: jessth, kthozi barzo a barzo s$e themu
dziwuyąjthego zaluyą, isz czy kthorzi prawy'e na czolo byly
szikowan$' przecziw sprawąm V: K: M: ze dzisz znašją laske
V: K: M: s powisseniem stanow swich Zz opathrzeniem
dosthoyenssthw niemalich, a czy kthorzy sluzyly et in
mortem parati za V: K: M: panįe swem bilv, snacz o nym
sye klanvacz y zabiegacz muszą do lassky V: K: M: pana
swego M:“ (XXIV laiškas; ten pat, 496 vokas, p. 12; „Tuo
reikalu ašen ir savo sielą tau, savo valdovui, atidaviau, ir
Jūsų Karališkajai Malonybei leidus privalau [ne tiktai pats],
pašalinęs iš savo gelmių pataikavimą, tiesą žinoti, [bet taip
pat] tave, savo valdovą, persergėti dėl to, kas, Dieve sergėk,
gali užtraukti piktą šlovę ar valstybės nuopuolį, ar
pavaldinių nemeilę. Taigi norėdamas tai padaryti, aš
pareiškiu, kad yra daug žmonių, Jūsų Karališkosios
Malonybės pavaldinių, tiek Karalystėje, tiek ir Lietuvos
Kunigaikštystėje, kurie labai ir labai tuo stebisi ir dėl to
gailisi, kad |asmenys], kurie iš pradžių buvo nusistatę prieš
Jūsų Karališkosios Malonybės reikalus, dabar patiria Jūsų
Karališkosios Malonybės malonę, Įpasireiškiančią] jų
padėties paaukštinimu, nemažų urėdų parūpinimu, o tie,
kas tarnavo ir už Jūsų Karališkąją Malonybę, savo valdovą,
buvo pasiruošę numirti, turi dėl jų lankstytis ir prašinėti
Jūsų Karališkosios Malonybės, savo maloningojo
valdovo“ '). Toliau M. Radvila ragina karalių atitaisyti
skriaudą ir apdovanoti vertuosius. Apskritai teisybės ir
teisingumo gynimas yra dažna M. Radvilos laiškų tema.
Išjo korespondencijos sužinome apie neabojotiną
autoriaus patriotizmą. Pilietinį apsisprendimą M. Rad-

"Už pagalbą verčiant šį ir kitus toliau cituojamus M. Radvilos laiškų fragmentus
širdingai dėkoju 1.1] bendradarbei Birutei Mikalonienei.

113

vilai teko pareikšti anksti - dar anomis nelengvomis
sesers karūnavimo dienomis. Viename prieš šį įvykį
rašytame laiške karaliui M. Radvila taip apibūdino save:
„Prosze swego M. pana aby to moie pisanie sąm [...] raczel
przeccic, bo acz pisarze W. K. M. dobrzy [poddal]ni ale
Polacy a ia to Litwin ku W. K. M. piszę“ (XXII laiškas;
ten pat, 496 vokas, p. 8; „Prašau savo Maloningojo valdovo
paties šį raštą perskaityti, nes nors Jūsų Karališkosios
Malonybės sekretoriai yra geri pavaldiniai, bet - lenkai,
o aš tai lietuvis rašau Jūsų Karališkajai Malonybei“).
Vėliau rūpinimasis Lietuva tapo M. Radvilos gyvenimo
bei veiklos pagrindu ir viena iš pastoviųjų kores-
pondencijos temų. Štai minėtame laiške apie pusbrolio
mirtį jis prašo M. Naruševičiaus stebėti „gua fronte Krol,
iego mlilosz]cz, przyyącz będzie raczy1 then sskrypth
moy, y o smierczy bratha mego, y o Woiewotsthwo
Wylienskie o ktore bog mi swyadek nie propter me |piszję
do pana naszego |...], yedno ob rempublicam orbatam
Księsthwa Wielkiego Lythewskiego, bo y W. m. pan a
przyacziel moy, et ceteri poznają tho Werime [?] ze sobię
thego niezyczę, abych na tho miescze, takim Konikiem
Lythewskim iechacz mial s ktorego by boze uchoway
nieyedno zepchnącz mial mię Orlyk Polsky alye tez y
iednym paznokcziem drapnącz etc. etc. cz0 wierze Ze
przy W. m. zosthanie“ (VI laiškas, p. 34; „kokiu veidu jo
malonybė Karalius teiksis priimti šį mano raštą ir apie
mano brolio mirtį, ir apie Vilniaus vaivadiją, dėl kurios,
Dievas |Įmano pusėj] paliudys, ne dėl savęs rašau mūsų
valdovui [-..], o dėl Įšitokį] sūnų praradusios Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės, nes ir jūsų malonybė, ir kiti
garantuotai [?] sužinos, kad aš sau to nelinkiu, idant į tą
vietą aš turėčiau joti tokiu Lietuvių Arkliuku, nuo kurio,
Dieve sergėk, mane Lenkų Ereliukas ne tik kad turėtų
numesti, bet netgi nagu įdrėksti ir t. t. — tikiu, kad šitai
pasiliks tarp mūsų“).

114

Lietuvos interesų paisymas ir turbūt išgyvenimas
dėl Liublino unijos padarinių atsispindi 1571 m. balandžio
12 d. rašytame laiške E. Valavičiui dėl Lenkijos kanclerio
V. Dembinskio sūnaus vedybų su lietuve: „A to WM
wiedzyeč dobrze raczysz, co Liachowye gdzie oziną,
zwlaszcza u nas biedney Litwy, umieyą to mocnie
dzieržeč. Wyenc przy tym umislitem o tym tak do WM
pisač, co proszę przymi WM 2 laską, a nie rozumieyąc
tego o mnie, žem na zbyt zyczliw sąsiadom naszym niž
swym. Alie ta mię dwoša rzecz do tego przywodzi, yž to
WM piszę, jedna przypowiesč dawna: Gdzie
nieprzeskoczyč, tam nachyliwszy syę podliesč, zwlaszcza
pod dzisieyszym nieszczęsciem naszym, ktorego
zewsząnd Litwa uzywamy, co od Boga, tego se wolia
niechay dzieie, co od czlowšeka žal. A což czynič, iedno
Boga zan prosič, aby mu pan Bog dal uznanše. Druga. A
ktož Zz nas nie widzi, a nie iedno my sami miedzy sobą,
alie y postronni narodowyje, iesli na to nie patrzą, tedy 0
tym pewnie slyszą, co sYę s nami Litwą dzieye, a bes
zadzialania wždy chwala Bogu naszego. A iako się prawa,
wolnosči, przywileye, dawne y nowo nadane, przysięga,
dzieržy wszytkim y wszytkiey naszey Rzeczypospolitey,
niegdy będącey, to sliepy na maru [?] rękoma. A iesli
wszytkiey Rzeczypospolitey wažono syę rogi nastawič, a
dyabla Bože odpusč ma sy'e dzierzeč nam kilkiem co, jego
Mlilosz]czi panu Throckiemu, panu Ciwunowi
Wilienskiemu y Woiewodzie Wilienskiemu“ (VII laiškas;
ten pat, 495 vokas, p. 37-38; „O tai, Jūsų Malonybe, teikis
gerai žinoti, kad ką lenkai kur pasisavina - pirmiausia,
iš mūsų, vargšės Lietuvos, - tai moka tatai stipriai laiky-
ti. Bet mane du dalykai veda prie to, kad aš rašau Jūsų
Malonybei, Įpirmas] - viena senovinė patarlė (kur ne-
peršoksi, ten susilenkęs palysi), [tinkanti] dėl dabartinės
mūsų nelaimės, kurią mes, Lietuva, patiriame iš visų pu-
sių, - kas iš Dievo, tai Jo valia, tegu būna, bet kas iš žmo-

115

gaus, tai gaila'. (O ką daryti? - Lieka prašyti Dievo, kad
Jis jam įpūstų supratimą.) Antras. Kas gi iš mūsų nema-
to (ir ne tiktai mes tarpusavyje, bet taip pat ir kitos tau-
tos, na, jeigu nežiūri, tai tikriausiai girdi), kas su mu-
mis, Lietuva, vyksta, ir be [mūsų] dalyvavimo, vistik
garbė mūsų Dievui. Tik kaip mūsų teisės, laisvės, senos
ir naujai suteiktos privilegijos, priesaika valdo visa ir

„ visą mūsų valstybę, niekada nebebūsiančią, tai aklas lai-
ko pamėną [?] rankose. Tik jei ketinama visai valstybei
ragus įtaisyti, o nelabąjį paleisti, Dieve, turime laikytis
mes keli: jo malonybei Trakų ponui, Vilniaus seniūnui
ir Vilniaus vaivadai“).

Čia pacituoti laiškai liudija M. Radvilos iškalbin-
gumą, sąmojingumą, taip pat svetimų kalbų mokėjimą
(laiškai rašyti lenkiškai, juose esama lotyniškų ir rusiškų
frazių). Vadinasi, J. Radvano sukurtasis herojaus portretas
gali būti labai ir labai artimas tikrajam M. Radvilai Rudajam.

Tačiau ne tiktai dėl to epinėje „Radviliados“ dro-
bėje nutapytas dorybingo žmogaus paveikslas mums yra
įdomus ir reikšmingas. Atsižvelgus į Lietuvos Renesanso
literatūros raidą, lengva pastebėti, kad J. Radvanas tuo
paveikslu tarsi apibendrino kelių kartų mintis apie idealų
žmogų ir tarsi užbaigė vieną svarstymų šia tema tarpsnį.
Remdamiesi kol kas žinomais šaltiniais, manytume, kad

" Ne vienas poetas, apdainavęs Liublino uniją, pabrėžė, kad lietuviai susidūrę su
dviem neįveikiamais priešininkais: Dievu ir karaliumi, todėl galop turėję nusi-
leisti. Pavyzdžiui, lemtingomis unijos pasirašymo dienomis P.Roizijus šitaip guodė
Vilniaus pilininką J. Chodkevičių:

"Nu, o kad klojas nv laip gvrai, tu nekaltas, ne trukdo
dviese: Augustas - žemai. o Visagalis - aukštai.

Taigi ar reikia dejuo! dėl savo Kūduo likimo
tam, kas karaliui, juoba Dievui negali prilygt?

Manome, kad cituojamame laiškė M. Radvila užsimena kaip tiktai apie šitokį am-

žininkų vertinimą.

116

pradžią tokiems svarstymams lietuvių literatūroje davė jau
minėtas V. Agripa, sukūręs ir 1553 m. publikavęs „Laido-
tuvių kalbą apie šviesiausio kunigaikščio ir pono Jono Rad-
vilos gyvenimą ir mirtį“ (2). Šio autoriaus nuopelnu rei-
kėtų laikyti visapusiškos asmenybės: turtingos dvasios,
išlavinto proto ir kūno žmogaus, išaukštinimą. Dėl lem-
tingo atsitiktinumo tokiu idealu visuomenei buvo nuro-
dytas M. Radvilos Rudojo pusbrolis Jonas.

Prasidėjus Livonijos karui, visuomenės puoselėti to-
bulos asmenybės idealai tarsi grūdinosi kautynių liepsnose
ir greit besikeičiančių, todėl sunkiai nuspėjamų įvykių aud-
rose. Tuo metu dorybės, be kurių nebuvo įsivaizduojamas
idealus žmogus, pamažu tarsi išsirikiavo pagal svarbą. Kaip
ir anksčiau, reikšmingiausiu doro žmogaus bruožu laikytas
dievotumas, arba dievobaimingumas, bylojęs apie neprarastą
išganingą Livonijos karo nugalėtojų kartos ryšį su Dievu. Tai
liudytų garsusis „Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu“ (1564).
Jame randame tokį idealaus žmogaus apibūdinimą, beje, pa-
sakomą Lietuvio lūpomis: „Zasię miedzy ludžmi ten cztowiek
jest nadoskonalszy, nazacniejszy, nachwalebniejszy, ktory
sprawami swemi ku stworzycielowi swemu Bogu, u ktėrego
nie masz jutra, nabližej przystępuje, nie odktadając na jutro,
dziš wszytko sprawuje a wczorajsze, to jest przeszlego czasu
rzeczy, rozpamiętawając, jutrzejsze przeglądając, dziš
wszytko miarkuje, rządzi, rozbiera i rozumu, rady, mądrošci
swej šwiattošcią w ludzkich ciemnošciach šwieci“ (121, 56;
„Tas žmogus yra tobuliausias, prakilniausias ir garbingiau-
sias, kuris savo darbais labiausiai yra panašus į savo
Sutvėrėją Dievą, kuris nežino rytojaus, viską atlieka šian-
dien ir, apmąstydamas vakardienos, arba pereitojo laiko,
reikalus ir įspėdamas rytdienos rūpesčius, viską seikėja,
tvarko ir savo proto, valios ir išminties skaistumu šviečia
žmonėms tamsumuose“; J. Avižonio vertimas).

Po dešimties metų kitas autorius, Livonijos karo
dalyvis, tobulos asmenybės problemoms paskyrė visą

117

kūrinį ir iki smulkmenų aptarė kilmingo žmogaus, t. y.
tėvynės gynėjo, dorybes. Teoriniai M. Strijkovskio sam-
protavimai yra tokie įdomūs, kad čia pateiksime ilges-
nę ištrauką iš mažai mūsų literatūros istorijoje dar Ži-
nomo „Dorybės šauklio“:

As tycli się naprzėd ci slachcicy sstają,
Ktorzy w bojažni Pana Boga znają,
I milując g0 strzegą stowa jego,

Z nieba danego.

Straszliwych sądow jego nie sięgają,

Krzywoprzysięstwėm Boga nie gabają,

Strzegących zakonu Božego bronią,
Od ztošci stronią.

I ci co czynią bližniemu krzywdy,

Ani chytrošci pod nim myšlą nigdy,

Szkod jego jak swych pilnie przestrzegają,
Sidt niestawiają.

Ktėrzy sądzą sprawiedliwie siroty,
Person nie patrząc, ni na tancuch zloty,
Dary wzgardzają, boją się sędziego,

W niebie zwierzchniego.

O prawdę się ztym zastawują męžnie,

A bronią krzywdy ubogich potęžnie,

Zlą lichwg mamonu nie pomnazają,
Pychę wzgardzają.

Wichrowatej się rady nie trzymają,

A zwierzonych dobr sprawnie užywają,

Na Lazarza wzęląd znędzonego mając,
Gdzie trzeba dając.

118

Ustawnie w pracy poczciwej ci trwają,
Daru zwierzonego w gnėoj nie kopają,
Radą patriej ratują w pokoju,

A mieczem w boju.

Privatę gardzą dla dobra spėlnego,

A nie žatują gdy czas gardta sweg0

Dla ojezyzny dač w poczciwej potrzebie,
K spolnej ozdobie.

Stali w przygodach jak skata kamienna,

Myšl w nich od wiatrėw namniej nie odmienna,

Nie boją się strzat szczęšcia przėwrotniego,
Iodmiennego.

A gdy sami cnot šwietych našladują,

Drugich tež do nich przywodząc pracują,

Chcgc aby wszyscy pieknie Isnęli w cnocie,
W ty mdtym žywocie.

A rozumu się na wszystkim trzymają,

Nauki poczciwe za wodze mają,

Ktėre ludzi czynią rėžnych od zwirząt,
Oswiecając bląd.

„Ci verso-C"i pecto;

čia cituota pagal 138, 2, 477-478;

Pirmiausia He kilmiugais vyrais virsta,

kas baimėj poną Dievą išpažįsta

ir paiso, Jį mylėdami, Jo žodžio,
dangaus minus duoto;

kas vengia stot į baisų Dievo teismą,
kas priesaikomi kreivomi Jo neįžeidžia,
kas Jo įstatymų gynėjus saugo,

nuo pykčio Praukias.

119

Iy He — kas savo artimo neskriaudžia,

kas nerezga klastų prieš savo draugą,

kas jo skriaudų kaip savo nuolat paiso,
pinklių netaiso.

Kas ne asmens, blizgučių, o teisybės

žiūrėdamas, našlaičius teisia, šlykštis

kyšiu ir bijosi paties aukščiausio —
dangaus - teisėjo.

Kas Hiesą narsiai prieš piktus užstoja,

kas slipriai gina skriaudžiamą varguolį,

piktom palūkaunom mamonos sau nekrauna,
nuo puikės traukias.

Kas nesilaiko patarimo sukto —

tiksliai naudoja patikėtą turtą;

kas, Lozorių vargingą paregėjęs,
duoda, kur reikia.

Įgulę į garbingą triūsą nuolat,

gabumų nekasa į srutų duobę:

taikoj tėvynę patariniais remia,
mūšyje - kardais.

Aukoja sava jie visų gerovei,
garbingam reikalui dėl bendro grožio
savos galvos padėti nepagaili

Jie, kai tam laikas.

Jie nutikinuose = tvirti kaip uolos,

jiems vėjai nepamaino niekad proto,

strėlių klastingo alimainaus likimo
jie nesibijo.

O kad šventom dorybėni patys seka,

tai rūpinas kitus prie jų atvesti

iš noro, kad gyvenimo tausybėj
šviestų dorybėj.

Visuos dalykuos žiūri sveiko proto,

ir seka lyg vedliais garbingais mokslais,

kurie, apšviesdami klaidas, žmoniją
skiria nuo gyvių.)

120

Šis epizodas iš „Dorybės šauklio“ labai primena
anksčiau aptartą M. Radvilos Rudojo dorybių „sąrašą“ pas-
kutiniame kompoziciniame-semantiniame „Radviliados“
centre. Nors abu kūriniai ir skiriasi, tarkime, jau vien tuo,
kad pirmasis parašytas lenkiškai, o antrasis - lotyniškai,
vis dėlto galėtume surasti daugybę juos abu siejančių se-
mantinių ir stilistinių panašumų. Pavyzdžiui, J. Radvanas
Radiv. IV, 220-223 nurodo lyrinį herojų žengus keliu,
„vedančiu į didingą Olimpą“, nes siekus šlovės. Panašią
vietą rasime „Dorybės šauklyje“. Čia M. Strijkovskis pa-
Žymi, jog kiekviena iš dešimties Dorybės dukterų: Religi-
ja, Viltis, Meilė, Teisybė, Nuosaikybė, Nuovoka, Tvirtybė,
Jėga, Kantrybė ir Ištvermė, pati savaime yra kelias dan-
gun: „Jest každa s cėrek moich napewniejszą / Drogą do
nieba“ (137, f. B" recto; čia cituota pagal 138, 2, 470). Radiv.
IV, 224 eilutei „Numinis aetherei vix hoc Metuentior ullus“
veik pažodinį atitikmenį surandame jau cituotos ilgesnės
ištraukos pradžioje: „As tych się naprzėd ci slachcicy ssta-
ją, / Ktėrzy w bojažni Pana Boga znają“ (137, f. C! verso).
Radiv. IV, 280-287 mintį apie epo herojaus nesavanaudiš-
kumą gražiai atliepia tos pačios ištraukos žodžiai: „Priva-
tę gardzą dla dobra spėlnego, / A nie žalują gdy czas
gardla swego“ ir toliau (137, f. C'" recto), taip pat panašios
mintys iš „Dorybės šauklio“ pabaigos, neperspausdintos
1846 m. leidime kartu su „Kronika“: „Spolnemu dobru nie
chciwey priwacie / Pomožcie s chęcią, gdy k temu czas
macie / Bo gdyč to mdleie, zginieč y priuatka / Zlač to
wiec siatka“ (137, f. U' verso). Radiv. IV, 288 eilutėje „Vici-
no facilis, non fraus innexa clienti“ paliesta tema irgi iš-
plėtota „Šauklyje“: „I ci co czynią bližniemu krzywdy, /
Ani chytrošci pod nim myšlą nigdy, / Szkėd jego jak swych
pilnie przestrzegają, / Sidt niestawiają“ (137, f. C" verso), o
Radiv. IV, 305-308 „Consiliis pectus, virtus spectata per ar-
ma“ ir toliau gražiai papildo eilutės iš tos „Šauklio“ vietos,
kuri irgi nepateko į 1846 m. leidimą: „Zaš wam Hetmana

121

takiego potrzeba / Ktoryby szczęscie mialt od Boga 7 nie-
ba / By zna! Rycerskie rzemiosto skutecznie / A žyl sta-
tecznie“ ir toliau (137, f. T" recto-verso). Šioje vietoje
M. Strijkovskis pažymi, kad geras karvedys turi pasižy-
mėti teisingumu, autoritetingumu, tvirtybe, nuovokumu
ir budrumu, ir priduria: „Męstwa, smialošci by podbie-
ral Radą / Pzed každą zwadą“.

Galvotume, kad šie ir dar kiti, čia neaptarti, seman-
tiniai bei stilistiniai panašumai gražiai parodo svarbiausią
dalyką: antros XVI a. pusės lietuvių visuomenėje būta tam
tikro vaizdinio, koks turi būti idealus žmogus. Tobulos as-
menybės idėją konkrečiais pavyzdžiais iš pasaulio istorijos
1585 m. įkūnijo E. Pilgrimovijus jau minėtame novelių rin-
kinyje, pavadintame „De heroibus in Dei ecclesia liber unus“
(101). Na, o J. Radvanas pirmasis visomis idealaus žmogaus
dorybėmis apdovanojo lietuvį - herojinio epo karžygį, išgel-
bėjusį pergalingai pasibaigusiame Livonijos kare Tėvynę.

Pasitikdamas mirtį, epo herojus šitaip kreipiasi į
Aukščiausiąjį (IV, 389—399):

O Pater aeguaevae Sobolis, gui sydera nutu

Ardua, tellurėmgue Hua ditione gubernas,

Es bonus, haud sensum, famamue fovemus inanem,
Accipito hunc animum, megue hoc exolve labore,
Da deinde egregium decus, aeternamgue Salutėm,
Ouam nisi das tu, nulla dabit spes divum, kominumuė.
Vixi, et guos dederas cursus hucusgue peregi,
Defendi patriam, poenas ex hoste recepi,

Et nunc linguo libens curas, kominumgue labores.
At tu magne Parens, Litavos miserate, potenti
Annue Littaviae sceptrum, laudemgue, decusgue.

(Tėve vienmečio sūnaus, kuris ir aukštiesiems žeaigždynams
valdžią turi, ir esi vienatinis Žemės valdovas!

Būk maloningas — Tax netuščiai juk mylim ir gerbiau! -
šitąją sielą priimk Ir išlaisoink nuo šitojo vargo,

122

COLAUS VII KADZIWIL DG
Minedo Ner
Arfavienfių Dede VENATOR Tum SUCCA:
Mozy
Plesovieniis Territory DEPOPULATOR Castrarium Moschovitioos ei Vfsohradi FV ERS
= NKOLAI V Cogito RUFiet CATMARINA: mok Toma, TOMICKA Castellanidis
A DUCUM RA ORUM PALATIN CANCELLARIOR Ac SupremorDUCUMexero! MI
PiLiuS
Summus VIR VARTUTUM A.mtalsone FA MELIA, sa DECUSet Ornamentiu
Nails A6 1446 Denat, 4489
Consortes Ania Alexandra Ducijan Wismow ec da

M. RADVILA,
NAUGARDUKO VAIVADA,
M. Radvilos Rudojo sūnus
Portretas
iš
knygos
ICONES FAMILIAE DUCALIS
RADIVILIANAE...

Sankt Peterburgas:

Imperatoriškosios mokslų ukademijos
spaustuvė, 1875

grožį nepaprastą skirk ir suteik mau išganymą amžiams:
jeigu ne Tui, tai ar kas tarp dievų ir žmonių jį suteiktų?!
Pagyvenau ir kelius, kuriuos Tu man skyrei, išmtyniau;
gyniau Tėvynę, baudžiau, ahmokčdamas nuostolius, priešą,
darlės palicku žmonių vargus ir rūpesčius noriai.

Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai
Lietuvai dar dovenok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!..)

Šiame - paskutiniame — M. Radvilos Rudojo ato-
dūsyje poetas skaitytojams priminė ne tik herojaus dievobai-
mingumą, bet ir svarbiausią žemišką jo būdo bruožą —
patriotizmą. Manytume, kad patriotizmas - tasai gyvas he-
rojaus ryšys su tėvų Žeme ir joje gyvenančiais Žmonėmis,
pasiryžimas atiduoti Tėvynės labui gyvybę ir galiausiai nuo-
latinis aukojimasis dvidešimt penkerius metus trukusiame
kare - galėtų netgi būti laikomas pagrindiniu bruožu, ski-
riančiu teigiamus ir neigiamus „Radviliados“ personažus.
Patriotizmu alsuoja bevardžių medkirčių žodžiai, pasakyti
pralaimėjusiam Ulos kautynes P. Šuiskiui (11, 622626), jo
kupinas J. Glebavičiaus kreipimasis į Polocko gynėjus (1,
500-509), pasakotojo - į G. Golubickį (II, 633-643), M. Radvi-
los Rudojo - į bendražygius (III, 462—464) ir Ulos upės die-
vo - į M. Radvilą Rudąjį (Ill, 579-590). Patriotizmu alsuoja
ir su Tėvyne atsisveikinančio J. Glebavičiaus žodžiai ant-
ros giesmės pabaigoje (665-679):

Talibus ingemuit: iam iam salvetė pėnatės

(Ouis scit au gter) Litavi: negue enim reor ungue
Perfidiae reus esse volam, sacra numina testor.

Non me pro dulci patria, non terruit hostis,
Libavitue et Fidem, nec me pellacia Moschi
Praecipitem verbib, nunc, heu, toleranda tyranni
Taedia mista minis o crudelissime Regum,

Mene Polottiacis pugnantem occumiberė campis

Non potuisse, tuisgue animam hanc amiktere elis?
Turbine stratus ubi moriens Holubicius ingens

123

Occubuit, galaegue virumi per laevia murmur
Saxa cient, et clara iacent spectacula Martis
Indomiti, et natis fleti cecidere parentės.

Non ego nunc Moschi fastus, atgue ora viderem
Laeta parum, non facta trucis praefanda tyranni.

(Jis sudejavo: „Sudie, Tėvyne, Lietuva brangi!

Gal amžinai, kas dabar pasakys?.. Tik visai nenorėčiau
kaltas palikti dėl tos išdavystės, prisiekiu šventaisiais!
Nei dėl Tėvynės brangios mane išgąsdino priešai,
pakenkė jausmui šventam pareigos, nei paguldė vylingi
žodžiai mane ant menčių... O dabar, ak, turiu to Hrono
grasymus kęsti perpus su keiksimais! O, žiaurusis karaliau!
Ko negalėjau patsai su ginklu prie Polocko kristi?

Ko gi nuo ginklų tavų nentidaviau Viešpačiui sielos?
Būtų paguldžius audra, kur narsus Golubickis padėjo
galvą, ir vyrų šalmai su triukšmu per akmenis lygius
ritosi; kur prieš akis pasirodo siaubingų kautynių
ryškūs vaizdai, ir tėvai, vaikų apraudojami, guli.

Tai nereikėtų dabar man Maskvicčio didybės, jo linksmo
veido, Hrono žiauraus visų nedorybių matyti!“)

Turimi amžininkų liudijimai leidžia galvoti, kad
šių ir kitų „Radviliados“ herojų meilė Tėvynei nebuvo
J. Radvano prasimanyta. Drįstume netgi tvirtinti, jog pa-
triotizmu vadovavosi didesnė to karo nugalėtojų kartos
dalis. Mat apie daugelį lietuvių kariuomenės karvedžių
žmonės pasakojo stačiai legendas. Karo metais ir vėliau,
iki pat XVI a. pabaigos, iš lūpų į lūpas sklido pasakojimai
apie neįtikėtinus Jurgio Astiko, Grigo ir Jono Chodkevi-
čių, Petro Dorohostaiskio, Filono Kmitos, Bogušo Korec-
kio, Korsako Borkolabo, Alberto Oborskio, Romano San-
guškos, Mikalojaus Sapiegos, Jurgio Sokolinskio, Alberto
Stabrovskio, Jurgio Tiškevičiaus, Jono Valmos (Valmins-
kio), Jurgio Ženavičiaus ir daugybės kitų bajorų žygius.
Dar daug; ko apie juos nežinome, tačiau įpūdį daro netgi
tai, kas paskelbta įvairių autorių knygose. Štai, kad ir mi-
nėto J. Glebavičiaus pavyzdys. A. Kojelavičius-Vijūkas

124

Lietuvos herbyne pasakoja: „An. 1562! strenue defendit
Polociam: cum autem contra eius consilium Dowoyna ciu-
itate 20 mill. agrestium expulisset, atgue ciuitatem exussis-
set, cum arce et Palat. Dowoyna in Moschorum potestatem
venit. In captiuitate diu detentus est. Anno 1565 cum forte e
carceribus per guendam Moschum scripsisset in patriam
de conatibus Moschi contra Lituaniam, interceptis literis,
coram Tyranno aperte fassus est, se etiam captiuum plus
Reip. in gua natus esset fauere. Hinc etiam ab Hoste et Ty-
ranno laudem meritus est. In colloguio guodam cum Car
deprehensus guod Caluinisticam sectam profiteretur, ve-
neno extingui debuit, sed a fidis praemonitus periculum
euasit. Tandem circa an. 1569 liberatus e0 maxime nomine,
guod spem fecisset allaboraturum se, vt Car mortuo Sigism.
Auglustjo in Regem eligatur. Permutatus est, pro captiuis
Pleszko, et Olechin“ (47, 125; „1563 m. jis uoliai gynė Poloc-
ką, o kai prieš jo siūlymą Davaina iš miesto išvarė dvide-
šimt tūkstančių kaimiečių ir sudegino miestą, jis su pilimi
ir vaivada Davaina pateko maskviškių valdžion. Kai 1565 m.
kartą iš kalėjimo jisai per kažkokį maskviškį parašė į Tėvy-
nę apie Maskvėno pasiruošimus prieš Lietuvą, tai perėmus
raštą Tirono akivaizdoje jis atvirai pareiškė, kad, būdamas
belaisviu, dar labiau padeda tai valstybei, kurioje gimė. Per
vieną pokalbį su Caru demaskuotas, jog išpažįsta kalvinis-
tų tikėjimą, turėjo būti nunuodytas, tačiau pavojaus išven-
gė, įspėtas patikimų žmonių. Pagaliau apie 1569 m. jis buvo
išlaisvintas vien tuo pretekstu, jog suteikė [ĮMaskvėnui] viltį
Įviską] padarysiąs, kad po Žygimanto Augusto mirties Caras
būtų išrinktas karaliumi. Jį iškeitė į du belaisvius: Plešką ir
Aliochiną“). Šį faktą: J. Glebavičiaus ta rpininkavimą tarp Iva-
no IV ir Lietuvos didikų, mini rusų istorikas R. Skrynikovas
(132, 307). Juo Ivano IV epochos tyrinėtojas pagrindžia tvirti-
nimą, jog Maskvos valdovas kartais įsavo pusę patraukdavęs

1 Sis
Turi būti 1563.

125

įtakingų lietuvių, kurie imdavę ginti jo interesus LDK. Ta-
čiau tokiai nuomonei prieštarauja ir „Radviliada“ ,ir kiti XVIa.
šaltiniai: J. Glebavičius iki gyvenimo pabaigos ištikimai tar-
navo Tėvynei. Na, o aiškinant A. Kojelavičiaus minimą „vil-
ties suteikimą“ į galvą ateina panašus romėno Marko Atili-
jaus Regulo poelgis'. Žinia, po pasikeitimo belaisviais
J. Glebavičiui nebereikėjo sugrįžti į Maskvą, antraip jį būtų
ištikęs toks pat likimas. Mat 1569 m. parsiradęs iš priešų ne-
laisvės, jis aktyviai dalyvavo Livonijos karo įvykiuose, o
vėliau ištikimai tarnavo karaliui ir Tėvynei. Testamente,
surašytame 1590 m. liepos 28 d. Vilniuje, jisai prisakė savo
sūnums laikytis kalvinistų tikėjimo, mylėti ir ginti Lietuvą,
gerbti karalių ir senatą, tačiau akylai Žiūrėti, kad karalius
nekenktų Tėvynei (daugiau žr. 3, 66-67). Dar pridėsime, kad
M. Strijkovskis jam dedikavo „Kronikos“ VI knygos dešimtą,
VIII knygos pirmą ir XVIII knygos ketvirtą skyrių.

Ryšių su Dievu ir tėvynė buvimas nuspalvina „Rad-
viliados“ herojų paveikslus šviesiomis ir šiltomis spalvomis,
ojų tų ryšių stoka kitų personažų veidus padaro atšiaurius

ir tamsius. Šitaip J. Radvanas sukūrė įsimenančius neigiamų
"epo herojų portretus. Ypač dėmesį patraukia du iš jų: prieš-
paskutinis Livonijos ordino magistras J. V. fon Fiurstenber-
gas ir didysis Maskvos kunigaikštis Ivanas Vasiljevičius. Pas-
tarojo paveikslas herojiniame epe yra toks tamsus, kad
tamsesnį surasime tik minėtoje P. Oderborno biografijoje. Stai,
kaip šiame kūrinyje apibūdintas Maskvos valdovas: „Anno
enim aetatis vigesimo secundo aut circiter imperio potitus
tanta agrestium ac popularium omnium gratulatione ac lae-
" titia exceptus est, vt cuncti eius aducntum se vel fructuosigi-

255 m. pr. Kr. patekęs į kartaginiečių nelaisvę, šis kilmingas vyras ieškojo būdų
sugrįžti į tėvynę. Po penkerių metų kartaginiečiai išsiuntė į Romą delegaciją,
turėjusią tartis dėl apsikeitimo belaisviais. Iavęs žodį sugrįžti, į ją įsiprašė ir
Atilijus. Romos senate pasisakęs prieš tokį apsikeitimą ir paraginęs romėnus
kovoti iki pergalingos karo pabaigos, romėnas sugrįžo į Kartaginą, kur buvo
žiauriai nužudytas.

126

mis mepibus fertiliorem sentire faterentur, vtpote gui seni-
bus ac pueris puellisgue in viam effusis, ac rustica munera
papim offerentibus, non modo pecuniam lagišima [sic!] ma-
nu rependeret, sed etiam appellando humaniter ac sciscitan-
do, beneuolentiam prae se ferret admirabilem et singularem.
Non autem diuturmum miseris hoc gaudium fuit. Nam paullo
post in summos ac infimos guacumgue et leui de caussa ita
crudelitatem aspere admodum exercuit, vt sontes pariter ac
insontes acerbisimis poenis et cruciatibus vexaret; Ouippe
auaritia coecus bonis ciues spoliabat: ingue libidinem proc-
liuis coniuges principum ad stuprum rapiebat, virgines ante
nuptias vitiatas sponsis reddebat; locupletes guosgue aut ciu-
itate pellebat, aut occidi imperabat, bonague eorum inuade-
bat. Remp. guidem vt postea dicemus, legibus ordinabat, sed
nihil eorum, guae constituerat, ipse faciebat: Iniustitia, libi-
dinibus et furore maioribus suis longe superior, ita vt omnia
ea, guae de pegimo Principe Pollux scripta religuit, de nostro
Basilide commodišime pogimus interpretari. Fuit enim ty-
rannicus, crudelis, efferus, violentus, occupator alieni, aui-
dus pecuniarum, rapax, populi deuorator, superbus, elatus,
difficilis aditu, incommodus ad conueniendum, durus ad
congressum, incomis ad colloguium, male iracundus, irrita-
bilis, terribilis, turbulentus, voluptatum seruus, intemperans,
immoderatus, inconsideratus, inhumanus, iniustus, incon-
sultus, iniguus, impius, mente carens, leuis, inconstans, ma-
le facilis, immitis, adfectibus deditus, incorrigibilis, contu-
meliosus, bellorum author, grauis, molestus, incocrcibilis,
intolerabilis. Pacis artes apud illum contemptae fuere, odium
beneuolentiae, saeuitiam, violentiam, rapacitatem, demen-
tiae, comitati et benignitati semper praetulit, libidinibus, vi-
nolentiae, commessationibus, aleae, morionibus, scurris, stul-
tiae [sic!] socordiae deditus“ (90, £ D“ verso-D“ verso; „Mat
dvidešimt antraisiais gyvenimo metais arba maždaug apie
tą laiką atsisėdęs į sostą, jisai buvo su tokiu kaimiečių bei
miestelėnų džiaugsmu ir su tokia linksmybe sutiktas, kad vi-

127

si prisipažino jo pasirodymą dar turtingesniu laiką, nei būna
per derlingiausią pjūtį. Jisai ne tik labai dosnia ranka dalin-
davo pinigus pasipylusiems į kelią ir jam kaimo dovanas vie-
nas per kitą dovanojantiems seniams, berniukams ir mergai-
tėms, bet netgi jiems rodė nuostabų ypatingą palankumą,
vadindamas juos vardais ir žmoniškai kalbindamas. Tačiau
neilgai nelaimingiesiems truko šis džiaugsmas. Veikiai jisai
dėl menkų menkiausios priežasties savo kilmingiausiems ir
niekingiausiems valdiniams ėmė rodyti tokį žiaurumą, kad
ant jų: kaltų ir nekaltų, galvų pasipylė rūsčiausios bausmės
bei kankinimai. Apakęs nuo godumo, jisai atiminėjo iš gy-
ventojų jų labą. Linkęs prie paleistuvystės, grobė ir prievar-
tavo kunigaikščių žmonas, o mergaites, išniekinęs prieš su-
tuoktuves, grąžindavo sužadėtiniams. Turtinguosius arba
išvarydavo iš miesto, arba liepdavo nužudyti, o jų turtus pats
užvaldydavo. Nors valstybę tvarkė, kaip vėliau pasakosime,
įstatymais, bet patsai jokios jų nuostatos nesilaikė. Neteisin-
gumu, ištvirkimu ir pasiutimu jis taip toli pranoko savo pro-
tėvius, kad apie jį kuo puikiausiai galėtume papasakoti visa,
ką apie blogiausią valdovą rašė Polūkas. Mat buvo Vasilje-
vičius tironiškos prigimties, negailestingas, sulaukėjęs, nuož-
mus, svetimo grobėjas, godus pinigų, plėšrus, žmonių riji-
kas, išdidus, išpuikęs, baugus prieiti, nemalonus susitikti,
sunkus bendrauti, grubus kalbėtis, labai nervingas, irzlus,
siaubingas, besikarščiuojantis, aistrų vergas, nesantūrus, ne-
saikingas, neišmintingas, nežmoniškas, neteisingas, neapdai-
rus, priešiškas, nedoras, stokojantis sveiko proto, lengvabū-
diškas, nepastovus, negeranoriškas, nemeilus, pasiduodantis
nuotaikoms, nepataisomas keikūnas, karų sukėlėjas, sunkaus
būdo, įkyrus, nesusivaldantis ir nepakenčiamas. Taikos nor-
mų jisai nesilaikė visiškai, neapykantą vertino labiau nei pa-
lankumą, o žiaurumą, smurtą ir plėšimą - labiau nei bepro-
čiavimą, linksmumą bei maloningumą, tad buvo atsidėjęs
ištvirkavimams, girtuoklystei, lėbavimams, kauliukams,
juokdariams, šventpaikšiams, kvailystei bei apsileidimui“ ).

128

Palyginę su šia ištrauka tas „Radviliados“ vietas, ku-
riose poetas pasakoja apie Ivaną Vasiljevičių (Il, 14-31, 349—
379, 423-431, 724—762 ir kitur), nesunkiai pastebėsime daugy-
bę panašių stilistinių šio personažo detalių. Tačiau
J. Radvanas ne tik pakartojo tai, ką cituotame P. Oderborno
kūrinyje perskaitė apie Maskvos valdovą, bet ir sukūrė to-
kių epizodų, kurie skaitytojui turėjo liudyti neabejotiną ti-
kybinį ir moralinį šito herojaus nuopuolį. Ypač iškalbingas
yra antrasis antros giesmės kompozicinis-semantinis cen-
tras (539570). Epizoduose, gaubiančiuose šį centrą, pasako-
jama apie didvyrišką Polocko gynybą. Poetas pamažu didi-
na pasakojimo įtampą, vaizduodamas, kaip lietuvių narsa ir
patriotizmas vieną po kitos sulaiko nesibaigiančias maskviš-
kių atakas. Veiksmas pasiekia kulminaciją, kai Polocko ap-
gulai vadovavęs Ivanas Rūstusis praranda kantrybę ir iško-
neveikia savos valstybės globėją Šv. Mikalojų (Il, 546—554):

Siccine me patriis abductumi deseris oris

Proditor? o pro me, pro Moscha gente precator
Eutilis! an polius vis res curare Latinas.

Idcircone uis Panchaea adolėmus acerris

Munera thuricremis, ceramgue liguamus, et ignėm
Vrimus aeternum, Regnis penetralia nostris

Te numerosa manent, festogue a nomine Solės
Indicit nobis tua picta ante ora sacerdos?

Disce juvare tuos, et nos reverere vicissim.

( Negi toli nuo namų taip apleidi manv, išdaviko?

O, tu, dauguj už mane tr maskviškių tautas užtarėjau
bergždžias! Gal trokšti verčiau jau lotynišką reikalą remti?
Argi už tai mes tavuos smilkykivuos smilkonm Panchajos
smilkalus, liejami žvakes ir deginani amžiną ugnį?

Argi po mūsų valdas tau nestovi gausios šventyklos?

Argi ne priešais tave, pavaizduotą ikonose, popas

nus iškilmingai dienas šventaisiais vardais pavadina?
Nagi, parenk saviškius ir pagerbdamas mus atsilygink!)

129

Sunku netgi įsivaizduoti, kokį įspūdį dievobai-
mingam Europos skaitytojui galėjo padaryti toksai hero-
jus, kuris išdrįso užsimoti lazda prieš dieviškąjį savos
valstybės globėją!.. Amžininkų liudijimu, Ivanas Vasil-
jevičius buvęs dievotas, netgi prietaringas žmogus (90, f.
E“ recto, O“ recto ir toliau, X* verso), todėl ši J. Radvano
išmonė geriausiai kalba apie tas mūsų aukščiau minėtas
spalvas herojų paveikslams nupiešti, kurias mūsų poetas
laikė, regis, pačiomis tamsiausiomis.

Priešpaskutinio LO magistro portretas įdomus dėl
baltams ypač suprantamo Vokiečių Ordino vertinimo.
Pradėdamas pasakoti apie Livoniją, mūsų poetas keliais
potėpiais pavaizdavo jos istoriją: priminė apie kryžinin-
kų atėjimą į latvių žemę! ir nurodė, kad būtent dėl Ordi-
no, t. y. „vyrų bjaurios padermės, kurios krūtinės nepaisė
/ nei sutarčių, bent menkos pagarbos karaliui, nei baimės“
(I, 748-749), kilo visos nelaimės. Taigi magistro portretą tem-
do žiloje senovėje Kristaus vardu Ordino padaryti nusi-
kaltimai: ir jis, ir visi kryžiuočiai laikomi svetimais lietu-
viams giminingoje latvių žemėje.

Vis dėlto Fiurstenbergo paveikslas epe nėra toks
juodas, kaip Ivano Vasiljevičiaus. Mat nė vienas amžinin-
kas negalėjo magistrui prikišti bailumo ar neištikimybės
savai Ordino valstybei: šis vyras taikos derybose ir kauty-
nių laukuose nuosekliai ir atkakliai gynė Livonijos nepri-
klausomybę. Prasidėjus karui, jis organizavo krašto gy-
nybą, tik, žinia, nesėkmingai. 1560 m. rugpjūčio 21 d.
kapituliavus Viljandžio pilies įgulai, buvęs magistras pa-
teko maskviškiams į nelaisvę ir gyvenimą pabaigė Mask-
vos vergijoje. Užtat nuostabos nebekelia nė tai, kad toliau
jo tragiškas likimas netgi apraudamas kartu su kitomis
Livonijos nelaimėmis (Il, 73-85):

Paraštėje vienoje vietoje jis stačiai pareiškia: „Germani Balthico mari venientes
Lotauos populos longo bello oppressere“ (114, f d" verso; „Atvykę per Baltijos
jūrą, vokiečiai ilgame kare pavergė latvių žmones“).

130

Forsitan et magni fuerint guae Fata Magistri,
Posteritas seris posHhiac mirabitur annis:

Vt validas arcės sub legės misit iniguas

Moschus, et infando prolapsa Liuonia casu,
Nescio guae mentėm turbauit inutilis Ate
Eurstembergiadae, ut sesė committeret uni
Feliuo, eb parua vellėt tutariėr arce

Spes gentis, propriumguė caput: sed perfidus hostis
Dejicit horrėndis muros, turresgue procellis.

Heu guo non aurum penetrat, mox panditur hosti
Arx Moscho: irrumpunt illi, primusgue Magister
Canitiem immundo foedatus puluere prorsus,
Infelix patriis aeternum abducitur oris.

(Regis, skirtosios dalios ir Didysis Magistras sulaukė.
Amižiais žila ateitis dar stebėsis, kaip privertė Rusas
sau pasiduo! nelygiom sutartimi galingas tvirtoves,
kaip atsidūrė baisioj pražūty Lieonijos žemė.

Kas man paniškius, kokia pragaištinga Atė sutrikdė
Fiurstenbergui mintis, kad į Viljandį traukės ir šitai
menkai Hoirtovei visos giminės viltis ir gyvybę
pavedė savo?.. Aiman, sutarčių nesilaikantis priešas
mirus tr bokštus pilies viesulais baisingais išvartė.
Varge tu mano! Į ten, kur nė auksas kelio neranda,
rusų kareivis vartus atidaro... Anie įsiveržia,

pirmą Magistrą žila, negarbingai dulkina galva
rauda ir išveža jau amžinai iš tėvynės bedalį.)

Kad ir labai tamsiai nutapyti, Fiurstenbergo ir

Ivano Vasiljevičiaus paveikslai tarsi atsveria nesuskaito-
mas Radvilos dorybes. Abiejų personažų veiksmai prieš
Lietuvą leidžia pasireikšti pagrindiniam herojui ir taip
gimdo šio kūrinio intrigą. Ji teikia epui gyvybės, be kurios
šis kūrinys nepasižymėtu šitokiu meniškumu ir tikroviš-
kumu. Teisybė, šios dvi ypatybės būdingesnės trims „Rad-
viliados“ giesmėms iš keturių. Nors tiek Ivano IV asme-
nybė, tiek jo literatūrinis portretas, kurį nutapė

131

P. Oderbornas, ir teikė J. Radvanui puikios medžiagos, ta-
čiau poetas ja paskutinėje giesmėje beveik nesinaudojo ir
Maskvos valdovo nevaizdavo. Tad praradusi intrigą, pas-
kutinė „Radviliados“ dalis virto negyva panegirika Ulos
mūšio nugalėtojui. Tuo tarpu bent jau paskutinių Ivano IV
gyvenimo dienų ar jo nedorybių apdainavimas ir šią gies-
mę būtų padaręs lygiai tikroviška ir įtikinama.

Vis dėlto galvotume, kad perdėm šviesūs teigiamų
ir perdėm tamsūs neigiamų herojų paveikslai bei paskuti-
nės giesmės panegirizmas neturi stebinti. Tuo metu kurta
ne lietuvių, o daugiausia lotynų, lenkų ir gudų kalba, na-
cionalinė literatūra dar tik brendo ir mokėsi. Tad ją reikia
vertinti už pirmus svarbius žingsnius, kuriuos ji Renesanso
epochoje žengė į žmogaus pasaulį. Jie - tie žingsniai — ir
laikytini didžiu J. Radvano bei jo amžininkų nuopelnu.

Na, o J. Radvano dėmesys aukščiau minėtiems
žmogaus bruožams: dievotumui, arba dievobaimingumui,
ir patriotizmui kelia ir kai kurių kitų minčių. Gyvenimas
Abiejų Tautų Respublikoje ir kitos aplinkybės smarkiai vei-
kė dvasinę lietuvio būklę, jo pasaulėžiūrą bei pasaulėraiš-
ką, ir galop Vytauto ainis ištarė iškalbingus žodžius: „Sum
gente Lituanus, natione Polonus“. Turbūt nesuklystume
tvirtindami, jog, tie žodžiai pirmiausia reiškė tikybinio ir
politinio bendrumo su likusiais tos pačios valstybės gy-
ventojais jutimą. Taigi tokiame — daugiatikybiškumo nu-
sileidimo katalikybei ir patriotizmo virtimo etatizmu —
kontekste J. Radvano kūrinys kalba ne tik apie žmones,
galvojusius apie čia minėtų procesų perspektyvą, bet ir
apie tam tikrą tautiškai susipratusią visuomenės dalį, ku-
ri negailėjo pastangų kokiomis nors priemonėmis tuos pro-
cesus stabdyti. Iki šiol istorikų surinkti ir aprašyti faktai
iškalbingai byloja, kad šitie žmonės, karaliaus Zigmanto
Vazos amžininkai, tai darė visomis įmanomomis kultūros
formomis: įstatymų leidyba, švietimu, knygomis, pasto-
racine veikla ir t. t. Turbūt neatsitiktinai paskutinį XVI a.

132

dešimtmetį išėjo ne tiktai mūsų herojinis epas, bet ir pir-
mosios LDK lietuviškos knygos. 1595 m. pasirodė M. Dauk-
šos parengtas J. Ledesmos katekizmo vertimas į lietuvių
kalbą, o 1599 m. - „Postilla Catholicka“, kurią, kaip spėja-
ma, tas pats M. Daukša išvertė 1582-1595 m. (57, 66). 1598 m.
M. Petkevičius išspausdino kalvinišką katekizmą, pava-
dintą „Polski z Litewskim katechism, albo Krotkie w ied-
no mieysce zebrane wiary y powinošči Krzeščianskiey“
(57, 77), 0 1600 m. J. Morkūnas išleido kalvinišką „Postillą
Lietuwiszką“. Pastaroji buvo išversta „iš lenkų reformato
Mikalojaus Rejaus postilės penktojo leidimo, išėjusio Vil-
niuje 1594 m.“ (57, 78). „Radviliados“ herojų paveikslai ro-
do, kad J. Radvanas irgi priklausė tiems susipratusiems
lietuviams, kurie, įvertindami konfesinio, politinio ir ka-
rinio dviejų tautų bendradarbiavimo naudą, ieškojo būdų
apsaugoti tautinį identitetą. Užtat galvotume, kad J. Rad-
vano ir kitų pasauliečių kūrėjų surastieji keliai, o būtent
estetinis visuomenės lavinimas aukštosiomis kultūros for-
momis bei dvasinis tautos ugdymas literatūros kūriniais,
tebėra aktualūs ir šiandien.

III. Valstybės samprata

Teigiamų „Radviliados“ herojų patriotizmas ver-
čia mus pasvarstyti, kas yra toji epo Tėvynė, kurioje gyve-
nimo ir žygių prasmę regi Polocko gynėjai, dėl kurios prie
Cašnikų menkutė lietuvių kariuomenė ryžtasi pastoti prie-
šams kelią į Lietuvos sostinę Vilnių ir kuri paskui šitaip
aprauda mirusį savo Gynėją - Vilniaus vaivadą, Biržų ir
Dubingių kunigaikštį M. Radvilą Rudąjį. Mat nekelia abe-
jonių tai, kad tas Tėvynės paveikslas, kuriuo po keturių
šimtų metų žavisi netgi kitataučiai, turėjo remtis tam tik-
ra valstybės samprata. Jos bruožus mes nūn ir pabandysi-
me atskleisti šiame knygos skyriuje.

133

Livonijos karas, karaliaus pastangos suvienyti abi
valstybes ir lenkų, visų pirma S. Orzechowskio, kritika bei
užgauliojimai privertė lietuvius sutelkti intelektų elito
pajėgas ir daugiau dėmesio skirti nebe teisės dalykams, 0
svarstymams apie valstybę apskritai. Užtat veikiai po
V. Mikalojaičio siūlymų, kaip pertvarkyti valstybę (pla-
čiau apie juos žr. 119, 125 ir toliau), lietuvių intelektualai
vėl pabandė įvertinti LDK politinės santvarkos ypatumus,
atskleisti gerąsias tos santvarkos ypatybes ir numatyti sa-
vos valstybės perspektyvas. Daugiausia šiems klausimams
ir buvo skirtas pirmas spausdintinis politinis traktatas,
pavadintas „Lenko pasikalbėjimu su Lietuviu“ (121).

Kokie būdingieji „Pasikalbėjimo“ autorių! kon-
cepcijos bruožai? Pirmiausia į akis krinta tai, jog pagrin-
dinis šio pokalbio dalyvis, arba tiesiog Lietuvis, stengia-
si aptarti teorinius valstybės bei valstybingumo
pagrindus, pelnyti savoms mintims Lenko pritarimą, o
tada savo koncepcija tarsi kokiu padidinamuoju stiklų
ištirti, kuo geri, o kuo blogi įvairūs konkretūs valstybi-
niai dariniai, visųpirm Lenkijos karalystė ir Lietuvos
Didžioji Kunigaikštystė. Pokalbyje ne kartą parciškiama,
jog valstybė esanti tokia žmonių bendruomenė, kuri lai-
kosi vieno tikėjimo, paklūsta vienai teisei, turi vieną val-
dovą ir rūpinasi visuomenės gerbūviu: „Rzecz pospolita
jest Zjednoczenie ludzi pod jednym Bogiem, prawem,
panem, na pospolity požytek patrzących i on się sam sta-
rających“ (121, 59; „Respublika yra žmonių susivienijimas
vieno Dievo, teisės ir valdovo valdžioje, kur visi bendros
gerovės žiūri ir jąja rūpinasi“, J. Avižonio vertimas. Žr.

" Šio kūrinio autorystė yra gan problemiška. Sprendžiant iš D. Kuolio monografi-
jos, kurioje „Pasikalbėjimo“ turinys plačiau aptartas kitu: renesansinio kultūros
modelio, arba idėjų, aspektu šio kūrinio autoriumi buvęs Vilniaus vaitas, abiejų
teisių daktaras A. Rotundas (55, 39-51). Mes čia laikomės „Pasikalbėjimo“ vertėjo
J. Avižonio, priėmusio pagrįstą prof. J. T.appo nuomonų, įžvalgų, kad šio kūrinio
autorius - kolektyvinis (59, XXV-xxVI).

134

M.RADVILA JUODASIS,
VILNIAUS VAIVADA
Portretas
15
knygos
ICONES FAMILIAE DUCALIS
RADIVILIANAE...

Sunkt Peterburgas:

Imperatoriškosios mokslų akademijos
spaustuvė, 1875

taip pat 121, 2). Kadangi S. Orzechowskis tvirtinęs, jog
Kunigaikštystėje viešpataujanti vergovė, kurią jis kildi-
nęs iš paveldimo ir nieko aukščiau savęs neturinčio ku-
nigaikščio (121, 5, 58), tai toliau Lietuvis daugiausia dė-
mesio skiria vienai —- valdovo — temai. Aptaręs gausius
empirinius duomenis ir apžvelgęs pripažintų autoritetų
nuomones, Lietuvis sugeba įtikinti Lenką, kad iš dvie-
jų - renkamo ir paveldimo - valdovų, geresnis būna ta-
sai, kuris valstybę valdo paveldėjimo teisėmis (121, 62).
Mat „pan z przyrodzenia ty poddane więcej miluje, mie-
dzy ktėremi się urodzil, i poddani tego pana, z ktėrym
się w jednej ojczyznie pospolu urodzili, jašnie to zatym
widziemy, iž rzecZy pospolitej požyteczniejszy pan on,
ktėry się jej rodzi, niž z inąd nabyty, bo charitas civium,
to jest milošė, czyni zjednoczenie, a ržecZy pospolitej jest
Zjednoczenie, jako Z jej definicyej pamiętasz; tež gdzie
zjednoczenia, ktėre Zz mitošci plynie, nie będzie, tam rzecz
pospolita zginie“ (121, 65; „Valdovas labiau myli iš pri-
gimties tuos savo valdinius, kurių tarpe jis yra gimęs, o
valdiniai tą savo valdovą, su kuriuo vienoje bendroje tė-
vynėje yra gimę; iš to aiškiai matome, kad valstybei kur
kas naudingesnis yra tas valdovas, kuris jai gimęs, nei
tas, kuris būtų iš svetur gautas, nes charitas civium - pi-
liečių meilė jungia žmones, o valstybė, kaip atsimeni jos
definiciją, yra Žmonių susivienijimas; ten, kur nėra iš mei-
lės trykštančios vienybės, valstybė žūsta“, J. Avižonio
vertimas). Toliau Lietuvis aiškina, jog pavaldinių meilė,
o kartu suja ir vienybė bei pati valstybė kylanti dėl tokio
valdovo dorybių, kurias jisai paveldįs iš garbingų savo
protėvių. Įrodinėdamas šią tiesą, Lietuvis pasitelkia ne
ką kita, kaip tiktai Lietuvos dinastų istoriją, ir pirštu pri-
kišamai parodo tiek Lietuvos valdovų, tiek ir pačios lie-
tuvių valstybės garbingą kilmę bei pelnytai pasiektą di-
dybę (121, 67-71). Baigdamas Lietuvis išdidžiai pareiškia:
„Nad ten rod, pewiencm tego, ižbyšcie i wy, bracia nas-

135

zy, Na inego, ze wszytkiego šwiata niewiem jako Zacne-
go, nie frymarczyli i radzi przyznawami, iž się nam Z
tego šwietego plemienia pan rodzi a wam się stawa“
(121, 71; „Esu tikras, kad šitos giminės [Jogailaičių - S. N.|
ir jūs, mūsų broliai, nepakeistute į jokią kitą, kad ir ka-
Žin kaip garbingą, bet svetimą, ir mums be galo džiugu,
kad iš to švento šaltinio mums gimsta, o jums parenka-
mas valdovas“; J. Avižonio vertimas).

Sunku atsispirti žaviam Lietuvio patriotizmui,
kalbančiam apie iš tikro labai aukštą etnopolitinę „Pasi-
kalbėjimo“ autorių savimonę. Atsižvelgdami į tuometinių
Europos valstybių raidą, tą jo patriotizmą - nacionalizmo
gerąja prasme išraišką — laikytume progresyviausiu šio
traktato reiškiniu. Mūsų čia visai netrikdo nė tai, kad Lie-
tuvis, iškeldamas paveldimąjį, arba prigimtinį, valdovą
prieš renkamąjį, kartą (121, 62) pasirėmė netgi N. Machia-
velli'u, kuris „Kunigaikštyje“ irgi buvo priėjęs prie tokių
pačių išvadų. Juk „nė vienas to meto Žmogus taip aiškiai
neįžvelgė, kokia linkme vyksta politinė evoliucija Euro-
poje. Niekas geriau už jį nežinojo, kokios archaiškos buvo
tuo metu keičiamos institucijos; niekas taip mielai nepri-
tarė vaidmeniui, kurį šiame procese vaidino atvira jėga.
Bet drauge nė vienas tuo metu taip labai nevertino besi-
mezgančio nacionalinės vienybės jausmo, kuriuo nepaste-
bimai rėmėsi toji jėga“ (123, 357; panašiai N. Machiavelli
vertina A. Losevas, Žr. 64, 558).

Tokiame kontekste „Pasikalbėjimo“ autorių mintys
apie valstybę atrodo didžiai svarbios dar dėl vienos prie-
žasties. Lietuvio pabrėžtoji abipusė valdinių ir paveldimo-
jo valdovo meilė, sustiprinta istorinės atminties, laikytina
ne kuo kitu, kaip tiktai pirmą kartą lietuvių literatūroje pa-
reikštų nacionalinės vienybės jausmu. Daugelio Livonijos
karo dalyvių poelgiai, aprašyti įvairiuose Respublikos auto-
rių kūriniuose, liudija, kad būtent šis jausmas vertė stip-
riau plakti į žygius išjojančių ar Maskvos belangėse ken-

136

čiančių vyrų širdis. Galima netgi galvoti, jog karo metais
nacionalinės vienybės jausmas buvo tas stiprusis saitas, ku-
ris padėjo apsaugoti valstybę nuo vidaus ir užsienio priešų.

Vis dėlto ir valstybės veikėjai, ir intelektualai pui-
kiai suprato, kad prireikus sudaryti uniją ar stojus taikai
to jausmo valstybės vienybei gali nebepakakti, todėl rūpi-
nosi kuo skubiau aptarti, įtvirtinti ir garantuoti kitų tokių
„saitų“ veikimą. Iš kurių ne kurių „Pasikalbėjimo“ užuo-
minų (121, 35, 50) sprendžiame, kad įstatymų įtaką visuo-
meninei bendrijos būčiai jo autoriai laikė ne mažiau svar-
bia už nacionalinę vienybę. Tačiau 1564 m. jiems dar ganėjo
vien nurodyti įstatymų reikšmę apskritai ir neaptarinėti
sudėtingų teisinės valstybės problemų. Kodėl? Manytume,
kad „Pasikalbėjimo“ autoriai ne tik Žinojo apie tuo metu
baigiamą tvarkyti Antrojo Lietuvos Statuto tekstą, bet ir
patys svariai prisidėjo prie jo skubesnio rengimo. 1565
1566 m. sąvartoje Statutas buvo užbaigtas, o nuo 1566 m.
kovo 11 d. jis įsigaliojo visoje Kunigaikštystėje (46, 227). Tai-
gi patsai gyvenimas, tuo laikotarpiu pasižymėjęs didžiule
politinių ir visuomeninių santykių dinamika, privertė Lie-
tuvos intelektualus, visų pirma teisininkus, surasti ir Liub-
lino seimo išvakarėse priimti iš pradžių praktinį, o ne te-
orinį šios problemos sprendimo būdą ir šitaip apsisaugoti
nuo bet kokių karaliaus ir lenkų egzekucionistų pastangų
inkorporuoti LDK į Lenkijos karalystę.

Ką konkrečiai šis Statutas, pradėtas kurti dar prieš
Livonijos karą (58, XIV), nustatė? Įvertindami „Pasikalbėji-
mo“ vertėjo J. Avižonio triūsą bei jo įžvalgas, pacituosime
ilgesnę ištrauką iš pratarmės minėtam veikalui, parašytos
dar 1939 m. Taigi šiuo Statutu LDK buvo paskelbta esanti
„Visiškai laisva, nepriklausoma ir savarankiška „respub-
lika“; ji sutvarkyta „laisvų krikščioniškų valstybių pa-
vyzdžiu ir pavidalu“; ji luominė, tuometinio Europiško
tipo, valstybė, kurios valdovas, didysis kunigaikštis, įgyja
savo valdžią tik po to, kai Did. Lietuvos kunigaikštystės

137

visuomenė jį pripažįsta ir patvirtina ir kaijis iš savo pu-
sės prisiekia ir „valdovišku žodžiu“ pasižada gerbti ir
laikyti nepaliestas „laisvųjų Lietuvos žmonių - svietiškų
ir dvasiškų kunigaikščių, ponų tarybininkų, žemės ir dva-
ro urėdų, ponų vėliavininkų, bajorų-riterių, miestiečių ir
visų nebajoriškos kilmės žmonių - laisves ir teises“. Tai
yra aiškus ir konkretus atsakymas į lenkų reikalavimą
inkorporuoti Lietuvą.

Did. Lietuvos kunigaikštystės valdovas valdo vi-
są valstybę ir teisia savo valdinius, „pradedant aukštu luo-
mu ir baigiant žemu“, tiktai pasirėmęs Antruoju Lietuvos
Statutu, rašytu ir jo paties patvirtintu įstatymu. Tuo pačiu
įstatymu turi būti teisiami ir visi Did. Lietuvos kunigaikš-
tystėje gyveną svetimšaliai.

Did. Lietuvos kunigaikštystės valdovas įpareigo-
jamas ne tik nemažinti jos teritorijos, bet dar ją didinti,
prijungiant prie jos tas sritis, kurios kada nors buvo at-
plėštos ir atiduotos kitoms valstybėms — „Karūnai, Prū-
sams, Infliantams“. Jei būtų kuriam „svetimšaliui“ duoti
dvarai, tai jis turi tarnauti Did. Lietuvos kunigaikštystei,
kitaip tie dvarai turi būti iš jo atimti.

Did. Lietuvos kunigaikštystės teisės ir privilegijos
turi būti išlaikomos neliečiamos. Sava nuožiūra, be ponų
tarybos Žinios ir „visų valstybės žemių“ pritarimo jis
„Nieko naujo“ negali valstybėje įvesti.

Lietuvos urėdų kompetencija ir reikšmė negali būti
valdovo nei siaurinamos, nei keičiamos, bet amžinai turi
pasilikti tokioje galioje ir teisėje, kaip iš seno nustatyta.
Duoti bet kokius urėdus Lietuvoje valdovas gali tik Did.
Lietuvos kunigaikštystės čiabuviams - ne svetimšaliams,
užsieniečiams ar kaimynams.

Lietuvos valstybė nei savo teritorija, nei karo tar-
nyba, nei kuriuo kitu atžvilgiu neprivalo nukentėti ir tuo
atveju, jei didysis kunigaikštis gautų valdyti kitą valstybę
ar „karalystę“.

138

|...] Lenkai nebegalėjo dabar sugundyti lietuvių
šlėktiškomis savo teisėmis ir laisvėmis, nes ir Lietuvos ba-
jorams naujuoju Statutu buvo duotos ir užtikrintos politi-
nės teisės ir luominės laisvės.

|...| Vienu žodžiu, nieko geresnio nebegalėjo pasiū-
lyti lietuviams lenkų egzekucionistai, ir jų kalbos apie in-
korporaciją Naujojo Statuto akivaizdoje nebeteko reikšmės.
Lietuvos santykiai su Lenkija negali susiklostyti taip, kad
prieštarautų ar pažeistų pagrindinius Did. Lietuvos kuni-
gaikštystės įstatymus, kurie paties valdovo patvirtinti ir jo
valdovišku žodžiu amžiams garantuoti. Abiejų valstybių
siekiamoje unijoje Lietuvos „respublika“, šalia Lenkų Ka-
rūnos, privalo pasilikti laisva ir savarankiška valstybe, nes
jos teisės ir laisvės, kodeksu garantuotos, yra neatimama
nuosavybė. Apie susiliejimą į vieną valstybinį organizmą
nėra nė kalbos; galima tik federatyvinė dviejų lygių ir sa-
varankiškų valstybių sąjunga“ (59, XVIII-XX).

Pagrindinių Statuto punktų, garantavusių vals-
tybės suverenitetą, apžvalga parodo, jog šio teisės sąvado
kūrėjai tvirtą įstatymų galią vertino aukščiau už abstrakčią
valdovo meilę pavaldiniams. Regis, tuo metu jie nebetu-
rėjo vilčių, kad toji meilė, kurios jie nebematė iš to paties
„Kaulo ir kraujo“ kilusiame savo kunigaikštyje, dar gali
išgelbėti LIDK, todėl su stipriu sveiko pragmatiškumo jaus-
mu, regis, taip nebūdingu lietuviams, valdovą ir valstybę
susaistė galingais nepermaldaujamų įstatymų saitais. Ir te-
orinė Antikos filosofų bei įstatymdavių mintis, ir ilga Eu-
ropos karalysčių istorija juos buvo įtikinusi, jog geriau už
bet kokius įtvirtinimus valstybę apsaugo jos įstatymai. Tad
seimą Liubline Lietuva pasitiko, tarsi kokiu skydu prisi-
dengusi Antruoju Statutu. Ir tam tikra prasme apsigynė,
kad ir patirdama žymių nuostolių.

Ne tiktai Lietuvos valstybingumas tada patyrė
išbandymų. Reikalaujant lenkų pusei tame pačiame seime
buvo patvirtinta komisija, privalėjusi peržiūrėti Antrąjį

139

Lietuvos Statutą ir jo įstatymus suderinti su „Lenkijos Sta-
tuto“ normomis. Lietuviai pernelyg nesispyriojo, kadangi į
komisiją įėjo vien LDK piliečiai (56, t. 1, d. 1, 378380). Be to,
atlikti savų įstatymų reviziją juos vertė esamų teisinių nor-
mų ir gyvenimo kolizija: vos patvirtinus Antrąjį Lietuvos
Statutą pasirodė, kad kai kuriuos jo straipsnius sunku tai-
kyti greit besikeičiančio gyvenimo sąlygomis. Na, ir dėl vals-
tybės institucijų bei teismų pertvarkos, taip pat dėl kitų svar-
bių aplinkybių tuoj po unijos Lietuvoje ėmė rastis naujų
svarbių reiškinių, neaptartų 1566 m. Statute. Tad pastarąjį
komisija taisė: šalino pasenusius straipsnius, tikslino, aiš-
kino pernelyg bendras formuluotes, taip pat kūrė naujus
straipsnius, ir beveik po dvidešimties metų pateikė tvirtin-
ti naujam valdovui - Zigmantui III Vazai. 1588 m. Trečiasis
Lietuvos Statutas įsigaliojo.

Abiejų - Antrojo ir Trečiojo - Statutų turinys vieno-
das: juos sudaro keturiolika skyrių. Tačiau skiriasi abiejų
apimtis: Antrasis Lietuvos Statutas turi 367 straipsnius, o
Trečiasis - 488. Straipsnių skaičiumi sutampa tik vienas abic-
jų teisės sąvadų skyrius - tryliktasis, ir tik vienas Trečiojo
Statuto skyrius — antrasis — pagal straipsnių skaičių nusi-
leidžia atitinkamam Antrojo skyriui. Visi kiti Trečiojo Sta-
tuto skyriai buvo daugiau ar mažiau pataisyti ir papildyti
(56, t. 1, d. 2, 5). Vis dėlto, nepaisant daugelio skirtumų, pati
1566 m. Statuto dvasia Trečiajame Lietuvos Statute buvo vi-
siškai išsaugota. Komisijos nariai neatsižvelgė nei į unijos
aktų reikalavimus, nei į pasikeitusią valstybės padėtį ir su-
kūrė tokį įstatymų sąvadą, kuris tiktų ir esamomis, ir bet
kuriomis kitomis sąlygomis, pavyzdžiui, Lietuvai sudarius
konfederaciją su kita valstybe ar apsisprendus vėl gyventi
atskirai. Apskritai palyginęs Antrąjį ir Trečiąjį Statutą, tei-
sės istorikas J. Lappo taip įvertino komisijos nuveiktą dar-
bą: „Apie uniją su Lenkija nėra nė menkiausios užuominos
visame kodekso tekste. Didysis Lietuvos kunigaikštis gali
būti ir nebūti Lenkijos karalius. Lietuvos Didžiosios Kuni-

140

gaikštystės seimas nėmaž nesuprantamas kaip bendras sei-
mas su lenkais. Lietuvos valstybės Taryba nelaikoma su-
vienyta su Karalystės senatu. Lenkai ne tik kad nelaikomi
viena tauta su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „gimtai-
siais žmonėmis“ Įtaip verčiame Statuto ir cituojamos vietos
terminą rodiči - S. N.], bet netgi labiau pabrėžiamas skirtu-
mas tarp teisių, kuriomis naudojosi vieni ir kiti. Lietuvos
valstybės konstitucija lieka tokia pati, kokią nustatė 1566 m.
Statutas. Tą valstybę Trečiasis Statutas pripažįsta tokia pat
nepriklausoma, kokia ją laikė ir 1566 m. Statutas; abiejuose
sąvaduose vienodai kalbama apie didžiojo Lietuvos kuni-
gaikščio „laisvą valdymą“, t. y. apie visišką valdovo nepri-
klausymą nuo bet kurios kitos valstybės. [...] Kurdama Tre-
čiąjį Lietuvos Statutą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
bajorų „tauta“ savo įstatymų sąvadui suteikė tokį pavida-
lą, kokiu jos valstybė galėjo vadovautis ir kokio veikimą
galėjo išsaugoti kaip tuo atveju, kai Lietuvą federacijos sai-
tai sieja su Lenkija ar kita valstybe, taip ir tuo atveju, kai ji
gyvena, nestodama į jokią federaciją“ (56, t. 1, d. 2, 143—144).

Priversti sveiko proto ir kultūrinės patirties reika-
lavimais matuoti kiekvieną kuriamo teisės sąvado normą,
lietuviai savo turėtoje valstybės sampratoje ypač pabrėžė
teritorijos ir sudarytos-iš tam tikrų luomų politinės tautos
dimensijas, o mažiau dėmesio skyrė religijos dalykams, arba
„Pasikalbėjimo“ autorių žodžiais tariant Dievui, taip pat
valstybės kalbai, kultūrinei atminčiai ir kai kuriems kitiems
dalykams. Žinia, kasdieniame gyvenime ne jie tuo sudė-
tingu laikotarpiu turėjo didžiausios praktinės naudos, o
įstatymai, tačiau dėl taikomojo pastarųjų pobūdžio joks tei-
sės normų sąvadas niekad visuomenei neatstoja filosofinio
įstatymų reikšmės, teisinių tobulos valstybės santykių ir ki-
tokių Žmogaus visuomeninės būties problemų apmąstymo.
Lietuvos intelektualai šitai puikiai suprato, ir labai greit vie-
na po kitos pasirodė kelios knygos, kuriose buvo pratęsta
ir išplėtota teorinė „Pasikalbėjimo“ autorių refleksija.

141

Regis, po Liublino unijos kurį laiką Lietuvos
visuomenė buvo ištikta šoko; be to, joje sustiprėjo įvairūs
neigiami reiškiniai, liudiję apie piliečių nepagarbą tam
svarbiajam valstybės saitui - jos įstatymui '. Įrodyti teisės
normų reikšmę, sugrąžinti visuomenės pagarbą įstaty-
mams pasišovė vienas iš spėjamų „Pasikalbėjimo“ auto-
rių, o būtent A. Volanas. 1572 m. Krokuvoje jis paskelbė
veikalą „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ (159), kurį dedi-
kavo ne kam kitam, kaip tiktai Vilniaus vaivadai bei savo
globėjui M. Radvilai Rudajam.

Tenka tik stebėtis, kaip sumaniai autorius parinko
šiai knygai pavadinimą. Dėl suprantamų aplinkybių lais-
vės tema buvo itin svarbi tiek ano meto visuomenei, tiek
savo vertę jautusiam ir ją įvairiomis formomis reiškusiam
individui. Be to, dauguma šią sąvoką vartojo įvairiomis
reikšmėmis, kartais ir nieko bendra neturėjusiomis su pa-
čiu „politinės laisvės“ fenomenu. Užtat pirmajame skyriu-
je išaukštinęs laisvės teikiamą naudą ir jautriai aprašęs au-

: Nurodysime keletą iškalbingų pavyzdžių iš toliau aptariamos A. Volano kny-
gos „Apie politinę arba pilietinę laisvę“: „Nec longe carum rerum petenda sunt
exempla, cum guantam secum afferat calamitatem licentia, omnes fere in his
regionibus nostris magno suo malo experiuntur homines. Nam cum milites 0f-
ficij sui parum memores, omne fere legum excusserint iugum, et sola animi
libidine ferantur praecipites, tot tantasgue his proximis annis animadvertimus
ab his factas esse caedes, tot violatas matronas, tot euastatas non modo iam
villas, sed integras etiam prouincias, vt ab hoste vix maiorem posset hacc Res-
pub. capere cladem“ (159, £ C' reclo; „Ir nercikia ieškoti tokiems dalykams pa-
vyzdžių kur nors toli, kai beveik visi mūsų kraštų Žmonės didžiai savo nelai-
mei iš savo patirties žino, kokį vargą atneša jiems tokia savivalė. Pavyzdžiui,
kai kariai, užmiršę savo pareigas, beveik visai nusimetė įstatymų varžtus ir, tik
savo širdies geidulio vadovaujami, kick įkabindami skraido po kraštą, mes sa-
vo akimis įsitikinome, kiek daug ir kokių baisių žudynių jie įvykdė tik šiais
pastaraisiais metais, kiek išniekino garbingų moterų, kiek nusiaubė ne tik kai-
mų, bet ir ištisų provincijų, taip kad mūsų valstybė vargu ar galėtų patirti dau-
giau žalos nuo priešo“, M. Ročkos vertimas). Apie nvįtikimai išaugusį žmogžu-
dysčių skaičių kalbama šios knygos f. II" reclo-verso ir toliau, apie
svetimoteriavimą ir dėl jo vykdomus sunkiausius nusikaltimus — f I“ recto ir
toliau, apie girtuoklystę bei jos nešamas nelaimes - f K“ ir toliau.

142

kas, kurias jos vardu sudėjo senovės tautos, A. Volanas to-
liau aptarė josios priešybę - savivalę ir akivaizdžiai parodė,
jog vienintelis būdas pastarąją pažaboti esąs įstatymas:
„Nam cum omnes hae societates hominum guas Respubli-
cas vocamuis, in hunc coierint finem, vt communi consilio
etauxilio vitam foeliciter ac beate degere possent: non aliam
tamen recte et commode degendae vitae rationem inuenire
potuerunt, nituerunt, nisi vt in medio sui coetu, pacem, hoc
est tranguillam et liberam vnicuigue bonis suis vtendi fa-
cultatem constituerent. Ouorsum enim bonorum possessio,
nisi adsit fruendi illis facultas, aut guis rectus eorum potest
esse vsus, cum conceditur nullus? Ergo vt recte guis omni-
bus bonis suis vtatur, libere guogue eum vti oportet. Atgue
sic foelicitas omnis humana, vt in recto ita et in libero bono-
rum vsu constitit. Verum vt haec libertas in Repub. vnicui-
gue salva et integra constaret, nec cupiditati et libidini ho-
minum improborum exposita pateret, hic modus et ratio
inuenienda fuit, guo pacto omnis hominum improbitas et
insolentia coerceretur. Inuentae ergo sunt leges, guibus om-
nis officij honesti doctrina contineretur“ (159, f. C' verso-C'"
recto; „Ir tikrai, nors visos tos žmonių bendruomenės, ku-
rias vadiname valstybėmis, visos siekia vieno tikslo, kad,
pasinaudodamos bendrąja išmintimi ir kits kito pagalba,
galėtų gyventi tikrai laimingai, vis dėlto tam, kad gyventų
teisingai ir tinkamai, nerado kito būdo, kaip tik tą, kad sa-
vo bendrame gyvenime džiaugtųsi taika, t. y. kad sudarytų
galimybę kiekvienam ramiai ir laisvai naudotis savo gėry-
bėmis. Juk kuriam galui tasai gėrybių turėjimas, jei negali
jomis naudotis, arba koks gali būti teisingas jomis naudoji-
masis, jeigu negali naudotis jokia? Taigi tam, kad bet koks
žmogus galėtų naudotis savo gėrybėmis, būtina, kad jis jo-
mis naudotųsi laisvai, ir dėl to visa žmogaus laimė glūdi
teisingame ir laisvame naudojimesi gėrybėmis. Tačiau,
kadangi ši laisvė valstybėje kiekvienam žmogui turėjo pri-
klausyti visa ir nevaržoma ir, aišku, neturėjo būti atiduota

143

nedorų žmonių norams bei įgeidžiams, tai reikėjo rasti tokį
būdą ar sandėrį, kad būtų pažabotas bet koks žmonių ne-
dorumas bei įžūlumas. Todėl buvo išrasti įstatymai, kurie
visais atvejais nustatytų doro elgesio ribas, taip pat skirtų
bausmę tiems, kurie nusižengia, 0 tuo atveju, jeigu jie savo
valia nesirūpina viešąja ramybe, kad būtų priverčiami ją
saugoti iš baimės būti nubaustam“, M. Ročkos vertimas).
Taip nepastebimai perėjęs prie svarstymų apie įstatymus
apskritai, mūsų autorius toliau aptaria jų kilmę bei pobūdį
(f. D' recto-D"' recto), įstatymų ir triluomės visuomenės (f.
D'' recto-E" recto), kilmingumo ir dorybės (f. E'i recto-F verso),
kilmingųjų luomo ir laisvės (f. F“ recto-G"" recto), neteisin-
gų įstatymų poveikio visuomenės būviui (f. G“ recto-M"!
recto), teisingumą vykdančių asmenų ir institucijų (f. M"
recto-P" recto) ir kai kurias kitas problemas.
Vertingiausiais šio veikalo teoriniais postulatais lai-
kytume du piliečių lygybės prieš įstatymą aspektus. Nors
aiškindamas valstybės sandarą, A. Volanas ir nurodė tris jos
sudedamąsias dalis: kilmingųjų, miestelėnų ir žemdirbių luo-
mus, tačiau knygoje vis dėlto daugiausia kalba ne apie luomų,
opaskirų individų lygybę prieš įstatymus ir svarbiausiu vals-
tybės teikiamu privalumu nurodo paskirų piliečių, o ne jų
grupių visuomeninės laisvės užtikrinimą (68, 62-63). Toks in-
divido, o ne luomo reikšmės pabrėžimas rodo tikrai nemen-
ką mūsų autoriaus įžvalgą svarstant, kurlink krypsta visuo-
menės raida. Kitas svarbus minėtos lygybės aspektas būtų
praktinis. Mat, A. Volano nuomone, visuomeninę laisvę
sergstinčios ir teisingumą vykdančios institucijos privalėtų
šį principą taikyti kasdieniame gyvenime ir jo laikytis, ne-
paisydamos nei visuomeninės padėties, nei luominės priklau-
somybės, nei turto: „Nam legum guidem referente Plutar-
cho finis est Iusticia: lusticia autem munus est, honeste viuere,
neminem iniuria afficere, vnicuigue ius suum tribucre, ac
benefacta praemijs, et supplicijs peccata rependere. Oui au-
tem sine omni metu iniuriae viuit, tranguillamgue et secu-

144

ram omnis expers mali ducit vitam, ille vera demum ac soli-
da frui libertate merito dici potest. Sed guia prudenter ac ve-
re illud a Pomponio dictum esse constat, non magni referre
ius in ciuitate esse, nisi sint gui iura reddere possint, propte-
rea summa cura ac diligentia in omni Republica adhibenda
est, vt certi praesides ac custodes legibus constituantur, gui
guidem ea, guae leges honeste sanciunt, atgue ex aeguo et
bono salutaria omnibus praecipiunt, accurate custodiant, ad
effectumgue deducant“ (159, f. N recto; „Juk įstatymų tiks-
las, kaip rašo Plutarchas, yra teisingumas, o teisingumas reiš-
kia pareigą dorai gyventi, nieko neskriausti, kiekvienam ati-
duoti, kas jam priklauso, už gerus darbus atsilyginti
apdovanojimais, o už nusikaltimus — bausmėmis. Apie tą
žmogų, kuris gyvena, nebijodamas jokios nuoskaudos, lei-
džia gyvenimą be skriaudos, ramiai ir saugiai, pagrįstai gali-
ma pasakyti, kad jis pagaliau naudojasi tikra ir tvirta laisve.
Bet dėl to — apie tai, kaip žinoma, protingai ir teisingai pasa-
kė Pomponijus, - kad nedaug reikšmės valstybėje turi teisės,
jei nėra tokių žmonių, kurie turėtų galią teisti, todėl kiekvie-
noje valstybėje tenka labai uoliai rūpintis, kad būtų pastatyti
specialūs įstatymų gynėjai bei saugotojai. Taigi jie duoda to-
kius nurodymus, kurie tinkamu būdu įtvirtina įstatymus ir,
vadovaudamiesi teisingumu bei gėriu, daro juos naudingus
visiems, rūpestingai juos saugoja, vykdo, o peržengėjus
sudraudžia nustatytomis bausmėmis“, M. Ročkos vertimas).
Tokią mintį mūsų autorius ne tik įsakmiai kartoja kone
kiekviename knygos „Apie politinę arba pilietinę laisvę“ sky-
riuje, bet taip pat šiuo principu siūlo matuoti įvairių visuo-
meninių darinių bei paskirų individų politinę brandą.

Kaip ir daugelis amžininkų, rašiusių valstybės klau-
simais, A. Volanas žmonių lygybę prieš įstatymą pagrindžia
pačiu įtikinamiausiu argumentu - Šventojo Rašto teiginiu
apie žmonių lygybę prieš Dievą. Nors mūsų autorius iš Jo
taip pat kildina ir pačius įstatymus, tačiau knygoje jis pla-
čiau Dievo ir įstatymais besitvarkančios „politinės bendruo-

145

menės“ santykio problemų neliečia. Atsižvelgę į tai, jog šia-
me veikale aptariamos visuomenės sudėtyje nerandame
ypač S. Orzechowskio bei kitų lenkų autorių aukštinto ku-
nigų luomo, galėtume netgi tvirtintinti, kad A. Volanas vi-
suomenę laikė savarankiška, gebančia be Dievo įsikišimo
toliau tvarkyti savą gyvenimą žmonių bendrija. Regis, tokį
mūsų autoriaus radikalumą ir bus nulėmęs anų laikų rea-
lybės padiktuotas poreikis pirmiausia aprašyti teisinės vals-
tybės modelį, pirštu prikišamai nurodyti svarbiausią jos pri-
valumą - laisvę ir perspėti savo skaitytojus apie bėdas,
gresiančias tiems visuomeniniams dariniams, kuriuose ga-
lioja blogi įstatymai ar kurie iš viso nepripažįsta teisės. Tai-
gi galime tvirtinti, kad A. Volanas buvo per žingsnį nuo
visuomeninės sutarties teorijos formulavimo. Jo pažiūrose
jau buvo „kai kurių šios teorijos elementų: pirminis visuo-
menės būvis su nekintamomis individo įgimtomis sąvybė-
mis, akcentas prigimtinei teisei, karas tarp tų individų dėl
blogų Žmogaus prigimties savybių ir teisė, atliekanti ryšio
tarp atskirų asmenų funkciją, sujungianti individus į visuo-
menę, teisė - pilietinės taikos saugotoja“ (68, 71).

Po dviejų metų ten pat, Krokuvoje, išėjo dar viena
reikšminga knyga. Tai M. Strijkovskio „Dorybės šauklys“
(137). Jo turinį mes jau aptarėme anksčiau (žr. p. 16-17), to-
dėl čia pasitenkinsime kuriomis ne kuriomis pastabomis
apie „Šauklio“ sąsajas su nagrinėjama tema.

Mums, šio dviejų pasaulinių karų nelaimes paty-
rusio, tačiau pasitikėjimo, netgi didžiavimosi Žmogaus proto
galiomis nepraradusio amžiaus gyventojams, turėtų nuosta-
bą kelti šis ilgus metus kareiviavusio Žmogaus kūrinys. Juk
sugrįžęs iš Žygių į priešų valstybę ar žygių prieš maskviš-
kių įgulas užimtuose Livonijos ir LDK miestuose, M. Strij-
kovskis sėdo rašyti ne, tarkime, istorinės ar politinės apy-
braižos apie Maskvą, ne karybos vadovėlio, ne panegirikos
Lenkijos karaliui ir anaiptol ne liaupsių Lietuvos karve-
džiams, bet filosofinės poemos apie... dorybę, tą svarbiausią

146

Kėnią von Polen.

Uugujt,

iaismund
Derfleinertes Sacjimile des Kupferitidjes von 1554, von Dirgil Solis (1514—1562).

ši

ŽYGIMANTAS AUGUSTAS,
LENKIJOS KARALIUS
ir
LIETUVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS
Portretas
15
Th. Schiemanno knygos
RUSSLAND, POLEN UND LIVLAND
BIS INS 17. JAHRHUNDERKT

T. 2, Berlynas: G. Grotės leidykla, 1887

tėvynės gynėjo paskatą būsimiems žygiems ir apskritai
garbingam gyvenimui. Štai dėl šio rūpesčio svarbiausios
ano karo metais visuomenės dalies - bajorų - dvasiniu ug-
dymu M. Strijkovskį galėtume drąsiai laikyti įžvalgiu vals-
tybininku, šiek tiek prisidėjusiu prie tolesnio politinės bei
socialinės teorijos plėtojimo Lietuvoje.

Abstrakčiai A. Volano valstybei M. Strijkovskis
„Dorybės šauklyje“ suteikė konkretų pavidalą. Tai - kara-
liaus Henriko Valua valdoma Abiejų Tautų Respublika.
Neskirdamas, kaip, beje, ir A. Volanas, valstybės sąvokos
nuo visuomenės, mūsų istorikas ir poetas apdainavo tris Res-
publikos luomus: karių, arba bajorų, kunigų ir žemdirbių.
Nurodęs, kad kiekvieno iš jų dorybę sudaro tam tikrų parei-
gų valstybei vykdymas, toliau M. Strijkovskis daugiausia
svarstė apie bajorystės, arba apskritai kilmingumo, reikš-
mę, kilmę bei pavidalus, arba „dorybes“. Svarbiausią auto-
riaus išvadą galėtume išreikšti jo paties žodžiais, ne kartą
pasakytais „Šauklio“: taikos metu doras bajoras privalo siek-
ti mokslų, išminties, o karo metais - ginti tėvynę (138, 2, 490,
492-493 ir toliau). Tokį reikalavimą M. Strijkovskis pagrindė
tiek Antikos pavyzdžiais, tiek Lenkijos ir Lietuvos istorija.

M. Strijkovskio valstybės sampratai būdingas moky-
mas apie tris luomus laikytinas veikiau tam tikru būtinu vi-
siems tokios tematikos veikalams atributu, o ne iš kūrinio
temos, pobūdžio ar stiliaus išplaukusiu motyvu. Kaip
A. Volano knygos „Apie politinę arba pilietinę laisvę“, taip ir
M. Strijkovkio poemos apie dorybę objektas yra individas, šiuo
kartu — tėvynės gynėjas, bajoras. Į jį, o ne į jo Iuomą dažnųsyk
kreipiasi šis istorikas ir poetas, mąstydamas apie dorybę ir rū-
pindamasis naująja tėvyne - Abiejų Tautų Respublika:

Dla Patriej swej pracowač nie žatuj,

Gdzie widzisz dziurę tam žyczliwie tamuj,

Pracgč czas ulžy, ty zostaniesz w stawie,
Zyjąc cnoHiwie.

147

Boč z zacnej pracy rada stawa wstawa,

Za dzielnošč godną, ta koronę dawa,

Lecz gdy w roskoszy co sprosnego zrobisz,
Nie rychto zgoisz.

Za sprošną sprawę sromota zostanie,

A roskosz zginie, až ty w tykach panie,

Praca podjęta dla ojczyzny stynie,
Nigdy nie zginie.

Tej tedy wedtug potrzeby jej pilnėj,

Radą, mieczemi, s chęci pomoc usilnej,

Nie žatuj czasu, zdrowia, majętnošsci,
Dla jej milosci.

Sprawy uczciwe mieč przed sobą zawždy,
Cnot našladowač, by miat przyklad každy,
Pospolitą rzecz, množyč i chedožyč,

Nie dač jej trwožycz.

Tak juž zostaniesz przez dzienošė slachcicem,
I prawym herbėw ojcowskich dziedzicem,
Gdy w cnocie będziesz ojczyznę milowat,

Dla niej gardlowal.

(138, 2, 511;
Tėvynei savai netingėk darbuotis:
matai, kur striuka, ir pridurk maloniai;
skirk triūisui laiką: jei dorai gyvensi,
šlovės užteksi.

Juk doras triūsas gimdo mielą garbę,

ji už veiklumą karūna pagerbia;

iš malonumo ką bjauraus padirbsi —
negreit ištrinsi.

148

Už bjaurų darbą liksi tu su gėda;

dingęs malonumas, 0 tau — vienos dėniės.

Garsėja darbas, dirbamas tėvynei —
niekad nedingsta.

Tad jeigu jai jau skubinai prireikia, —
protu ir kardu trokšdamas padėbi
neskųsk sveikatos, laiko, nuosavybės

mielai tėvynei!

„Visad matyti dorą triūsą priešais

ir - kad turėtų pavyzdį kiekvienas —

dorybėm sekti, didinti, tvarkyti,
ginti valstybę!“

Taip per veiklumą bajoru, Hkruoju

senolių herbų įpėdiniu stosi,

jei tik dorybėj tėvynę mylėkum —
jai atsidėtum!)

Kelissyk nuskambėjęs šioje poemoje raginimas
mokytis greičiausiai parodo, kad istorikas ir poetas ne
tik susidūrė su kilmingų amžininkų tamsumu, bet ir sie-
jo su švietimu naujos tėvynės ateitį. Todėl veikiausiai
didaktiniais sumetimais jis tolesniuose posmuose apdai-
navo atskirai Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės praeitį, turėjusią „Šauklio“ skaitytojus
kreipti protėvių išmintu dorybės keliu. Sykiu visuome-
nei vėl buvo primintas ir labai įtaigiai pavaizduotas an-
dainykštę valstybę, o ne tik jos bajorus vienyje išlaikąs
saitas - jos kultūrinė atmintis. Šią mintį mes pagrįstu-
me tam tikra demokratine tendencija, kuri kaip tiktai
geriausiai ir atsiskleidžia toje „Šauklio“ dalyje, kuri skir-
ta Lietuvos istorijai. Mat M. Strijkovskis bene pirmasis
apdainavo ne tiktai didžiųjų kunigaikščių bei bajorų gi-
minių, bet taip pat liaudies - tos iki tol bebalsės ir be-
vardės lietuvių dalies - kilmę:

149

Jedėn to byt lud, Lotwa, Prussy, z Litwą,

Gepide, Jaczwingi, i rėwną bitwą,

S Potowcy, Polskę, Mazowsze, drapili,
Tyni sių žywili.

Spėlnė granice, jeden język mają,

Ubi6r, zwyczaje, tegož pošwiadezają,

Tylko się ksiąžęty I granicaui,
Dzielili sami.

Potym Palemon z narodu Wloskiego,

S kilkiem set Wlochow ludu rycerskiego,

W ty strony przyplyt, gdzie dzis morze Kurskie,
Liflandskie, Pruskie.

Slachty Rzymskiej cztery domųy s herbami,

Z nim przyszto, Cezarinus s Kolumnami,

Ursin, Kitaurus, Roža domėw stawnych,
I starodawnych.

S tych domy slacheckie w Litwie urosty,

I herby ktore dzis mają z nich poszly,

A lud ten prosty co dziš jest z lat dawnych,
Jest z Gottow stawnych.

Stądže stow wiele wloskich i tacinskich.

W litewskiej mowie, a z Gottow niemieckich,

Lecz gdy się z Rusią, z Jaczwingi zlączyli,
Język zmienili.

(138, 2, 537—538;
Lietuviai, latviai, prūsai, poloviečiai,
gepidai, jotvingiai sudarė viena,
dagojo lygiai mozūrus ir lenkus —
iš to gyveno.

150

Tą pačią kalbą, kraštą ir drabužį,

vienodus papročius ir dvasią turi, —

juos lik valdovai ir dar ribos skiria
vieną nuo kito.

Kelis šimius Ualijos bajorų
jau daug vėliau italas Palemonas
atplukdė ten, kur šiandien Kuršių, Latvių
ir Prūsų marios.
Ten buvo keturių šeimų bajorai
su herbais, tai - Lokys, Kentauras, Rožė
tr Cezarinas su Stulpais, vis senos
ir garsios šeimos!

Iš jų ir Lietuvos būjorų kiltys,

ir dabartiniai jųjų herbai kilo;

o ten gyvenanti nuo seno liaudis —
iš gotų kraujo.

Tad jų kalboj -- daug vokiečių (iš gotų)

ir daug italų bei lotynų žodžių;

su jotoingiais bei rusais susimaišę,
dar kalbą mainė.)

„Dorybės šauklyje“ pavaizduota Respublikos pra-
eitis rodo, kad tuo metu M. Strijkovskis stovėjo tarsi kryž-
kelėje. Šiame kūrinyje jis dar save didžiuodamasis vadina
lenku ir dar apdainuoja tėvynės istoriją. Lygia greta jį tary-
tum kokį Naujojo Pasaulio atradėją traukia ir žavi Lietuvos
pracitis. Regis, toji trauka istoriko ir poeto širdyje veikiai
pergalėjo ketinimus atsidėti tėvynės reikalams, ir M. Strij-
kovskis vieną po kito sukuria du jau nauju - lietuvišku —
patriotizmu alsuojančius kūrinius: veikalą „Apie lietuvių,
žemaičių ir rusų šlovingos tautos pradžią, giminių kilmę,
galybę ir didvyriškus darbus kovų laukuose ir namie“ (140)
bei „Kroniką“ (139; apie tai plačiau Žr. p. 51-53).

Mūsų istoriko ir poeto mintį apie gimtąją lotynų
kalbą veikiai išplėtojo vienas iš spėjamų „Pasikalbėjimo“

151

autorių, o būtent A. Rotundas. Karaliui Steponui Batorui
įsakius, jis išvertė į lotynų kalbą Antrąjį Lietuvos Statutą,
prie vertimo pridėjo dedikacinį laišką ir Lietuvos istorijos
apžvalgą (55,66). Nors pastaroji buvo veik pažodinis „Pasi-
kalbėjimo“ pabaigoje esančio pasakojimo apie didžiųjų ku-
nigaikščių kilmę iš romėnų vertimas, tačiau šiame Statuto
vertime ja jau buvo grindžiama ne tik idėja apie garbingą
Lietuvos valdovų praeitį, bet taip pat siūlymas tos gar-
bingos praeities pagrindu gaivinti gimtosios, t. y. lotynų,
kalbos saitais jungiamos lietuvių tautos kultūrą. Taip tvir-
tinti leistų kultūrinės restitucijos programa, išdėstyta mi-
nėtame dedikaciniame laiške karaliui. Plačiai bei įžvalgiai
tuodu raštu aptarusio D. Kuolio liudijimu, šitaip „lietu-
vių šalis, sugrįžusi lotynų kalbos prieglobstin, A. Rotun-
do nuomone, vėlei įgysianti prarastą kultūrinę bendrystę:
lietuvių tauton galėsią įsilieti „kilmingiausieji rusai“, ku-
rie, nors būdami vienos su lietuviais kilmės, kadaise
„panoro tapti graikų tikėjimo“ ir lig šiolei gyveną nuo gen-
tainių atsiskyrę. Sykiu lotyniškosios lietuvių kultūros gy-
nėjai, lygu M. Mažvydas, M. Daukša, su pagarba žvelgė į
liaudį - ją ne tik įjungė tautos sampraton, bet ir pabrėžė
jos išskirtinę ištikimybę lietuvystei. Pasak A. Rotundo, vie-
ninteliai kaimiečiai dar esą išsaugoję tautos pamatą - pro-
tėvių kalbą. Lotyniškosios lietuvių kultūros teorija nesi-
kėsino į dvasios aristokratų ir liaudies santykių darną,
laiduojančią tautinės kultūros sveikatą ir ilgaamžiškumą.
Lotynų kalba tapo lietuvystės skydu“ (55, 69-70).

Taigi J. Radvano amžininkų kūriniai įtikinamai
rodo, kad anuo metu Lietuvoje visokeriopai svarstytos
įvairios valstybės ir valstybingumo problemos. Nors tada
išbaigtos teorijos apie valstybę jie nesukūrė, tačiau tam tik-
rą valstybės sampratą turėjo. Kokia ji? Apibendrindami
J. Radvano amžininkų pažiūras politiniais ir socialiniais
klausimais, sakytume, kad jų valstybė, arba Lietuvos IDi-
džioji Kunigaikštystė, yra triluomė visuomenė, arba etno-

152

politinė tauta, kurią vienija tas pats valdovas, vienodi vi-
siems įstatymai, ta pati kultūrinė atmintis, viena - loty-
nų - kalba, religija ir, drįstume sakyti, tas pats priešas, t. y.
stiprėjanti Maskvos valstybė '. Toji tauta gyvena Kuni-
gaikštystės teritorijoje, turinčioje įstatymais bei sutartimis
nustatytas sienas, ir siekia gerovės, kurią užtikrina pilieti-
nė laisvė, gimdoma visų lygybės prieš įstatymus.

Žinia, tokia valstybės samprata laikytina visų
pirma tam tikra vizija. Mat įvairūs autoriai valstybę daž-
niausiai aptardavo kuriuo nors vienu požiūriu, todėl tokios
visumos, kaip aukščiau pateiktame apibūdinimo, regis,
niekas anuo metu nė nepateikė. Vis dėlto turėti tokią vi-
ziją mums būtų svarbu, nes ji atstotų tam tikrą matą, savo-
tišką kanoną, su kuriuo galėtume lyginti J. Radvano vals-
tybės sampratą, esančią herojiniame epe.

Kaip ir amžininkai, J. Radvanas griežtai neskyrė tau-
tos, valstybės ir visuomenės sąvokų, todėl dažnųsyk sun-
ku pasakyti, ką jis turi galvoje, sakydamas tibi surgit opus
LITVANIA PRAESTANS (Radiv. I, 30; „Lietuva, tau, įžymioji,
šis veikalas randas“), Saluė magna parens, Littavum claris-
sima tellus (ul, 673; „Mote didžioji! Sveika, lietuvių garsiau-
sioji žeme!“) arba Oui Vilnae invectus laetanti tecta triuimp-
ho, / Aurea condebat Lituanae saecula genti (IV, 195-196;
„Perėjęs Vilniaus gatves su džiaugsmingu triumfu, Batoras
/ Lietuvai ir jos žmonėms dovanojo aukso epochą“). Vis

" Čia nurodyta savos valstybės samprata kiek skiriasi nuo tos, kurią turėjo Trečiojo
Lietuvos Statuto autoriai. Pastarųjų darbą aptarusio J. Lappo nuomone, „pagal
pagrindinius Trečiojo Statuto įstatymus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė yra vals-
tybė, turinti atskirą teritoriją ir gyventojus, kurie, būdami jos autochtonai, nesi-
maišo su Lenkijos karalystės gyventojais. Iš visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės gyventojų tik jos bajorų „tauta“ užima vadovaujamą vietą, bet iš visų jos
bajorų visas teisės teturi tiktai jos „gimtieji žmonės“. Tačiau valstybė turi ne tik
savą teritoriją ir gyventojus. Ji privalo turėti ir savą valstybinę valdžią“ (56, t. 1,
d. 2, 117). Jos subjektais nurodomas savas valdovas, Ponų Taryba, atskiri seimai ir
kt. Kaip viena iš valstybės dimensijų taip pat nurodoma sava - gudų, arba kance-
liarinė slavų, - kalba (50, t. 1, d. 2, 137138).

153

dėlto kai kurios epo vietos leistų tvirtinti, kad čia ir kitur
esantis Lietuvos — taip jautriai apdainuotos lyrinio hero-
jaus Tėvynės — vardas suprastinas valstybės, o ne tautos
reikšme. Mat poetas „Radviliadoje“ Lietuvą apibūdino tam
tikromis dimensijomis, būdingomis veikiau politiniams ir
socialiniams, o ne etniniams dariniams.

Pirmąja tokia epo Lietuvos dimensija laikytume terito-
riją, sutampančią su pounijinės Kunigaikštystės sienomis!.
Apie tai mes sprendžiame iš tos epo vietos, kurioje poetas ap-
dainuoja Lietuvos kariuomenę, po karaliaus Stepono Batoro
vėliavomis besirenkančią į lemiamą žygį prieš Maskvą:

Armantur prompti pedites, eguibumgue procellae:
Oui Vilnam, gui culta tenent tua rura Cunasse,
Et gui littora habent, gua Nerys conditur ingens
In vada Chrononis valles diffusa per imas,

+ Et gui Trocorum campos, fortesgue Vitebas
Late habitant, gui sunt Orsae florentis in arvis,
Oui nemorum saltus densos, agrosgue freguentant,
Oita Beresina nitens praetexit arundinė ripas,
Ouosgue vetus pascit fortissima corda Polottus.
Oui priscam Gartyna viri, guigue aeguora Minsci
Lata colunt, Lidamgue legunt, Vacamgue liguentem,
Erdivilonios et gui (gens Martia) campos,
Oui terras Mohilaee tuas, vicinague verbunt
Aeguora, despectant et guos Orsanscia tecta,
Atgue guaterdenis Ozeriscia hurribus audax,
Eluctus inaccessam late hanc circumsonat undis.
Non ego transierim felicis moenia Brestae,

į „Radviliados“ pasirodymo metais I.DK sudarė Vilniaus (Vilniaus, Ašmenos, Vil-
kmergės ir Breslaujos pavietai), Trakų (Trakų, Gardino, Kauno, I ydos ir Upytės
pavietai), Naugarduko ( Naugarduko, Slonimo ir Volkovysko pavietai), Bresto
(Bresto ir Pinsko pavietai ), Palenkės (Drohičino, Belsko ir Melniko pavictai), Mins-
ko (Minsko ir Rečicos pavictai ), Mstislavlio (Mstislavlio pavietas), Polocko (Poloc-
ko pavietas) ir Vitebsko (Vitebsko ir Oršos pavietai) vaivadijos.

154

Et priscos tractus, et parvae tecta Recitzae.
Ouos Homella viros alit, et guos Moseris, et guos
Duratos pugnis belli videt Oster amoenus.
Ouid loguar Osmenios populos? Lastaya legentės
Littora, gui procul hinc flavi Nemenis ad altas
Rura colunt valles, Cobriniague aeguora, pulehrum
Axiacengue bibunt, ubi sunt pinguissima rura.
Egregiis pascit guos agris Mscislaus, et guos
Vla viros, iam tum Moschorum sanguinė inundaus,
Ossibus humanis campusgue Ivanscius albens,
Keystutigue necis Crevus vestigia servans:
Slonimiigue viri, Volcoviscumgue colentes,
Et Russi, et mortemi haud metuėntės Iazyges, olim
Caniciem galen premere, armis pectora suėti.
Oui vitreae valles exercent vomere Suentae,
Et guos dives apum, et Cereris Samogetia misit,
Volcomeraegue manus, nec non Braslavia pubės.
į Multae praeterea gentes, populigue feroces,
sa Ouos tunc Batthorheus magna ditione regebat.

(IV, 143-178;
Gauna ginklus ir veržli pėstija, ir raitelių audros:
vyrai iš Vilniaus ir tie, kas, Kunai, tavo derlingoj
žentėj gyvena ar ten, kur į Nemuno seklumas kelio
ieško didinga Neris, tekėdama kloniais versmelais,
kilę iš Trakų šalies ir iš narsiojo Vitebsko žemių,
He, kas gyvena laukuos aplinkui klestinčią Oršą,
kas gūdžiuose miškuose ir dirvonuose tankiai buvoja
ten, kur pakrantes meldais Beržūna išvaizdinga apaudė,
ką su narsuolių širdimi užaugino Polockas senas...
Gauna ginklus, kas žilam Gardine, nenprėpianiuos Minsko
tyruos gyvena, ir tie, kas aplanko Lydą ir sraunią
Vokę, ir - Marso gentis! - Erdivilo laukų namininkai;
kas, Mogiliove, tavas ir kaintynines lygunias aria,
He, į kuriuos iš aukštai stebeilija Oršos pastogės
tr keturiom dešimtini kuorų garsi Ozeriščė —
plustura vandenys šią neprieinamą pilį aplinkui.
Argt apeiti galiu aš laimingojo Bresto koirtovę

155

tr jo senus kvartalus bei mažytės Rečicos stogus?
Gomelio žemės karius ir os, ką Mozyrius peni,
ką - Ištovrimingus kare! - žavingasis mato OsHioras?
Ko dar miniu Ašmenos piliečius? Ar Lastojos pakrantėm
jodančius žirgus? Ar htos,

kas gyvena sodžiuos prie drumsto
Nemuno klonių žemų ir Kobrino tyruos, ar geria
iš Aksiako gražaus, kur laukai derlinginusieji driekias?
Kam apdainuoju dar tuos, ką peni garsios Mstislavlio
dirvos, ar tuos, ką — Ula, nuo maskviškių kraujo ištoinus,
baltas nuo kaulų žmonių Ivansko laukas ir mūrai
Krevo, išlaikę lig šiol Kęstučio nužudymo žymę ?..
Gauna ginklus ir tasai, kuris Volkovyske gyvena,
Slonimo vyrai, gudai ir drąsūs jotvingiai, pratę
garbanas baltas šarvais, 0 krūtinę - ginklais pridengti.
Gauna ginklus ir slėnių žydravilnės Šventosios artojai,
tie, ką Žemaičių šalis, medumi ir duona turtinga,
pasiuntė, ir karžygiai iš Vilkmergės bei iš Breslaujos -
daugėl narsių giminių ir tautų, kurias tik karalius
Steponas valdė hada neaprėpiamoj savo valstybėj.)

Kai kurios stilistinės ir leksinės šios ištraukos ypaty-
bės verčia galvoti, kad mūsų poetas ją sukūrė, imituodamas
garsųjį žygin prieš Ėnėją kylančių karžygių ir genčių sąra-
šą, apdainuotą Vergilijaus „Eneidoje“ (Aen. VII, 641-817).
Pavyzdžiui, Radiv. IV, 145146: gua Nerys conditur ingėus /In
vada Chrononis valles diffusa per imas atliepia Aen. VII, 801—
802: gua Saturae iacet atra palus gelidusgue per imas / guavrit
įter vallis atgue in mare conditur Vfens ( „Traukia nuo pelkių
Saturos juodų, kur šaltas Ufentas / Ieško sau kelio versmė-
tais slėniais ir skuba į jūrą“; A. Dambrausko vertimas),
Radiv. IV, 151: Ouosgue vetus pascit fortissima corda Polottus
sukurta pagal Aen. VII, 684: guos dives Anagnia pasct („ką
Anagnijos derliai maitina“; A. Dambrausko vertimas),
Radiv. IV, 156: despectant et guos Orsanscia tecta imituoja Aen.
VII, 740: et guos maliferae despectant moenia Abelae („Arba ką
regi po kojų paskendusi soduos Abela“; A. Dambrausko
vertimas), Radiv. IV, 164—166: gui procul hinc flavi Nemenis ad
altas / Rura colunt valles, Cobriniague aeguora, pulchrum / Axta-

156

cengue bibunt atliepia Aen. VII, 712-715: gui Nomentuni ur-
bem, gui Rosea rura Velini, /gui Tetricae horrentis rupės mon-
temgue Seuerumi / Casperiamgue colunt Forulosgue et flumen
Himellae, /gui Tibėrim Fabarimgue bibunt („Kas iš Nomento
atėjo, iš Rožių laukų prie Velino / Ar nuo Tetriko skardaus
ir kas prie Severo kalno / Arba Kasperijoj skursta, Feruluos
ar prie Himelos, / Tibro ar Falario vandenį geria“; A. Damb-
rausko vertimas; daugiau pavyzdžių žr. 115, 326-327). Nors
„Eneidoje“ italikų gentys minimos ne tiktai be išankstinės
lyrinio herojaus nuostatos prieš Ėnėjo priešus, o netgi su
vos slepiamu pasididžiavimu, vis dėlto romėnų epo skai-
tytojas neatsikrato tam tikro juodo jausmo ir sunkiai išreiš-
kiamo grėsmės pojūčio. Mat kad ir kokiais sumetimais visi
šie žmonės būtų kilę į karą prieš trojėnus, tačiau iš tikrųjų
jie stojo ne prieš atvykėlius, o prieš likimo ir nemirtingųjų
dievų valią, kurią vykdė Ėnėjas. Tuo tarpu „Radviliadoje“
ši „Eneidos“ vieta pasirinkta ne, sakykim, totoriams, livo-
niečiams ar maskviškiams apdainuoti, bet pavaizduoti vi-
sos Lietuvos kariuomenei. Vadinasi, šitaip mūsų poetas el-
gėsi, siekdamas ne aklai imituoti herojinį romėnų epą, bet
norėdamas kūrybiškai pritaikyti Vergilijaus poeziją saviems
tikslams. Iš tiesų, tai minimoje „Eneidos“ vietoje didysis
romėnų dainius vienintelį kartą taip išsamiai apdainavo
gimtąjį kraštą, kad ir priešiškai likimui bei dievams nusi-
teikusį. Tokia — patriotinė — Vergilijaus nuostata buvo arti-
ma J. Radvanui, ir jis pasirinko minėtą epizodą modeliu,
pagal kurį apdainavo iš visų Lietuvos valstybės žemių ka-
ran prieš Maskvą kylančius vyrus.

Cituotos ištraukos pabaigoje mūsų poetas pami-
nėjo karalių Batorą, kuris Lietuvoj, „neaprėpiamoj savo
valstybėj“, valdęs „daugel narsių giminių ir tautų“. Šitoks
autoriaus požiūris į bendrą lenkijos ir 1.IDDK valdovą gana
netikėtas. Mat amžininkai, pasakodami apie Livonijos ka-
rą, Steponą Batorą dažniausiai vaizdavo Lenkijos ar bent
jau Abiejų Tautų Respublikos karaliumi, gynusiu jos inte-

157

resus Livonijoje ir Maskvos valstybėje. Be to, į Lietuvą nau-
jasis elektas irgi ėjo kaip nepageidaujamas valdovas (46,
279): „pasauliečių didikų dauguma laikė jį lenkų primesta
kreatūra, o katalikų vyskupai abejojo jo tikėjimo tvirtumu“
(31,61). O herojiniame epe Steponas Batoras pavaizduotas
kaip Lietuvos karalius, kuris Kunigaikštystei sugrąžino
Livonijos karo pradžioje prarastas žemes, išgarsino lietu-
vių ginklo šlovę ir Lietuvoje pradėjo aukso amžių:

EN NOVA progenies coelo manare profundo

Incipiet Chrisostephanos Magnusgue Bathorheus.
Iamgue alii Soles, et secli nascitur ordo

Aureus, et priscum mos omnis abibit in aurumi,
Protinus atgue dies ostendent fata benignos.

Oui simul ac Litauuni regnandum acceperit orbem,
Sistet res lapsas, spoliis insignis ab hoste,

Restituet captas vrbės, Diumgue Polottum,
Sarmatiamguėe tua victor formidine solvet.

(Radiv. II, 691—699;

Žvelk, aukštame danguje ne po ilgo pradės spinduliuoti
Aukso Vainikas naujos giminės — Didysis Batoras!
Aukso amžius ateis, ir kiti šviesuliai pasirodys,
akins visi papročiai senovinio aukso sknistybe,
ir palaimingas dienas be perstojo rodys likimas.
Kai tik lietuvių žemes pradės valdyti Batoras,
žuvusią galią gaivins ir garsės paimtaisiais trofėjais,
priešų sugriaukus miestus ntstalys ir išgelbės nuo baimės
tau, nugalėtojau, vel Sarmintus ir Polocką šventą, -

tvirtina lyrinis epo herojus ką tik užėmusiam Polocką
Maskvos kunigaikščiui Ivanui IV. Tą patį lyrinis herojus
kalba ir tose epo eilutėse, kuriomis užbaigia ir tarsi api-
bendrina savo pasakojimą apie Livonijos karą laimėjusią
Lietuvą, žr. Radiv. IV, 193-214.)

Amžininkai, ypač J. Radvano aplinkos žmonės, pui-
kiai suprato Stepono Batoro nuopelnus Lietuvai. Juk dėl jo

158

STEPHANVS "Primus, Dei granu REX, POLONIA., Magnus Dux Lirhuani
Minos Samogitia Lių on“ Trans Ž

Sit STEPHANVS fona oi KIUENS m senlosijs, bato

REX AX is, er - fapiens Elo og. et pacę coruscans.

ELOGIVM MAGNI STEPHANI

I. POLONIAE REGIS, GVI GRODNAE, MVITIS
REBVS PRAECLARE GESTIS, PACEGVE PVB
lica reličta , mortuuselt Anno Domini 15 85, Die
12, Decembris.

STEPONAS BATOKRAS,
LENKIJOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS
Portretas
15
M. Kromerio knygos
POLONIA, SIVE DE ORIGINE
ET REBLIS GES1I18
POLONORUM LIBRI XXX

Kelnas: Birkmanų spaustuvė, 1589

žygių buvo pašalintas beveik šimtą metų Lietuvą varginęs
Maskvos pavojus. Jo nuopelnas buvo ir Vilniaus jėzuitų aka-
demijos įkūrimas. Be to, karalius Batoras nuolat rūpinosi
ekonominiais šalies reikalais; jam netgi buvo kilęs suma-
nymas Vilniuje steigti valstybės banką. Nepaisydamas Liub-
lino unijos nuostatų, jis dažnai šaukdavo atskirus Lietuvos
seimus ir visada elgėsi su Lietuva kaip su atskira valstybe
(61, 294). Įtikinamų tokio elgesio pavyzdžių apsčiai pateikė
istorikas E. Gudavičius per jo 460-osioms gimimo metinėms
skirtą konferenciją. „Steponas Batoras niekur nepažeidė
Liublino akto raidės, tačiau rado būdus patenkinti Lietu-
vos pusės konfederacinės unijos koncepcijos interpretavi-
mui. Tai buvo realizuota praktiškai. 1578 m. Varšuvos sei-
me sudaryta mišri ribojimo komisija gavo įgaliojimus su
Lenkijos ir Lietuvos valstybių antspaudais. Dviem antspau-
dais buvo patvirtintas karaliaus aktas apie Jono Chodkevi-
čiaus atleidimą iš Livonijos administratorių. Dviejų antspau-
dų principas įsigalėjo. Lietuvos ir Lenkijos santykiai nuėjo
dualistine konfederacijos linkme. Abiejų kraštų kariuome-
nės Livonijos karo metų veikė savarankiškai. Siunčiamos
pasiuntinybės atstovavo abiem tautom. Valstybinis suva-
Žiavimas (net ir nevykstant į bendrą seimą) įgavo funkcio-
nuojančios institucijos pavidalą — jis vyko 1577, 1578, 1580,
1582, 1584 m.“, — tada lenkų, vengrų ir lietuvių auditorijai
dėstė mūsų istorikas (31, 65). Taigi tokių valdovo žygių ir
darbų šviesoje jau nebeatrodo keistas nė jo portretas „Rad-
viliadoje“. Maža to, Stepono Batoro veikla ir palankumas
Lietuvai parodo netgi tam tikrą amžininkų: R. Heidensteino
(32), A. Trzecieskio (147) ir daugelio kitų, tendencingumą.
Užtat suprantama, kad ir J. Radvanas, matydamas vien pro-
lietuvišką karaliaus Batoro veiklą, jį pavaizdavo tendencin-
gai. Vis dėlto ne autoriaus šališkumas mums būtų didžiau-
sia sukurtojo portreto vertybė. Kur kas svarbesniu dalyku
mes turime laikyti tą aplinkybę, kad, nutapęs gynusio LDK
teritorinį integralumą ir valstybinį savarankiškumą Lietu-

159

vos karaliaus paveikslą, autorius suteikė epo valstybei dar
vieną svarbią dimensiją, o būtent josios valdovą.
Pergalingus lietuvių kariuomenės žygius, apdainuo-
jamus trečioje ir ketvirtoje „Radviliados“ giesmėje, poetas
M. Radvilai Rudajam išpranašavo legendinio kunigaikščio Vy-
tauto lūpomis (Radiv. III, 239-302). Šis epizodas yra vienas iš
dviejų trečios giesmės kompozicinių-semantinių centrų, todėl
jame ieškotume konceptualių idėjų, ne tiktai telkiančių siuže-
tą, bet ir atskleidžiančių autoriaus sampratą apie valstybę.
Karvedžio sapne pasirodęs Vytautas XVI a. lietuvių
kitakalbėje literatūroje jau buvo bevirstąs Lietuvos „nuo jū-
rų iki jūrų“ kūrėjo ir tikro valstybininko simboliu. Beje, taip
Žalgirio mūšio nugalėtoją mes dažniausiai įsivaizduojame
ir dabar, todėl tokiam valdovo įvaizdžiui atsispirti analizuo-
jant „Radviliadą“ nėra taip jau paprasta. Vis dėlto manytu-
me, kad ne idealaus valdovo apdainavimas būtų pati svar-
bioji šio kompozinio-semantinio centro mintis. Ne apie
legendinį kunigaikštį ar jo Žygių tęsėją, bet apie Lietuvos vals-
tybę, kaip svarbiausią praeities ir dabarties valstybininkų
veiklos tikslą ir jų gyvenimo matą, kalba šios epo eilutės:

Cum subito tales Radivilo effunderė voces:
Sedibus Elistis fortuna indigna meorum

Exciib, ac Litauae movit me injuria gentis:
Sensimus haec dudum, sed facta au ficta putarėm
Haud scivi, damnis contraria fata rependens,
Ouiae sine fine meis, sinė meta et tempore sceptra
Annuerant: hoc occasus tristemguė ruinam
Solabar Litauumi, fore post voluentibus annis
Hunc populum late Regen, gui Balthica guicguid
Littora, et Euxinum, Volgaegue interjacet undas,
Imperio, et magna semper ditione tenerent,

Et ferrent Litauum sublimia nomen in astra.
Nunc haud antiguae laudis mihi fama sub imos
Pervenit manes, hostem crebrescere nostro

160

Imperio, et Moschis victos parere nepotes,

Ouos eg0 sub Pontum Mithridatęumgue pelorum
Extuleram, exiguis Litavos eguitare per agros.
Idcircone sumus bellando vulnera passi,

Et frustra spoliis cives patriamgue triumphis

Ah infelices atavi decoravimus? eheu

Dissinules nobis, ignavi sanguinis aetas:

At non idcirco Nariniunbius emicat armis

Acer eguės, sic ut cessent in bella minores.

At non illė minas ulcisci Olgerdus inanės
Distulerat: vobis gens haec tot bella per annos
Terroresguė feros, cladešgue incussit inultas?
Non talis pubes hosts, vicinague regna
Contudit, et fama sublimia sydera adivit.

Non arces, non vallus erat, sed fortia corda
Murus eraut, guibus egregias disjecimus arcės.
Pro tunicis aliguot, totidemgue securibus olim,
Gessimus in Moschos ingentia bella, nėc unguam
DESIDIA in bellum me distulit IMPROBA SIREN.
Hostis habet vestras urbes impune, colitgue

Nec vos accendit vel laus, vel dedecus ingens.

AT TV SPES Litauum, lux o fidissima nostri
Imperii, gui vės fuxas, sublapsaguė prompte
Restituis, guantumgue potės tam noxia secla
Diffingis: succurre tuis, et sternė ruina

Imbelles Moschos: solus gui vincere possis

Et reor, et si guid cerH mens augurat, opto.
Crastina lux cernet Moschorum funera campo.

O mihi guam blande, guam molliter ossa guiescant,
Vestra mėos olim cum sustentabit honores
Virtus, egregiasguė animas, laudesgue parentum.
Nunc vince, haec siuntima est: at te post vltima fata
Fama sepulchri expers longo dignabitur aeuo,
Perge libens, guo te VIRTVS agit ALMA, iubetgue
Consulere Historiae Litauuu, decorigue parėnkum.

iGi

(Radiv. III, 254—302; Doni

Tokiu žodžiu nelauktai į Radvilą kreipias pamėnas:

— Mano tautiečių dalia negarbinga Elisijo soduos
sukrėtė, o Lietuvos nelaimės mane sugraudino.

Šilai numančm anksčiau... Ret kad vėjais žygiai nueitų?!
To nežinojau, kada bėdomis už bėdas temokėjau:

lėmė jos mano žmonėms neaprėpiamą amžiną valdžią.
Aš Lietuvos pražūkies, jos griuvėsių akivaizdoj šiluo
guodžiausi, laukiau, kad štai, karaliaus dar, keičiantis metams,
mano tauta visuose kraštuose nuo Baltijos jūros

ligi Juodosios krantų ir toliausių Volgos pakrančių,

jai priklausys amžinai didžiulė valdžia ir valstybė

ir lig žvaigždynų aukštų ji lietuvių dar vardą išaukštins.
Na, o dabar ne šlovės senovinės nidas atėjo

ligi manęs pas vėles, o žinia, kad jau priešas užpuola
mūsų valstybę dažnai ir kad ainis, įkurdintas mano
prie Mitridato kalvos ir Juodosios jūros pakrančių,
įveiktas klauso Maskvos, per silpnos Lietuvoj jodinėti.
Argi del to kažkada mes žaizdas kariaudami kentėm,
argi dėl to piliečius grobiu, o Tėvynę savosion
pergalči gražinon mes, nelaimingi jūsų senoliai?!

Ak, neprilygstantys mumis ištižusio kraujo vaikaičiai!
Tik jau visai ne dėl to užsimoja Narimanto tvirtas
raitelis kardu, kad jūs, menkesni, nenorėtiumėt karo!..
Ar atidėjo kada už tuščius grasinimus kerštą

Algirdas? Ar ši tauta su jumis nekariavo tiek metų,
argi nesuruošė jumis Hek pirčių kruviniausių be keršto?
Ne, ne tokia vyrija kainiynų valstybes ir priešus
triuškino, o garsumu lig aukščiausių žvaigždynų iškilo!
Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai tr ne sienos —
toji galybė, kuria mes išgriovėm stipriausias teirtoves.
Kitąkart dėl kelerių marškinių ir kirvių užpuoliau
Maskvą baisingu karu, nes manęs niekada nesutrukdė
karą pradėti jokia begėdė žavi Tinginystė. —

Šlykščiai lietuvių miestus užvaldo ir juos apgyvena
priešai, Kk jau nei šlovė uebeuždega jūsų, nei gėda.
Tujai, viltie Lietuvos, atsidavusi mūsų valstybės

saule, kuri ir bėdas, ir pašlijusius reikalus greitai

vėl pataisai ir kuri visomis jėgomis pragaištingo
auižiaus paveikslą mainai! Tu saviškians padėk ir iškirsdink
miūšy bailius maskoiečius, nes Hk vienas gali nugalėti —
laip aš galooju ir to, jei nepoilia nuojauta, laukiu!

162

Saulė rytoj pamatys laukuose maskviškių lavonus.

O, kaip man kaulams tada bus saldu ir lengva ilsėtis,
kai prie manosios garbės ir šlovingos jūsų senolių
dvasios ir pergalių dar prisidės ir jūsų narsumas!

Stai kas svarbu: nugalėk! Ir tada nepažįstantis kapo
gandas tave po mirties per ilgus šimtmečius garsins.
Ženk, kur žindyvė Drąsa tau rodo, ir vykdyk, ką dirbti
liepia ji garbei tėvų ir lietuvių istorijos labui!)

Atidesnis skaitytojas pastebės nemažai leksinių,
sintaksinių ir stilistinių ypatybių, kurios šį epizodą sieja su
Vergilijaus „Eneida“ (Aen. I, 254-296). Pavyzdžiui, Radiv.
Ul, 252-253: Oualis ėrat guando Grinvaldo victor, onustus /
Almannis spoliis, Litavas veniebat in oras atliepia Aen. I, 289—
290: hunc tu olim caelo spoliis Orientis onustumi /accipies sėcu-
ra („Jį tu įvesi tada, nugalėjusį Rytus sėkmingai, / Širdžia
ramiausia į dangų“; A. Dambrausko vertimas), Radiv. III,
258: Haud scivi, damnis contraria fata rependens imituoja Aen.
i, 239: solabar fatis contraria fata rependens („Laukiau, kad ne-
gandas jos atsvertų gerovė ir laimė“, A. Dambrausko verti-
mas), Radiv. II, 259260: Ouae sine fine meis, sine meta et tem-
pore sceptra / Annuerant sukurta pagal Aen. I, 278-279; his
ego nec metas rerum nec tempora pono: / imperium sine fine
dedi („Šiųjų galybei aš, vietos nei laiko ribų nežymėjęs, /
Valdžią bekraštę daviau“; A. Dambrausko vertimas), Radiv.
1, 260-261: hoc occasus tristemgue ruinam / Solabar Litavum
panėši į Aen. I, 238239: hoc eguidem occasum Troiae tristisgue
ruinas / solabar („Jais aš guodžiausi tuomet ant žuvusios
Trojos griuvėsių“; A. Dambrausko vertimas), o Radiv. III,
261-264: fore post voluentibus annis / Hunc populum late Re-
gem, gui Balthica guicguid / Littora, et Euxinum, Volgaėgue
interjacet undas, / Imperio, eb magna semper ditione tenerent
atliepia Aen. I, 234—236: certe hinc Romanos olim volventibus
annis, / hinc fore ductorės, revocato a sanguinė Teucri, / gui
marė, gui terras omnis dicione tenerent („Man tu žadėjai,
kad amžiams slenkant iš jų kils romėnai, / Kils galingiau-

163

si vadai iš atgijusio Teukro kamieno, / Visos ir žemės, ir
jūros turės nusilenkti jų valdžiai“; A. Dambrausko verti-
mas; daugiau pavyzdžių žr. 115, 304-306). Šiame „Radvilia-
dos“ provaizdyje romėnų poetas apdainavo anuo metu Ro-
moje viešpatavusios Julijų giminės genealogiją: legendinį
tos giminės pradininką Julą, gausius jo įpėdinius iki Gajaus
Julijaus Cezario ir šį Romos galybės kūrėją. Pastarasis buvo
testamentinis Oktaviano Augusto tėvas, todėl šia genealo-
gija Vergilijus išaukštino ne tik Cezarį, bet ir Augustą ir taip
jo įgyvendintos cezarizmo doktrinos siekius paskelbė „visos
Italijos istorine misija“ (170, 159).

Veltui šiame „Radviliados“ epizode mes ieškotume
ko nors panašaus. Kad ir kaip gausiai J. Radvanas skoli-
nosi iš Vergilijaus, vis dėlto romėnų poeto poveikis aptar-
taisiais poetikos skoliniais iš „Čneidos“ ir baigiasi. Mat
J. Radvanas Radvilos sapną pagrindė ne kokios nors di-
nastijos ar jos politinės doktrinos siekiais, bet raginimais
Tėvynę nuo Maskvos ginti taip, kaip ją kitados gynė
Algirdas, Vytautas ir didžiojo etmono protėviai.

Vytauto žodžiuose Radvilai mes nerandame nieko,
kas primintų apie didžiojo kunigaikščio kovas prieš kry-
žiuočius ar totorius, sėkmingą užsienio politiką ir kitus lai-
mėjimus, kuriais poetas taip pat galėjo įkvėpti ir padrąsinti
etmoną prieš rytdienos kautynes. Visi didžiojo kunigaikš-
čio argumentai susiję su lietuvių pergalėmis prieš Maskvos
valstybę. Antai Radiv. III, 277-278 Vytautas Radvilai prime-
na pergalingą didžiojo kunigaikščio Algirdo žygį, kuriam
lietuvius išprovokavo Maskvos valdovas Dimitrijus
Donietis. Mat šis pas Algirdą kartą atsiuntė žygūnus, pra-
nešdamas apie kitais metais rengiamą maskviškių žygį prieš
Lietuvą. Algirdas sulaikė pasiuntinius, surinko kariuome-
nę ir pats per Velykas pasirodė prie Maskvos sienų. Taręs
maskviškiui: „Dabar pats matai, didysis kunigaikšti Dimit-
rijau, kuris iš mūsų anksčiau stoja į karą!“, Lietuvos valdo-
vas įsmeigė į medinę Kremliaus sieną ietį, šitaip atgrasin-

164

damas Donietį nuo sumanymo užpulti Lietuvą. Šią legendą
„Kronikoje“ vaizdingai papasakojo M. Strijkovskis (139, 421—
423), na, o J. Radvanas ją apdainavo ir čia, ir dar vienoje epo
vietoje (Radiv. III, 158—162). Toliau, Radiv. II, 284—285, Vytau-
tas primena apie savo paties žygį. Sužinojęs, kad pasienyje
iš jo pavaldinių maskviškiai atėmę du kirviu ir tris sermė-
gas, didysis Lietuvos kunigaikštis 1406 m. karu užgriuvęs
Maskvos valdovą ir taip atkeršijęs už padarytą skriaudą.
Pats įvykis bei to Žygio aprašymas rodo, kad J. Radvanas
čia irgi sekė M. Strijkovskiu, kuris „Kronikoje“ eilėmis ap-
dainavo šį kunigaikščio Vytauto antpuolį (139, 515-516).

Be abejo, minėtuose M. Strijkovskio pasakojimuose
atsispindėjo tikri istorijos įvykiai. Legendą apie velykinį
Algirdo „pasveikinimą“ veikiausiai pagrindė žmonių pri-
siminimai apie kurį nors iš trijų sėkmingų jo žygių, su-
rengtų 1368-1372 m. Na, o Vytauto žygis į Maskvą 1406 m.
kilo irgi ne dėl „kirvių ir sermėgų“. Mat po 1399 m. Vorsk-
los katastrofos Maskvos kunigaikštis Vasilijus I organizavo
maištų bangą prieš Vytauto vietininkus LDK slavų žemė-
se, todėl lietuviams prisiėjo netgi karine jėga spirtis prieš
Maskvos veiksmus Rytuose. Vis dėlto kodėl šiais istoriniais
įvykiais Vytautas drąsino didįjį etmoną? Kodėl didysis ku-
nigaikštis nepriminė Radvilai žymiai garsesnių ir įspūdin-
gesnių lietuvių ginklo pergalių, pasiektų netolimoje praei-
tyje per 1512-1522 ir 1534-1537 m. karus prieš Maskvą?
Manytume, kad tokį pavyzdžių parinkimą bus irgi lėmu-
sios J. Radvano pažiūros į valstybę kaip svarbiausią žmo-
gaus gyvenimo ir darbų matą. Mat Žalgirio mūšyje palau-
žusi kryžiuočių galybę, Lietuva privalėjo atsilaikyti prieš
kitą priešą, o būtent Maskvos kunigaikštystę, jau nuo Al-
girdo laikų, taigi gerus du šimtus metų, puldinėjusią Lietu-
vą Rytuose. Ltmono sapne Vytautas pasirodė toks, „kaip
tada, kai po pergalės Griunvaldo mūšy / grobio paėmęs
gražaus iš kryžiuočių į Lietuvą grįžo“. Vadinasi, į Radvilą
kreipėsi valdovas, atlikęs svarbiausią gyvenimo žygį - ap-

165

gynęs Tėvynę nuo du šimtus metų ją niokojusių kryžiuo-
čių. Tokį patį žygdarbį nūn privalėjo įvykdyti ir „Lietuvos
viltis“ Radvila: lemiamame mūšyje pastoti kelią interven-
tams ir visiems laikams pašalinti du šimtmečius Tėvynei
grasinančių maskviškių pavojų (I!!, 299302):

Štai kas svarbu: nugalėk! Ir tada nepažįstautis kapo
gandas tave po mirties per ilgus šimtmečius garsins.
Ženk, kur žindyvė Drąsa tau rodo, ir vykdyk, ką dirbti
liepia ji garbei tėvų ir lietuvių istorijos labui!

Vargu ar „Radviliada“ taip jaudintų skaitytoją,
vargu ar mūsų herojinį epą šitaip palankiai vertintų litera-
tūros istorikai, jeigu J. Radvanas būtų vien kalbėjęs apie
Maskvos grėsmę, tiktai aukštinęs lietuvių heroizmą ar tik
atskleidęs istorinę M. Radvilos Rudojo pergalių reikšmę.
Argi mažai XVla. karvedžių kilnūs tikslai vedė į kautynių
laukus? Argi mažai talentingų poetų apdainavo jų perga-
les ir apraudojo pralaimėjimus? Toli neieškodami pavyz-
džių, nurodysime, kad vien karaliaus Stepono Batoro žy-
gius prieš Maskvos valstybę apdainavo tokios anų laikų
literatūros žvaigždės, kaip D. Hermannas, S. Wolffas, A. Sar-
nickis, B. Paprockis, J. Kochanowskis ir kai kurie kiti poetai
(plačiau apie juos žr. 88, 110147). Tik štai Ivano Rūsčiojo pra-
dėtasai karas J. Radvano kūrinyje kur kas labiau sukrečia
skaitytojo vaizduotę, o Radvilos pergalė Ulos mūšyje kur
kas labiau pradžiugina nei visos minėtų poetų liaupsės Ste-
ponui Batorui ir jo karvedžiams. Kodėl? Manytume, kad
taip atsitinka dėl emocingo Lietuvos paveikslo mūsų epe.

J. Radvanas Lietuvą apdainavo du kartus: pirmą-
jį - „Radviliados“ pradžioje (I, 31-96), o antrąjį - viduryje
(11, 89195, arba ištisinės numeracijos 1880-1986). Dėl vietos
epe abiejų Tėvynės paveikslų turinys skiriasi. Pirmajame
epizode poetas pristato Lietuvą skaitytojui: pavaizduoja
jos geografinę padėtį, apdainuoja gamtos turtus, lietuvių
tautos kilmę ir istoriją, o antrajame nušviečia lietuvių ko-

166

vas su gausiais priešais: totoriais, kryžiuočiais, lenkais ir
maskviškiais. Kovų vaizdai epo viduryje turėjo paliudyti
apie Radvilos protėvių narsą ir savotiškai parengti skaity-
toją toliau apdainuojamai kruvino Ulos mūšio panoramai,
na, o Lietuvos paveikslas „Radviliados“ pradžioje buvo
tarsi kokie aukso amžių gyvenančios valstybės vaizdai,
kuriuos sunaikino prasidėjęs karas. Štai, kaip šiame epi-
zode poetas apdainavo Lietuvą:

TERRA potens armis est, et notissima fama,

Hic obi se latis pandit L1Tuania campis,

Magna parens frugum, studio gens aspera belli,
(Ouam perhibent Italos olim tenuisse colonos,
Martia corda virum: guis nunc aut forte Libonis
Exsilium nescit, magnosgue Palaemonis ausus?
Vude venit longa serie Lituana propago,

Gens gravida imperiis: etenim sub Balthica fines
Littora, et Euxinum mare, famam extendit Olympo.
Ilis Campanos saltus, vbi dona Lyaeo

Legiferae certant Cereris, Panchaia Tempe,

Alcinoi sylvas, biferigue rosaria Paesti,
Medorumgue volens cultus, rivosguė metalli,
Contentis ferro, prudens Natura negauit.

Sed guales, guantasgue fėrunt sacra Gargara messes,
Et victu facilem esse dedit per secula gentem.

Hic vitreos amnes sylvarum celša coronant
Tesgua, decus terris, guae guantum vertice in astra
In Stygios manes tantum radice minantur.

Hic ceruis, alcigue domus, saeuogue bisonti,
(Setigera captos cui mos est sisterė lingua,

Ingue leues (tantum robur) iacularier auras)
Virgatisgue notis maculoso teginine lynci,

Et celeri capreae, nec non ingentibus uris.

Ouid fluvios, lacuumgue canam certantia ponto
Aeguora? guid pisces? sunt hic eHam sua cete.

167

Ouid referam albenti canentia iugera lino?

Aut cur enumerem lucis concelsa beantis

Dona? latet magnis ingėns opulentia syluis.

Hic sese liguido distendunt nectarė guercus,
Arboribus spumant purissima mella, fauisgue
Mactant agricolas, iniussague robora sudant,

Plena Palatinae fragrantia pocula mensae.

An tot diuersis lapsos de fontibus aimnes?

Anne Borysthenios cursus? gui rauca fluenta
Vallibus abruptis vasto cum murmurė ponto
Praecipitat, salsasgue maris praedulcibus undis
Temperat: hinc autem spatiatus fluminė Dunas
Vorticibus rapidis interluibarua Polotti,

Et tandem Venedum late prorumpit in aeguor.

Nec multum minor hoc Litauum liguidissimus amnis
Ielionum veterės campos, et pinguia stringens

Vilia culta secat, Vilnague sorore recepta,

Fratris in amplexus Chronl decurrit amaeni,

ChronI guo nobis non est formosior annis:

Multae illum Nymphae fluviorum, et Ouerguetulanae
Optauere Horo, sed habet pulcherrima Suenta,
Purior electro, guae per Samogithica labens

Littora, Chrononis foecundo conditur alueo.

Haec eadem Litauos tellus, acresgue Sudinos,
Iazygague intrepidum mortis, Nomadesgue Poloucos,
Et veteres PRVSSOS, et fortia pectora Alanos,
Cognatosgue illis Gepidas, populosgue potentes
Extulit, haec Erdiuilum, Troydenague fortem,
Mingallumgue Ducem, Scirmontumgue armipotentėm,
Romontem, Latiogue caput diademate cinchum
Mendogum, Vitenemgue bonum, plenumgue triumphis
Gedimina patrem, populosae moenia VIINAE

Cuius ab auspicio surgunt: hinc aspice natos
Gediminiadas fratres, fortissima corda,

Kestutum, Olgerdum: guin ista IAGELLONA tellus,

168

Sarmatiaegue dedit Regės, Hunnogue potenti
Irmiposuit dominuos, et Cechi a stirpe Bohėmis,

Totgue ducės genutt praestantia nomina, nėc non
Ouem canimus MAGNVM RADIVILVM, nomen et omen
NICOLEI citi mens dederat praesaga parentum.

(Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė

čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus —
motina derlių skalsių ir gentis, įgudus kariauti.

Sako, kad ją kitados nukariavo Italijos sūnus —

vyrai karingom širdim. ( Ar yra toks žmogus, kurs nežino
šiandien Libono Hremties, Palemono didvyriškų žygių?)
Virtine ilga iš jos atsiranda ainybė lietuvių —

šita valdovų gentis; juk nuo Baltijos ligi Juodosios

valdo lietuviai žemes, o šlone ir Olimpą pasiekia.

Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta pašykštėjo
klonių Kampanijos, kur Cerera, įstatymų motė,

varžos gausa su Bakchu, nepaskyrė Panchajos Tempėjų
nei Alkinojo miškų, nei derlingojo Pesto rožynų,

nedavė persų laukų ar upokšnių, Hurtingų metalo.

Derlių, kokį šventi dovanoja Gargarai, skyrė

Jiems užtatai ir žemės, kur per amžius lengva išmisti.
Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė —
girių aukštų karūna; jos viršiinėmis šičia žvaigždynus
remia, o medžių šaknimi ligi Stikso vėlių nusileidžia.

Šičia atranda nanius sau elniai, briedis ir stumbras

(šitas galiūnas yra sulaikyti, ką nutuveria, pratęs

savo šiurkščiu liežuviu ir aukštai į orą išmesti),

šičia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru glaudžias,

rauda namus sau žvitri stirnelė ir didelis tauras.

Kam miau upės ir vandens didumu prilygstančius marioms
ežerus girti? Žuvis? Čia netrūksta didžuvių irgi.

Kon apdainuoti žilus jugerus baltuojančio lino?

Argi išvardinčiau tai, kas palaimintoms čia dovanota
girioms? - Gūdūs miškai čia burtus neapsakomus slepia.
Čin ąžuolynai pilni bitučių skysto nektaro:

medžiais tyriausias medus putodamas bėga, valstiečiai
gauna korius dovanai; čia rasoja ir patys kamienai,

tr aut vaivados skobnių kvepėdamos sklidinos taurės.
Kiekgi čia upių, kurias vis skirtingi šaltiniai pagirdo?
Šiai Boristenis sravus: prasiveržę pro kaukarus, dusliūs

169

vandenys jo su triukšmu neapsakoniu krinta į plačią
jūrą ir sūrias bangas vilnimis ahniešia saldžiausiom.
Šiai Dauguva, aukštupy upeliu į kelionę išbėgus,
Polocko žemėm veržliais sūkuriais sūikuriuodama skuba,
kol pagaliau taip plati į Venedų marias įsilieja.

Tik ne mažesnė už ją ta lietuvių skaidriausioji upė -
Vilija, tekanti ten, kur kadai iglionams priklausė

žemės ir našūs laukai; pasiėmusi seserį Vilnią,

Vilija leidžias žemyn į brolelio Nemuno glėbį,

Nemuno - to, už kurį gražesnės mes neturime upės!
Daugelis deivių, kurios ąžuolynuos ir upės'gyvena,
geidė jo meilės, tačiau jos sulaukė viena tik gražuolė —
upė Sventoji, kuri - skaistesnė už gintarą - srūva

per Žemaitijos laukus ir į Nemuną įteka našų.

Šitos štai žemės vaikai - lietuviai, ryžtingi sūduviai,
jotvingiai - žmonės, mirties nebiją, poloviečiai klajokliai,
prūsų sena giminė, narsiaširdžių krūtinių alanai,

vieno kilimo su jais gepidai ir kitos dar tautos.

Čin Erdivilo lopšys ir gimtinė narsuolio Traidenio,
Skirmanto, ginklais stipraus, ir narsaus kunigaikščio Mingailos,
Romanto, Mindaugo, kurs ant galvos užsidėjo vainiką
Romos, Vytenio kilnaus ir atšventusio pergalių daugel
tėvo visos Liehuvos Gedimino, kuriam vadovaujant
mūrai iškilo aukšti tirštai apgyvendinto Vilniaus.

Čia pamatysi abu Gedimino vaikus narsiaširdžius —
Algirdą su Kęstučiu; ši Jogailą pagimdžiusi žemė

davė sarmatų kraštams karalius, valdovus dovanojo
hunui galingam, taip pat ir bohemanis iš Čeko šeimynos.
Šiliek šlovingų vadų čia gimė!.. Ir vienas jų buvo

mūsų giesmės Radvila Didysis, kuriam Mikalojaus
vardą ir lemk tėvų pranašingas numanymas davė.)

Leksinės, stilistinės ir kompozicinės šio epizodo ypa-
tybės veda prie minties, kad Lietuvą J. Radvanas apdainavo
pagal Italijos paveikslą, sukurtą „Georgikose“ (Il, 136—176).
Pavyzdžiui, Radiv. 1,31, 33: TERRA potens armis est, et notissi-
ma fama, /... / Magna parens frugum, studio gens aspera belli
atliepia Georg. II, 173—174: salve, magna parens frugum, Satur-
nia tellus, / magna virum („Motina vaisių didžioji ir vyrų, Satur-
no tu žeme, / būki sveika!“; H. Zabulio vertimas), Radiv. I,
40—44: Illis Campanos saltus, vbi dona Lyaeo / Legiferae certant

170

LITRVAS

LIVONIAE PARS

uzp

Se migalė1

Ė i

LLETUM OS
DIDŽIOJI KUNIGAIKŠTYSTĖ
XVI As
Iliustracija
15
G. Merkatoriaus žemėlapių rinkinio
ATLAS, SIVE COSMOGRAPHICAE
MEDITATIONES...

Diuseldorfas: A. Buzijaus spausdinimas, 1595

Cereris, Panchaia Tempe, / Alcinoi syluas, biferigue rosaria Pa-
esti, / Medorumgue volėns cultus, rivosgue metalli, / Contentis
ferro, prudens Natura negauit imituoja Georg. II, 136-139: Sed
negue Medoruni silvae, ditissima terra, / nec pulcher Ganges
atgue auro turbidus Hermus / laudibus Italiae certent, non Bac-
tra neguė Indi /totague turiferis Panchaia pinguis harenis ( „Bet-
gi nei medų šalis, miškų turtingiausia gimtinė, / nei su gro-
žybėmis Gangas, nei auksu sudrumzlintas Hermas / gali
Italijos šlovę nurungti, nei Baktra, nei indai, / nei smilkalų
smiltimis Panchajos garsėjanti žemė“, H. Zabulio vertimas),
Radiv. I, 55-56: Ouid fluvios, lacuumguė canam certanHa pon-
to / Aeguora? primena Georg. II, 158-159: an marė guod supra
memorem, guidgue adluit infra? /anne lacus tautos? („Ar be-
minėt rytuos ir vakaruos plūstančias jūras / Arba ežerus
mūsų?“ — A. Dambrausko vertimas), o Radiv. I, 80-89: Haec
eadem Litauos tellus, acresgue Sudinos, /lazygague intrepidum
mortis, Nomadesgue Poloucos, / Et veteres PRVSSOS, et fortia
pectora Alanos, / Cognatosgue illis Gepidas, populosgue poten-
tes / Extulit ir toliau atliepia Georg. II, 167-172: haec genus
acre virum, Marsos pubeėmguė Sabellam / adsuetumgue malo
Ligurėm Volscosgue vėrutos / extulit ir toliau („Padermę vy-
rų narsių - sabelų jaunuomenę, marsus, / pratusį vargti
ligurą ir ietimis puolančius volskus / gimdė šita“, H. Za-
bulio vertimas; daugiau pavyzdžių žr. 115, 249253).

Italijos pašlovinimas iš antros „Georgikų“ knygos,
mokslinėje literatūroje dažniausiai vadinamas Laudėes Italiae,
yra viena iš pačių svarbiųjų Vergilijaus politinės-socialinės
programos dalių. Remdamasis legenda apie Saturno laikus
Italijoje bei Lukrecijaus išdėstyta žmonijos raidos teorija,
romėnų poetas šiame kūrinyje tėvynę apdainavo kaip tokį
kraštą, kuris iki jo laikų išsaugojo aukso amžių kitados išgy-
venusios žemės pirmavaizdį. Romos aukso amžiaus lite-
ratūros tyrinėtojo H. Zabulio tvirtinimu, to krašto ypatybė-
mis Vergilijus laikęs pirmapradį Italijos laukų derlingumą,
sodininkystės bei gyvulininkystės atsiradimą, amžino pava-

171

sario — to gimimui palankiausio laikotarpio — sąlygas, ki-
tiems kraštams būdingų trūkumų: kenksmingų augalų,
plėšrūnų žvėrių, nuodingų šliužų ir kitokių kenkėjų, nebu-
vimą, metalų pritaikymą žmonių gerovei ir galiausiai ga-
lingų genčių bei narsių vyrų gimimą (168, 111—120). „Reziu-
muodamas savo argumentus, Vergilijus priskiria Italijai
žemės gėrybių kilmę (magna parėns fruguni), joje jis įžvelgia
ir didžiųjų žmonių ištakas (magna virum), o galop pavadina
ją Saturno žeme (Saturnia tellus). Todėl poetas čia sušunka:

Motina vaisių didžioji ir vyrų, Saturno hu žeme,
būki sveika!
1, 173-174 (170, 120).

J. Radvano sukurtose Laudes Lituaniae legendą apie
Saturno žemę atstoja padavimas apie lietuvių kilmę iš ro-
mėnų bei duomenys apie europinę Sarmatijos dalį, paimti
iš K. Ptolemajo „Geografijos“. Itališką lietuvių kilmę po-
etas pamini vienoje Laudes Lituaniae vietoje (Radiv. I, 34—36)
ir dar Radvilos skydo vaizduose (Radiv. III, 90-98). Trum-
pas to padavimo turinys, pagal J. Radvaną, būtų toks. Lie-
tuvą kitados apgyvendinę išeiviai iš Romos. Vadovaujami
legendinio karvedžio Publijaus Libono, arba kitaip Palemo-
no, jie kažkuriuo metu atplaukę per Baltijos jūrą, išsilaipi-
nę Plateliuose, o paskui Dubysos ir Nemuno santakoje
pastatę Naująją Romą. Iš čia po Lietuvą ir visą europinę
Sarmatiją paplitusi „lietuvių ainija“.

Palyginę su įvairiomis lietuvių kilmės iš romėnų
legendomis, pastebėsime, kad J. Radvano pasakojimas pa-
našiausias į M. Strijkovskio pateiktą šios legendos versiją.
Pavyzdžiui, Radiv. I, 35 bei III, 90 paminėtą Publijų Liboną
M. Strijkovskis irgi laiko Pompėjo laivyno vadu, kuris, bėg-
damas nuo Cezario keršto, per Baltijos jūrą atkeliavęs prie
baltų apgyventos žemės krantų ir išsikėlęs toje vietoje, kuri
ilgainiui nuo jo netgi gavusi Libos vardą (139, 22, 37, 41, 50,

172

56, 57-59, 62-77 ir toliau). Be to, istorikas ir poetas daug kur
Liboną tapatina su kitu legendiniu lietuvių protėviu Pale-
monu (139, 14, 22, 23, 37, 47, 49-50, 57-59, 62-79 ir toliau). Taip
pat M. Strijkovskio poveikiu aiškintinas vienodas jotvin-
gių apibūdinimas (Radiv. I, 81: Iazyga intrepidum mortis, plg.
139, 339), poloviečių priskyrimas baltams (139, 13, 24-25, 35,
129, 186-187, 260—261; Žr. taip pat 139, 14, 44), prūsų epitetas
veteres (139, 13, 19, 25, 31, 32, 36 ir kitur), alanų bei gepidų
laikymas lietuvių protėviais (apie alanus žr. 139, 16, 18, 23,
24, 37—39 ir toliau; apie gepidus žr. ten pat, 16, 18, 23, 24, 25, 27—
37 ir toliau) ir dar daug kitų Laudes Lituaniae vietų. Taigi
manytina, jog mūsų poetas, trumpai apdainuodamas lietu-
vių kilmės iš romėnų legendą, sekė visų pirma „Kronikos“
autoriumi (plačiau apie tai žr. 115, xx—xxii; įvairias šios legen-
dos versijas plačiausiai yra aptaręs M. Ročka, todėl skaity-
tojui daugiau medžiagos patartume ieškoti jo monografi-
joje apie Mykolą Lietuvį, žr. 119, 44-85).

Vis dėlto vien šis padavimas apie lietuvių protėvius
J. Radvano netenkino, ir jis Lietuvos priešistorę dar papil-
. dė žiniomis iš kitų šaltinių. Pavyzdžiui, Radiv. I, 72 poetas
paminėjo iglionų gentį, per kurios žemes tekanti Neris.
Regis, pirmasis šios genties vardą buvo nurodęs graikų ge-
ografas K. Ptolemajas (apie 90-168 m. po Kr.) Sarmatijos eu-
ropinės dalies aprašyme. Įdomu, kad XVI a. viduryje-xXVII a.
pradžioje spausdintuose šio aprašymo leidimuose iglionai,
arba igilionai (žyvAtovec), būdavo lokalizuojami maždaug
Nemuno-Neries baseine (142, žr. priedo 62, 65, 66, 68, 72, 74,
77 žemėlapius); aukščiau jų K. Ptolemajo „Geografijos“
parengėjai nurodydavo galindus (yxAivėx:), o žemiau —
koistobokus (x0:06To86x01). Kadangi tarp kitų genčių, gy-
venusių baltų žemėse K. Ptolemajo laikais, M. Strijkovskis
iglionų nemini, spėjame, kad J. Radvanas žinių apie juos
surado kuriame nors garsiojo graiko „Geografijos“ leidime.

Tendenciją papildyti legendas apie lietuvių kilmę
mokslo faktais mes pastebime ne tiktai J. Radvano, bet taip

173

pat kitų jo amžininkų kūryboje. Pavyzdžiui, 1613 m. išspaus-
dintame LDK žemėlapyje svarbiausios upės vadinamos
dviem vardais: autentišku ir antikiniu, dažniausiai pirmą
kartą irgi paminėtų K. Ptolemajo. Medžiaga šiam žemėla-
piui buvo pradėta rinkti 1590 m. (13, 120), t. y. tuomet, kai
dar buvo rašoma „Radviliada“. Taigi galima spėti, kad to
žemėlapio sumanytojas M. K. Radvila Našlaitėlis, beje,
M. Radvilos Rudojo sūnėnas, ir jo aplinkos žmonės buvo
linkę Lietuvos priešistorės dalykus grįsti I-II a. po Kr. grai-
kų ir romėnų mokslininkų duomenimis apie Rytų Europą.
Gaila, kad šie dalykai tebėra netyrinėti, todėl galime tik
konstatuoti, kad XVI a. pabaigos Lietuvos mokslininkai ir
menininkai saviems reikalams plačiai naudojosi Antikos
geografų Žiniomis apie baltų apgyventas teritorijas.

Kad ir kaip buvo iš tikrųjų, Laudės Lituaniae liudi-
ja labai reikšmingą dalyką: J. Radvanas jungė iš legendų
bei mokslinės literatūros žinomus duomenis apie Lietu-
vos senovę, turbūt puikiai suprasdamas, kad tik šitaip ga-
lima Lietuvos valstybės raidą tvirtai susieti su Europos
istorija. Regis, to paties bus siekęs M. Strijkovskis, taip pat
M. K. Radvila Našlaitėlis ir jam talkinę mokslo vyrai. Vis
dėlto J. Radvano lūpose lietuvių proistorės pagrindimas
nuskambėjo kur kas įtikinamiau, nes poetas jam suteikė
meno kūrinio lytį, kuri būna ir įtaigesnė, ir tvaresnė už
bet kurį mokslo veikalą. Na, o svarbiausia yra tai, kad po-
etas paliudijo kare prieš Maskvą atsilaikiusius lietuvius
turint mokslo ir legendų duomenimis pagrįstą Tėvynės
istorijos vaizdą, kitaip tariant, epo Lietuvą apibūdino dar
viena svarbia dimensija, o būtent kultūrine atmintimi —
tuo paskirus individus bendruomenėn telkiančiu bei vals-
tybei diachroninį lygmenį suteikiančių fenomenu.

Taigi pagrindęs lietuvių valstybės proistorę le-
gendomis ir mokslo duomenimis, toliau J. Radvanas ap-
dainavo Lietuvos gamtą ir valstybę garsinusius žmones.
Čia jis labiau sekė Vergilijumi, kuris savąją Saturno že-

174

mės teoriją rentė kontrasto principu, t. y. priešpriešinda-
mas pirmapradės gamtos sąlygas išsaugojusį Italijos kai-
mą sugedusiai miesto civilizacijai, sukurtai senesnių už
romėnus tautų. Todėl J. Radvanas iš pradžių išvardija,
ko lietuviai neturi (I, 40-44):

Ginklais patenkintiems, jiems išmintinga gamta pašykštėjo
klonių Kampanijos, kur Cerera, įstatymų motė,

varžos gausa su Bakchu, nepaskyrė Pauchajos Teripėjų
nei Alkinojo miškų, nei derlingojo Pesto rožynų,

nedavė persų laukų ar upokšnių, turtingų metalo.

Šiuos civilizacijos teikiamų gėrybių vaizdus J. Rad-
vanas sukūrė, irgi pasirėmęs Vergilijaus medžiaga. Pavyz-
džiui, Cereros epitetą „įstatymų motė“ (I, 41: Legiferae
Cereris) poetas surado Aen. IV, 58, frazę „derlingojo Pesto
rožynai“ (I, 42: biferigue rosaria Paesti) - Georg. WV, 119, 0
„metalo upelius“ (I, 43: rivosgue metalli) - Georg. II, 165.
Vargu ar šitokia Vergilijaus imitacijų bei paslėptų citatų
sankaupa nedideliame fragmente galėjo išprususiam
Renesanso skaitytojui kelti neoriginalumo ar neskoningu-
mo įspūdį. Veikiau buvo priešingai: juk gi J. Radvanas čia
romėnų poeto žodžiais apdainavo tuos kraštus, kuriuos ir
minėtasis skaitytojas laikė civilizacijos lopšiais, o būtent
Italiją (I, 40-41: Campanos saltus, vbi dona Lyaeo / Legiferae
certant Cereris; I, 42: biferigue rosaria Paesti), Arabiją (I, 41:
Panchaia Tempe), Graikiją (I, 42: Alcinot syluas) ir Persiją
(I, 43: Medorumgue... cultus, rivosguė metalli). Paskutinėje
šio epizodo eilutėje J. Radvanas pažymi, kad kaip tiktai
šitokių vietų lietuviams gyventi „protinga Gamta“ nesky-
rusi. Dėl Gamtos epiteto būtina pažymėti, kad Vergilijus
juo gamtos savo kūryboje nėra nė karto apibūdinęs. Ši ap-
linkybė leidžia kalbėti apie tam tikrą originalią autoriaus
koncepciją. Pagal ją išeitų, jog pati gamta tarytum kokia
motina pasirūpino lietuvių gentimis ir apgyvendino jas
atsparumą negandoms ugdančiose ir prieraišumą bei meilę

1Z5

gimtinei žadinančiose žemėse. Kokios tos žemės? Jose sa-
vaime „lengva išmisti“ (I, 45-46), kadangi čia kiek užmatai
stūkso girios, „viršūnėmis remiančios žvaigždynus, o šak-
nimis nusileidžiančios iki Stikso vėlių“ (I, 47-49). Giriose
pilna žvėrių: elnių, briedžių, stumbrų, lūšių, stirnų, netgi
taurų (I, 50-54), o ežeruose ir upėse - žuvų, netgi didžuvių
(I, 55-56). Lietuvių miškuose gausiai spiečiančios bitės, to-
dėl žemdirbiai gauną turtingą medaus ir korių dovį (I, 60—
63). Toliau poetas pasigroži Lietuvos upėmis: Dnepru, Dau-
guva, Nerimi, Vilnia, Šventąja ir Nemunu (I, 64-79), ir,
sekdamas Vergilijumi, pabaigoje pasako bene svarbiau-
sia: tik šitokia pirmapradė sveika žemė tegalėjo pagimdy-
ti daugybę nuo senovės žinomų galingų genčių ir narsiau-
sių vyrų, kuriuos ji skyrusi valdyti netgi kaimynines šalis:
Čekiją, Vengriją ir Lenkiją (I, 80-94). Vienas iš tų vyrų bu-
vęs Radvila Didysis, ilgame kare palaužęs Maskvos ga-
lybę ir apgynęs Tėvynę nuo sunaikinimo (I, 95-96). Taigi
Laudes Lituaniae rodo, jog, sekdamas Vergilijumi, J. Rad-
vanas sukūrė tam tikrą teoriją, kurioje nebe kultūringąją
Italiją, o Lietuvą apdainavo kaip tokį kraštą, kuris nuo
senų senovės išsaugojo gamtos ir žmogaus dermę ir ku-
riame Gamta, vykdydama žmogui nežinomus planus,
karta po kartos kantriai ugdė Žmones, ilgainiui ir ją pa-
čią išgelbėjusius nuo sunaikinimo.

Apie tai veik tais pačiais Laudes Italiae pabaigos žo-
džiais mūsų poetas pareiškia po Ulos kautynių:

Salue magna parens, Littavum clarissima tellus:

Ecce tibi gentes victae spolia ampla dedėrė
Summisitgue manus Moschus, regnumgue superbum.
Haec semiplena fidens legione peregit

Nicoleos, guando saevo collisa duello

Moschia Littaviae, persolvit sanguine poenas
Purpureo: testis celer Vla, Borystheneosguė

Vnda, lacunantės ingenti sanguine ripae.

176

Atcontrafactur

es Getren duav ono ros fi fen Kivan

Baliiiomis/aller Reufen ein Ronarda/zu Bladimir Rufrai onb Ramgarien/
Gialr ju Gafau/Giair ju IforoganDerra jur Digėtai/Grofefdrfien gu Sebmalenitn Timurdti/
Jobaritų: Yngofto Trustn/ Tajų, Dronifi g. Dalogarfty Duitaufys ac. Timo anberer Derridyaffiai Derra roje
fėrfiea ja Narogartėn in vaternianden: L erininutio Seontio Pelnstų! Rutonito: Bilajer fo: Ozorftų/
Doeritų Konino Naroflaftų Neolerftn/onė der gangen Eebenij ken Lanbidjaffų 7
Nordeniavon Weber vnb cia Derra vila snbes Landau / cit.

N
į
|
Š
2

Aman Der Sdhredlide,
Š$acfimile eines gleidyeitigen Bolgidynittes. UDien, f. E. Bofbibliothet

IVANAS IV RŪUSTUSIS,
MASKVOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS
Portretas
iš
Th. Schiemanno knygos
RUSSLAND, POLEN UND LIVLAND
BIS INS 17. JAHRHUNDERT

T. 2, Berlynas: G. Grotės leidykla, 1887

(IL, 673—680;
Mole didžioji, sveika! Sveika, garsiausia mis žeme!
Didelę pergalę tau dovanojo įveiktos gentys,
ir nusvarino rankas Maskvos išdidžioji valstybė.
Tai Mikalojus, kuris tik pusiau surinktais legionais
rėmėsi, nuveikė vis, kai Maskva į dvikovą žiaurią
stojo prieš Lietuvą, ir su kaupu abuokėjo už bausmę
Maskvai raudonu krauju - greituolė Ula, Boristenio
bangos ir kraujo srovių išakėtos pakrantės paliudys.)

Simboliška yra šio himno vieta „Radviliadoje“. Toks
pasveikinimas didesnes už kaimynus aukas sudėjusiai Lietu-
vai būtų galbūt labiau pritikęs ne pasakojimo apie Livonijos
karą viduryje, o pabaigoje. Tačiau karą Lietuva užbaigė jau
ne po lietuvių dinasto Žygimanto Augusto ar M. Radvilos
Rudojo, o po Lietuvos karaliaus Stepono Batoro vėliavomis.
Užtat reikšdamas džiaugsmą stojusia taika J. Radvanas epo
pabaigoje vaizduoja iškilmingą karaliaus įžengimą į Vilnių,
aukština šio valdovo nuopelnus ir linki, kad lietuviai mylėtų
pergalingąjį Batorą tol, kol gyvuos Lietuva ir Lenkija:

Et jam Moschorum lento collisa duello,

Ante pėdes Stephani jacuit miserabilis ora:

Out Vilnae invectus laetanti tecta triumpho,
Aurea condebat Lituanae saecula genti,
Aptabatgue pater signum immortalė perenni
Vexillum fama, templi laguearibus aureis,
Foedere composito, victae formidinė gentis
Clauduntur belli portae: mitescere priscis
Saecula tum primum coeperunt aspera bellis.
Vt cum prospiciens orbis moderator ab alto
Vasta, supercilio ventos et temperat undas,
Aeguora tuta silent, tanta est clementia coeli:
Sic, Rex magne, tuo pax est inventa labore.

En unguam placidam longo post tempore Pacem
(Ouod nec spes patrum promitteret affore tempus)

177

Arva redonantem benepinguia vidimus: ėn jam
Bellorum antiguus cecidit fragor: optime Regum
Ore serenato fera saecula tranguillasti!

Nulla tum nobis aetas abolebit amorem.
Magnus in aeternum nostra celebraberė mente,
Donec erit Litauum tellus, et Lacchia, donec
Ardescet prisco nostrum Diadema metallo.

(IV, 193-214;

Ir pagaliau palaužta užsitęsusioj dvikovoj, gailę
kelianti Rusų šalis po Stepono kojom parpuolė...
Perėjęs Vilniaus gatvės su džiaugsmingu triumfu, Batoras
Lietuvai ir jos žmonėms dovanojo aukso epochą

ir amžinosios šlovės nemirHnga vėliava Vilniaus
katedros auksu puoštus kesonus padabino lyg tėvas.
Karo vartai, žmonių dėl baimės, kurią nugalėta

kėlė tauta, prakeikti, užsiveria taiką sudarius:
pirmąkart anižius, šiurkštus nuo senovės karų, sušvelnėja.
Lygiai taip pat, kaip audras ir vėjus antakiais rimdo
galvą viršum vandenų iškišęs pasaulio valdovas —

tyli platybės vandens per šitokią oro ramybę, —

lygiai taip taiką pelnei tu per vargą, didysis karaliau!
Ar neišvydom tada (o tėvai nesivylė, kad šitas

nikas iš viso ateis) po tiek metų Taikos maloningos,
vel dovanojančios mums derlingas dirvas? Ir nejaugi
senas karų dundesys nenumalšo? Geriausias karaliau!
Veidu savo šviesiu tu žiauriuosius amžius sutramdei!
Meilės tau mumyse jokia epocha neišdildys.

Mūsų krūtinėse tu didžiuoju vadinsies per amžius —
tol, kol pasauly gyvuos Lietuva ir Lecho valstybė,

kol spinduliuos metalu senoviniu mūsų Vainikas.)

Sis epizodas „Radviliados“ kompozicijoje užima

reikšmingą vietą — yra prieš pat kompozicinį-semantinį ket-
virtos giesmės centrą, kuriame apdainuojamos Radvilos do-
rybės. Pacituotose eilutėse J. Radvanas su karaliumi Batoru
susiejo Lietuvos tikėjimą ilgai truksiančia taika ir tuoj prasi-
dėsiančiu „aukso amžiumi“, todėl galima tvirtinti, kad po-
etas taip pat mąstė ir apie šio karaliaus bei jo valdomos Lietu-

178

vos istorinę misiją. Spėtume, kad J. Radvanas jų misiją suprato
kaip taikaus tautų sambūvio sergėjimą ir taikos europinėje
Sarmatijos dalyje palaikymą, t. y. sąlygas, grąžinančias į šią
Europos dalį „aukso amžių“. Na, bet tolesni herojinio epo
epizodai tokių mūsų spėlionių nepatvirtina, todėl verčiau
remkimės esama, o ne menama „Radviliados“ medžiaga.

„Širdys išminčių - kur laikosi sielvartas, o širdys kvai-
lių - kur džiaugsmas“,- mokė kitados išmintingasis Eklezias-
tas (VII, 5). Kas Žino, galbūt šituos žodžius minėdamas J. Rad-
vanas sukūrė baigiamąsias „Radviliados“ eilutes. Jose mūsų
poetas apdainavo paskutines Radvilos gyvenimo valandas.
Mirties guolyje Vilniaus vaivada kreipiasi malda į Aukščiau-
siąjį, prašydamas Tėvynei galybės, šlovės ir klestėjimo (IV, 389—
399). Radvilos malda neatrodo tuščia, nes jo taip mylėtai tėvy-
nei netrukus atėjo juodos nesutarimų ir pilietinio karo dienos
(IV, 401-413). Užtat suprantamas ir tasai didžiulis sielvartas, ku-
ris apėmė Lietuvą mirus Radvilai: jį apraudojo Neris ir Vil-
nelė, giriomis apaugę upių šlaitai, Gedimino kalnas ir Šventa-
ragioslėnys —švenčiausios kiekvienam lietuviui vietos (IV,414—474).

Vis dėlto J. Radvanas ne ašarodamas užvertė pasku-
tinį herojinio epo puslapį. Baigiamosiose „Radviliados“ eilu-
tėse kreipiamasi į Lietuvos viltį - Radvilos sūnų Kristupą
Perkūną ir linkima jam stiprybės, tęsiant tėvo žygius ir darbus
(IV, 521540). Epizodas nedidelis, bet iškalbingas: J. Radvanas
jame Tėvynės likimą tvirtai susiejo su Biržų ir Dubingių šakos
Radvilų likimu. Regis, poeto būta įžvalgaus žmogaus, apdo-
vanoto gebėjimu išpranašauti ateitį, nes po šešiasdešimties me-
tų tos giminės palikuonis vėl akiplėšiškai drąsiu žygiu pamė-
gino apginti Lietuvą: M. Radvilos Rudojo provaikaitis
J. Radvila Lietuvos vardu nutraukė Liublino unijos saitus ir
jos likimą susiejo su Švedija. Herojiškus 1655-1656 metus Lie-
tuvoje apdainavo M. K. Šemeta, taip pat kiti poetai. Na, bet jų
kūryba - tai jau kitų, Barokui skirtų, tyrinėjimų tema.

Galop užversdami paskutinį šio ilgo skyriaus puslapį,
darome tokias išvadas. Pirma, sekdamas Vergilijumi ir kitais

179

Romos aukso amžiaus poetais, J. Radvanas epo turinį tvarkė
rėminės kompozicijos principu. „Radviliados“ kompozicijos
savitumą sudaro tai, kad joje pasakojimas telkiamas ne apie
kokį nors vieną, o kelis kompozicinius-semantinius centrus.
Paprastai tokiais centrais kiekvienoje giesmėje būna ypač reikš-
minga kurio nors mitinio arba istorinio veikėjo kalba, o kar-
tais - Žygių bei kautynių vaizdai. Antra, siekdamas epe pa-
vaizduoti idealų žmogų, J. Radvanas pasitelkė žymiausio XVI a.
Lietuvos karvedžio M. Radvilos Rudojo asmenybę. Palyginus
tikrąjį didžiojo etmono gyvenimą su epo herojaus žygiais, ma-
tyti, kad J. Radvanas nesistengė apdainuoti kiekvieno bent kiek
svarbesnio M. Radvilos Rudojo biografijos fakto. Poetui rūpė-
jo sukurti suidealintą Tėvynės gynėjo paveikslą, taip pat ben-
drais bruožais nušviesti tokio Gynėjo ugdymo programą bei
pasaulėžiūros metmenis. Svarbiausiais epo herojaus bruožais
J. Radvanas laikė du - dievobaimingumą ir patriotizmą. Tai pa-
grindinės visų teigiamų „Radviliados“ personažų charakterio
ypatybės. Šitų ypatybių stoka ryškiai charakterizuoja neigiamus
herojinio epo veikėjus. Trečia, J. Radvano amžininkų kūriniai
įtikinamai parodo, jog anuo metu Lietuvoje visokeriopai svars-
tytos įvairios valstybės ir valstybingumo problemos. Tai liudi-
ja, kad visuomenė turėjo savos valstybės sampratą. Apibendrin-
tu pavidalu ją galėtume nusakyti štai taip: Lietuvos Didžioji
Kunigaikštystė esanti triluomė visuomenė, kurią vienija tas pats
valdovas, visiems vienodi įstatymai, ta pati kultūrinė atmintis,
viena protėvių kalba (lotynų), viena religija ir tas pats priešas,
t. y. Maskvos valstybė. Toji visuomenė, arba etnopolitinė tau-
ta, gyvenanti Kunigaikštystės teritorijoje, kuri turi sutartimis
nustatytas ir įstatymais patvirtintas sienas, ir siekianti gero-
vės, kurią užtikrina pilietinė laisvė, kylanti iš visų lygybės prieš
įstatymus. Apdainuodamas „Radviliadoje“ Tėvynę, J. Radva-
nas labiau pabrėžė tiktai kai kurias Lietuvos valstybės dimen-
sijas, o būtent teritoriją, valdovą, priešą ir kultūrinę atmintį —
tą stipriausiai paskirus individus bendruomenėn telkiantį bei
valstybei diachroninį lygmenį suteikiantį fenomeną.

180

Vietoje užsklandos

Sava ir svetima Lietuvos Renesanso literatūroje

Galėdamas studijoje apie herojinį epą dėti tašką,
autorius vis dėlto norėtų paaiškinti kuriuos ne kuriuos
dalykus, galėjusius sukelti lietuvių literatūros istorikų
abejones dėl kiek neįprasto kai kurių J. Radvano pirm-
takų ir amžininkų kūrybos vertinimo. Pavyzdžiui, kny-
goje M. Husovianas vadinamas lenkų poetu, o vietoje
M. Stryjkowskio visur rašoma M. Strijkovskis, tuo pa-
brėžiant, kad pirmąjį su Lietuva sieja tiktai keleri me-
tai, praleisti Vilniuje, ir kūrinių temos. Tuo tarpu antra-
sis laikomas vienu iš svarbiausių Lietuvos Renesanso
literatūros kūrėjų, nepaisant to, kad šis istorikas ir po-
etas gimė ne Lietuvoje, o Lenkijoje. Kodėl?

Nėra taip jau paprasta keliais žodžiais atsakyti į
šį klausimą. Mat atsakant prisieina paliesti svarbius ir
sudėtingus LDK kultūros paveldo dalykus, o dėl jų šiuo
metu reiškiamos įvairios, netgi priešingos nuomonės. Be-
je, jos beveik neatsispindi teoriniuose darbuose ar moks-
linėse diskusijose. Dažniausiai tos nuomonės pasireiškia
įvairiuose literatūros istorikų, knygotyrininkų, biblio-
grafų ir kitų kultūrininkų darbuose, aptariančiuose ir pri-
statančiuose XVI-XVIII a. Lietuvos raštiją. Taigi nuo seno
(bent jau nuo šio amžiaus pradžios, kai periodikoje pra-
dėta intensyviau reflektuoti LDK kultūros paveldą)

181

savais laikome visus lietuviškai rašiusius autorius:
A. Kulvietį, S. Rapolionį, M. Mažvydą, M. Daukšą, K. Sir-
vydą ir daugybę kitų. Tuo tarpu tuos, kurie kūrė lotyniš-
kai, gudiškai, lenkiškai ar vokiškai, laikome tarsi ne sa-
vais, o svetimais kūrėjais. Užtat bibliografinėse rodyklėse
ar parodų kataloguose toliau dažniau pasirodo nebe
Mykolas Lietuvis ar Venclovas Mikalojaitis, bet Michalo
Lituanus, arba tiesiog Michalonas; ne A. Kojelavičius-
Vijūkas, bet A. Wiiuk Kojalowicz; ne Ž. Liauksminas, bet
S. Lauxmin ir t.t., ir t.t.! Beje, pastarųjų metų spaudoje
teko regėti jau ir Martinusą Mosvidiusą, ir Abrahamusą
Culvensiusą, ir Stanislausą Rapagelanusą:. Šie ir kiti pa-
našūs dalykai turbūt byloja ne tiktai apie kai kurių nū-
dienos autorių aroganciją, bet ir apie tam tikrą LDK raš-
tijos lietuviškosios dalies svetimumą mūsų kultūrai,
netikėtai pasireiškusį pačioje XX a. pabaigoje.

Svetimų formų vartojimas rodo ir dar vieną kai
kurių nūdienos tyrinėtojų nuostatą. Jų pateikiamos se-
nųjų autorių pavardės paprastai būna paliudytos XVI-

1 ž L i ; . | s
Iš autorių, pastaraisiais metais publikavusių aptariama tema knygų, gražaus

žodžio nusipelno V. Vanagas. Jo sudaryto „Lietuvių rašytojų sąvado“ (VIil-
nius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996) antrajame leidime surandame
V. Mikalojaitį (p. 10), A. Kojelavičių-Vijūką (p. 28), Ž. Liauksminą (p. 25) ir
daugybę kitų senosios Lietuvos autorių, kūrusių ir puoselėjusių nacionalinę
raštiją. Tuo tarpu tais pačiais metais „Baltų lankų“ leidykloje išėjusioje E. Ul-
činaitės knygoje „Barogue Literature in Lithuania“ netgi lietuviškai rašę Rene-
sanso ir Baroko kūrėjai nurodomi kitakalbėmis formomis, pavyzdžiui, Cons-
tantinus Szyrwid (p. 18-19), Franciscus Szrubowski (p. 19-20), Michael
Olszewski (p. 20). Nuosekliau elgiasi ten pat 1997 m. pasirodžiusio parodos
katalogo „Early Books of Lithuania 16th-18th Century“ sudarytoja A. Braziū-
nienė. Ji bent jau nacionaline kalba rašiusių kūrėjų pavardes kitų tautų skai-
tytojui pristato lietuviškai. Vis dėlto ir šiame leidinyje kitų lietuvių pavardės
nurodomos ne nacionaline forma, pavyzdžiui, Michalo Lituanus (p. 45),
A.Koialowicz-Wiiuk (p. 8, 44), S. Lauxmin (p. 8, 39) ir t. t.

S Šitaip žymiausi lietuvių reformacijos veikėjai pristatomi S. Žuko knygoje „The

First Lithuanian Book and Its Cultural Context: Martinus Mosvidius' Cate-
chismus, 1547“ (Vilnius: Baltos lankos, 1996).

182

SIVE CIVILI LL
BELLVS LECTV
NON INDL
GNVS,
*

Autorės
ANDREA VOLANO.

CRACOVIE
In Officina Maubia Wirabitta
Thypograpbs S. R. M.

ANDRIUS VOLANAS,
Verta skaityti knygelė
apie
politinę arba pilietinę laisvę

Krokuva: M. Viržbentos spaustuvė, 1572

XVIII a. raštuose, taigi yra autentiškos. Taigi jas varto-
dami, tyrinėtojai apsisaugo nuo nelengvų aiškinimų
apie LDK raštijos priklausomybę ir apie jos saitus su
nūdienės Lietuvos kultūra.

Neigti tokių saitų buvimą yra beprasmiška jau
vien dėl šių dienų Lietuvos valstybės, atsikūrusios tam
tikroje Europos vietoje ir savo buvimą joje grindžiančios,
be kitų dalykų, taip pat praeitimi. Taigi jie egzistuoja, tie
saitai, tačiau juos abibūdinti nelengva dėl jų ezoterinio
pobūdžio. Mat apčiuopti ir tinkamai juos abibūdinti
įstengia tas tyrinėtojas, kuris juos išvysta, pažvelgęs iš
tinkamiausios vietos, t. y. atsakęs į svarbiausią nuolat li-
teratūros istorikui iškylantį klausimą: kokiu pagrindu
mums priklauso LDK raštija.

Regis, pirmasis į tokį klausimą atsakė V. Biržiš- .
ka, penkiatomės „Lietuvių bibliografijos“, „Lietuviškų
knygų istorijos bruožų“ ir kitų veikalų autorius. Jis se-
nosios raštijos tyrinėjimams pritaikė kalbos kriterijų. Šiuo
pagrindu V. Biržiška ir gausūs jo mokiniai bei sekėjai su-
siejo A. Kulviečio ir M. Mažvydo laikus su J. Basanavi-
čiaus ir Maironio epocha.

Suprantama, kalbos kriterijus yra labai svarbus
dėl ypatingos reikšmės nacionalinei valstybei. Bet ar jis
perspektyvus tam senosios literatūros istorikui, kuris ti-
ria įvairiatautės daugiakalbės Lietuvos Didžiosios Kuni-
gaikštystės paveldą? Neigiamai atsakyti į šį klausimą ver-
čia jau vien tai, kad netgi lietuviškai rašę XVI-XVIII a.
autoriai sukūrė tekstų kitomis kalbomis, nuo seno varto-
tomis Kunigaikštystėje rašto reikalams. Taigi M. Mažvy-
do kūrybos vaizdas nebūtų pilnas be jo lotyniškai para-
šytų laiškų, M. Daukšos - be jo lenkiškos „Prakalbos į
malonų skaitytoją“ ir t.t., ir t.t. Taikydami kalbos kriteri-
jų, neįstengtume aptarti tokių trimis ar keturiomis kal-
bomis kūrusių literatų, kaip M. Strijkovskis ar K. Sirvy-
das, raštų ar tokių penkiomis šešiomis kalbomis parašytų

183

paminklų, kaip pirmieji mūsų eilėraščių rinkiniai. Be to,
vienos kalbos paisymas neleistų apčiuopti nė mūsų
Renesanso literatūros proceso: nustatyti, ką lietuviškai
kūręs religinės raštijos pradininkas skolinosi iš savo len-
kiškai ar vokiškai rašiusio amžininko, kaip lenkiško po-
leminio veikalo autorius imitavo kurio nors savo ben-
draamžio lotyniškai parašytą traktatą, kur lotyniško
grožinės literatūros kūrinio autorius sekė lenkiškai kū-
rusiu pirmtaku ir pan.

Dar vieną atsakymą dėl LDK paveldo priklauso-
mybės yra davę V. V. Gidžiūnas, veikalų „De EFratribus
Minoribus in Lituania (1245-1517)“, „Pranciškonų ob-
servantų-bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV-
XVI amž.“, „Trečiasis Šv. Pranciškaus ordinas“ ir kitų au-
torius, bei P. Rabikauskas, parengęs šaltinių rinkinį
„Relationes Status Dioecesium in Magno Ducatu Litua-
niae“ (d. 1-2), paskelbęs „Medžiagą senojo Vilniaus uni-
versiteto istorijai“ ir daug kitų studijų, liečiančių krikš-
čionybės ir Jėzaus Draugijos istoriją Lietuvoje. Šie
kultūros istorikai pirmieji senosios raštijos tyrinėjimams
taikė religijos kriterijų. Šiuo pagrindu jie įžvalgiai aptarė
kai kurių vienuolijų, mokyklų, bibliotekų ir kitų kultū-
ros reiškinių raidą nuo Lietuvos valstybės susidarymo
iki Antrojo pasaulinio karo.

Be abejo, religijos, tikybinės autorių priklauso-
mybės kriterijus teikia puikią perspektyvą senosios raš-
tijos tyrimams. Kaip jau minėjome aukščiau, kai kurios
religinės bendruomenės kūrė ir puoselėjo rašymo lietu-
viškai tradiciją dar iki M. Mažvydo „Katekizmo“, na, o
visos kartu ugdė Lietuvos knyginę kultūrą. Tačiau ne-
žiūrint į didžiulį religinių bendruomenių ir didesnių or-
ganizacijų indėlį, vien katalikybės, protestantizmo ar
stačiatikybės paisymas analizuojant Renesanso literatū-
rą nieku būdu neleistų nei aprėpti jos visumos, nei vi-
sapusiškai ją apibūdinti. Priežastis paprasta: palyginti

184

taikus įvairių religijų sugyvenimas LDK įtakojo religi-
nį autorių pakantumą, o kai kada netgi tikybinį indife-
rentiškumą. Rašytojas katalikas imituodavo liuterono
parašytą kūrinį, o stačiatikis ar kalvinistas sekdavo ka-
taliko knyga ir ją cituodavo. Nepaisyti tokio bendravi-
mo ir bendradarbiavimo reikštų nesiskaityti su
Renesanso literatūros įvairove.

LDK raštijos tyrinėjimams gali būti pasitelkiami
ir kiti, pavyzdžiui, turinio, žanrų, kriterijai. Juos taiky-
dama, pastaruoju metu vaisingai darbuojasi senosios li-
teratūros tyrinėtoja E. Ulčinaitė. Ji parengė palankiai skai-
tytojų sutiktą XVI-XVII a. poezijos antologiją „Dainos
pasauliui, saulei ir sau“, publikavo studiją „Lietuvos Re-
nesanso ir Baroko literatūra“, taip pat nemažai straips-
nių apie XVI-XVII a. rašytojų kūrybą. Lituanistinė temati-
ka padėjo mokslininkei atrasti iškilių kūrėjų, nuo XVI a.
pradžios įdomiai, savitai ir palankiai apdainavusių Lietu-
vos Didžiąją Kunigaikštystę, o žanrų tyrinėjimai leido jai
išsamiai aptarti lituanistinių kūrinių sąsajas su Antikos
literatūra. Šios mokslininkės pėdomis šiandien seka ne-
mažai jauniausios kartos literatūrologių, tiriančių įvai-
rių Žanrų genezę ir raidą LDK literatūroje (R. Jurgelė-
naitė, E. Patiejūnienė, R. Dambrauskaitė ir kitos).

Vis dėlto manytume, kad nė kūrinio tema ar žan-
ras negali tinkamu būdu padėti nustatant LDK raštijos
lobyno priklausomybę, dydį ir kitus svarbius dalykus.
Mat netgi pati egzotiškiausia tema, netgi pats įmantriau-
sias žanras priklauso ne kurios nors vienos tautos kul-
tūriniam paveldui, o yra bendri ir būdingi daugeliui tau-
tų. Apie Lietuvą Renesanso epochoje rašė ne tik
lietuviai, bet taip pat lenkai, vokiečiai, italai, rusai ir kitų
valstybių piliečiai. Vieni ją apibūdindavo nedraugiškai
(pvz., J. Dlugoszas, M. Bielskis, M. Kromeris), kiti apie
ją atsiliepdavo palankiai (pvz.., Jonas iš Vislicos, Motie-
jus iš Mechovo, J. L. Decijus). Be to, ir patys lietuviai

185

nevengė rašyti apie kitus. Užtenka prisiminti V. Mika-
Iojaičio veikalą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų pa-
pročius“, P. Gradausko „Žygį prieš Maskvą“ ar A. Rimšos
„Dešimtmetį pasakojimą“. Imdamiesi nelituanistinės te-
matikos, mūsų rašytojai galėjo geriau realizuoti kūrybi-
nius sumanymus jau vien dėl to, kad rašymas apie kitus
visuotinai pripažintomis literatūrinėmis formomis tarsi
kokia ezopinė kalba saugojo autorius nuo įtakingų, am-
bicingų, siauražiūrių amžininkų, įtakojusių LDK kultū-
ros procesus. Užtat jau XVI a. Lietuvos rašytojai imdavo-
si pačių įvairiausių temų. Žinia, jie nebuvo abejingi
viskam, kas susiję su Lietuvos valstybe, tačiau Lietuvos
vaizdavimas vis tiktai nesudarė viso nacionalinės litera-
tūros turinio, kaip, beje, jo nesudaro ir dabar. Taigi vien
dėl šios priežasties jis negali būti laikomas pakankamu
pagrindu gilesniems LDK literatūros tyrinėjimams.

Kas dar lieka senosios raštijos tyrinėtojui, ke-
tinančiam nustatyti Renesanso literatūros apimtis?
Pamėginsime atsakyti, pasirėmę aukščiau pateiktąja
„Radviliados“ analize.

J. Radvano ir kitų jo bendraamžių kūriniai atidesnį
senosios lietuvių kultūros mylėtoją būtinai veda prie min-
ties, kad svarbiausiomis XVI a. antros pusės mūsų litera-
tūros temomis buvo visa, kas siejosi su Lietuvos valsty-
be ir jos piliečiais. Įdomiai ir įžvalgiai apie tai savu metu
rašė M. Ročka monografijoje apie Mykolą Lietuvį (119),
na, o ne taip seniai skaitytojus tuo dar kartą įtikino
D. Kuolys, knygoje „Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Di-
džiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje“ (55) pla-
čiai ir argumentuotai aptaręs mūsų Renesanso ir Baroko
autorių knygas. Tuo tarpu čia pateiktoji „Radviliados“
kalbos ir turinio analizė įrodo, jog epe atsispindėjo tam
tikro laikotarpio LDK rašytojų kūryba. Seniausias iš jų
būtų V. Mikalojaitis, apie 1550 m. įteikęs karaliui Žygi-
mantui Augustui knygos „De moribus Tartarorum, Litu-

186

anorum et Moschorum libri tres“ rankraštį, o jauniau-
sias - galbūt E. Pilgrimovijus, 1585 m. publikavęs knygą
„De heroibus in Dei ecclesia liber unus“, kurią turbūt ga-
lima laikyti pirmuoju mūsų literatūroje apsakymų rinki-
niu. Šios knygos skyriuje apie LDK protestantų kūrybos
reminiscencijas „Radviliadoje“ mes suminėjome kai ku-
rias kitas pavardes ir aptarėme daugiau kūrinių, kurie
galbūt veikė epo autoriaus kūrybines nuostatas, kurstė
jo kūrybines aspiracijas ir įtakojo „Radviliados“ kalbą,
stilių bei turinį. Užtat spėdami, jog visų suminėtų auto-
rių „dalyvavimas“ epo kūrybos procese gali žymėti kai
ką svarbiau už literatūrines įtakas, sudarėme sąrašą lite-
ratų, kurių poezijos ar prozos knygos paliko pėdsakų
„Radviliadoje“. Pirmiausia jame surašėme tuos autorius,
kurių proza ir poezija sudaro rinktinę, išėjusią 1592 m. ir
pavadintą didžiausio bei svarbiausio kūrinio vardu, t. y.
„Radviliadą“. (Tai būtų J. Abramavičiaus, J. Radvano,
J. Kazoko, J. Ruckio, A. Volano ir P. Roizijaus kūriniai.)
Antra, į sąrašą įtraukėme ir tuos literatus, kuriais J. Rad-
vanas galbūt sekė, kurdamas herojinį epą. Tai - V. Mika-
lojaitis, V. Agripa, E. Pilgrimovijus, P. Gradauskas,
M. Strijkovskis ir P. Oderbornas. Na, o trečia, sąraše pa-
Žymėti ir tie įvairių autorių veikalai, kuriuose esama
J. Radvano eilėraščių. Tai - A. Chžonstovskio, A. Rimšos,
Grzegorzo iš Žarnovco (Vilniuje išspausdinti veikalai )
bei jau minėto A. Volano knygos. Surašę kūrinius chro-
nologine tvarka, gavome štai tokį sąrašą!:

' Paskutiniame stulpelyje nurodoma literatūra, kurioje esama žinių apie pa-
teikiamus kūrinius. Taip pat čia pateikiamos žinios apie išlikusias knygas
(nurodomas vienas geresnis egzempliorius ). Sąraše vartojami tokie sutrum-
pinimai: I-NB - Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, BKC - Biblio-
grafijos ir knygotyros centras prie Lietuvos nacionalinės M.Mažvydo biblio-
tekos, LLTI - Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, LII - Lietuvos
istorijos institutas, MAB - Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, VUB -
Vilniaus universiteto biblioteka. Nurodant egzempliorius pirmenybė teikia-
ma Lietuvoje saugomoms knygoms.

187

apie Venclovas De moribus Tartarorum, K. Estreicher,
1550 Mikalojaitis Lituanorum et XXII, 336.
Moschorum libri tres
(spėjamas pavadinimas)
1553 Venclovas Oratio funebris de K. Estreicher,
Agripa illustrissimi principis et XII, 78. Egz..:
domini domini Iohannis Lenkijos nac. b-ka.
Radzivili Oliciae et Varšuva - xvI. 0. 113;
Nesnisi [sic!] ducis vita Rusijos nac. b-ka.

et morte, scripta a Sankt Peterburgas
Vvenceslao Agrippa (?)-6. 6.2. 154-158,
Lithuano ... fotokopija MAB L-
16/ 1-50.
1553 Petras Ad inclytum atgue K. Estreicher,
Roizijus potentissimum XXVI, 400.

Sigismundum Atvyko į LDK
Augustum Sarmatiae apie 1552 m.

regem carmen EgZ.: Lenkijos nac.
consolatorium Petri muz. Čartoriskių

Royzii Maurei Hispani b-ka. Krokuva - 432 I

iurisconsulti cim., mikrofilmas
Lenkijos nac. b-koje
Mf. 33309.

1553 Petras Ad proceres Polonos K. Estreicher,
Roizijus de matrimonio regio XXVI, 403. Egz.:

Petri Royzii Maurei VUB - 11 4719.

Hispani iurisconsulti
carmen

1553 Petras De apparatu nuptiarum K. Estreicher,
Roizijus inclyti et potentissimi XXVI, 399. Egz.:
Sigismundi Augusti Lenkijos MAB.
Polonorum regis carmen Gdanskas - Cf 520 8*
extemporaneum Petri adl. 10, mikrofilmas
Royzii Maurei ... Lenkijos nac. b-koje
Mf. 34565.

188

DE HEROIBVS 4
IN DEI ECELESKA- 44.41, 4
LIBER VNVS. „444

SFR enifsimum X inuičtilGimum Principem

84 džum D. STephanum I. Dei gratia Regem |

POloniz, Magnum Ducem Lithuanie, Rub
fiz, Prulsia, sias Mafouie, Li |

uoniX, necnon

rincipem Tian | 2 J
fyluanie, Še. * < p.
Scriptus ab Ansa. „

HELIMS PILGRIMOVIO, Zi

Sacra cius M. R, Magni Ducatus Litbuania k
Secretario ą9* „Aūlico Litbuano, LE

677 į ABB NAouayds [o "
"JA IA
B e Dad If J. 3 i “|
CRACOVIE, > 1
In Oficina Iacobi Siebeneycher, Anno Do+ B ra)

mini Is 8 $. Vi nstrainian J ; bi

E.PILGRIMOVIJUS,

Viena knyga apie Dievo Bažnyčios herojus

Krokuva: J. Siebeneicherio spaustuvė, 1585

1557 Petras Petri Royzii Maurei, K. Estreicher,
Roizijus Chiliastichon XXVI, 400. Egz.:
Lenkijos nac. b-ka.

Varšuva - XVI. Ou.

774 adl.
1561 Petras Petri Royzii Maurei = K. Estreicher,
Roizijus carmen funebre,in = XXVI, 399. Egz.:
obitum illustrissimi Lenkijos MAB.
Joannis comitis Tarnovii, Gdanskas - Cfs208
ad illustrissimum adl. 3, mikrofilmas
Ioannem Tarnovium Lenkijos nac. b-koje
Mf. 34562.

1563 Petras Decisiones Petri Royzii K. Estreicher,
Roizijus Maurei Alcagnicen. regii XXVI, 400. Egz.:
iureconsulti de rebus in Lenkijos nac. b-ka.
Sacro Auditorio Varšuva - XVI. Ou.
Lituanico ex 303.
appellatione judicatis,
ad Sigismundum
Augustum Poloniae
regem ...
1570 Petras Decisiones Petri Royzii K. Estreicher,
Roizijus = Maurei Alcagnicen[sis] XXVI, 401-402.
regii iureconsulti de Egz.: Lenkijos
rebus in Sacro Auditorio nac. b-ka. Varšuva
Lituanico, ex appellatione | - xvI. F. 966.
iudicatis, ad
Sigismundum Augustum
Poloniae regem...
1572 Petras Decisiones Petri Royzii K. Estreicher,
Roizijus Maurei Alcagnicen[sis] XXVI, 402. Egz.:
regii iurisc. de rebus in Lenkijos nac. b-ka.
Sacro Auditorio Varšuva - XVI. Ou.
Lituanico, ex 1475.
appellatione iudicatis ...

189

1572 Andrius De libertate politica sive K. Estreicher,
Volanas civili libellus lectu non XXXIII, 245—246.

indignus, authore Gavo LDK
Andrea Volano indigenatą
1569 m. Egz.:
Jogailos UB.
Krokuva - Cim. 5416,
mikrofilmas MAB
. 1 mf. 513.
1573. Andrius Oratio ad senatum regni K. Estreicher,
Volanas Poloniae, Magnigue | XXXIII, 250-251.
Ducatus Lituaniae gua | EgZ.: VUB - 1
boni principis in 15226.
respublica constituendi
modus ostenditur
1574 Motiejus Goniec Cnothy, do K. Estreicher,
Strijkovskis prawych slachciczow | XXIX, 350-351.
przez Matysa Atvyko į LDK

Strykowiusa uczyniony ... 1563 m. Egz.:

Lenkijos nac. b-ka.

Varšuva - XVI. Ou.

285.

1574 Motiejus Na herb W. Księstwa K. Estreicher,
Strijkovskis Litewskiego Pogonią y. XXIX, 350. Egz.:
... ksiąžąt Sluckich Z Osolinskių nac. inst.

wielkich księdzow [sic!] b-ka. Vroclavas -

Litewskich od Olgerda y. xvi. E. 4051 adl.,

Kijowskich od mikrofilmas
Wlodymierza syna iego Lenkijos nac. b-koje
idących z krotkim Mt. 75610.

wypisanim |sic!] ich
narodu slawnego ...
do... Jurya, Symeona y
Alexandra Juriewiczow
Olelkowiczow

190

1574 Motiejus = Przestawnego wyazdu K. Estreicher,
Strijkovskis do Krakowa, y pamigci XXIX, 355. Egz.:
godney koronaciey | Lenkijos nac. b-ka.
Henryka Walezyusa Varšuva - xvi. Ou.
ksiąžęcia Zz Andegawy, Z 549 adl.
Iaski Božey krola
Polskiego ... tudziesz na
przodku niektorych
postępkow
godnieyszych, poslow
naszych we Franciey, y
drodze s krolem,
skutheczne wirszem
opisane, przez Mathysa

Strykowiusa
Prekonidesa ...
1574 Andrius Vera et orthodoxa K. Estreicher,
Volanas veteris ecclesiae XXXIII, 241-242,

sententia de Coena
Domini ad Petrum
Skarga, per Andream
Volanum
1575 Motiejus O wolnosci Korony. = K. Estreicher,
Strijkovskis Polskiey, y Wielkiego XXIX, 355. Egz.:
Xiestwa Litewskiego, a O Lenkijos nac. b-ka.
srogim zniewoleniu Varšuva - xi. Ou.
inszych krolestw pod 544, mikrofilmas ten
tyranskim iarzmem pat Mf. 4522,
Tureckim, o rokoszu
ninieyszego tyrana
Tureckiego Amurata, y
wszystkich krolow
domu Ottomanskiego,
krotki a skutheczny

wywod..

191

Zwierciadlo kroniki K. Estreicher,

1577 Motiejus
Strijkovskis Litewskiey XXIX, 356.
1579" Paulius Reges Poloni aprima K. Estreicher,
XXIII, 252.

Oderbornas gentis origine usgue ad
Stephanum I descripti: Atvyko į LDK

Poema apie 1577 m.
1579 Andrius Defensio verae, K. Estreicher,
XXXIII, 242.

orthodoxae, veterisąue in
Ecclesia sententiae, de EgzZ.: LNB -C lot.

Sacramento Corporis et 1/ 579.
Sanguinis Domini nostri

Volanas

Iesu Christi verague eius
in Coena sua praesentia ...
1581: Andrius Chronologija, K. Estreicher,
Rimša sostawlena Andrejem XXVI, 532. Egz.:
Rymszeju Rusijos MAB.
SanktPetrburgas?
Hodoeporicon K. Estreicher,

1582 Pranciškus
Gradauskas Moschicum illustrissimi XVII, 319. Egz.:

principis ac domini, Osolinskių nac. inst.

domini Christophori b-ka. Vroclavas -

Radivvilonis, ducis in xvi. Ou. 1877,
Birza et Dubinga... mikrofilmas

scriptum a Francisco
Gradovio (D. Lenčickio Mr. 4107, kserokopija

leidimas) I.LTI 8287.
1582 Pranciškus Hodoeporicon K. Estreicher,
Gradauskas Moschicum illustrissimi XVII, 319. Egz.:

Lenkijos nac. b-koje

principis ac domini, | 1NB - B lot. 1/ 582,
domini Christophori fotokopija MAB
L-16/ 1-2.

Radivvilonis, ducis in
Birza et Dubinga....
scriptum a Francisco
Gradovio (J. Karcano
leidimas)

192

1582 Paulius De Russorum religione, K. Estreicher,

Oderbormas ritibus nuptiarum, XXIII, 252. Egz.:
funerum, victu, vestitu, VUB — 11917;

etc. et de Tartarorum Lenkijos nac. b-ka.

religione ac moribus Varšuva - xvi. Ou.

vera et luculenta 6410, mikrofilmas

narratio, ad d. Davidem ten pat ME. 3100,

Chytraeum recens kserokopija LLTI
scripta ... 8282.

1582 Paulius = De Russorum religione, K. Estreicher,
Oderbormas ritibus nuptiarum, XXI, 75. Egz.:
funerum, victu, vestitu, Lenkijos nac. b-ka.
etc. et de Tartarorum Varšuva - xvI. Ou.
religione ac moribus 397.
vera et luculenta
narratio, ad
d. Davidem Chytraeum
recens scripta ...
(Išspausdinta kn.:
Jonas Lasickis,
De Russorum,
Moscovitarum et
Tartarorum religione ...,
Spirae, 1582, 235—264.)
1582 Motiejus = Ktora przedtym nigdy K. Estreicher,
Strijkovskis šwiatla nie widziala, XXIX, 352354,
Kronika Polska, EgzZ.: LNB-C
Litewska, Zmodzka, y lenk. 1/ 582; MAB -
wszystkiey Rusi...., | L-16/ 2-5; VUB - 1
przez Macieia 2426 (def.).
Osostewiciusa
Striykowskiego
dostatecznie napisana,
ziožona, y ... nowo
wydžwigniona ...

193

1582. Andrius Paraenesis Andreae K. Estreicher,

Volanas Volani, ad omnes in XXXIII, 252.
regno Poloniae Egz.: LNB -€ lot.
Magnogue Ducatu | 2/ 582; Lenkijos nac.
Lituaniae, b-ka. Varšuva - XVI.

Samosatenianae vel 6. 194, mikrofilmas
Ebioniticae doctrinae ten pat Mt. 72640.
professores,
eiusdemą|ue] ad nova
Ebionitarum contra
Paraenesin obiecta

responsio ...
1583 Andrius Perla 2 Abakuka K. Estreicher,
Chžonstovskis Proroka šwietego wyieta XIV, 226.
y za Kolendę Atvyko į LDK
wielmožnemu panu, po 1577 m.
panu Janowi EgZ.: Lenkijos nac.
Hlebowiczowi muz. Čartoriskių
kasztelanowi b-ka. Krokuva — 1336
Minskiemu, y II, mikrofilmas
podskar biemu W. X. L. Lenkijos nac. b-koje
w roku 1583 oddana Mt. 52682.
1583 Elijas Panegyrica apostrophe K. Estreicher,
Pilgrimovijus Heliae Pilgrimovii, s. r. XXIV, 280. Egz.:
m. secretar ij Osolinskių nac. inst.

b-ka. Vroclavas -
XVI. Ou. 1692,
mikrofilmas
Lenkijos nac. b-koje
Mt. 6025, kserokopija
LLTI 8276.
1583 Andrius Idololatriae Loiolitarum K. Estreicher,
Volanas Vilnensium oppugnatio, XXXIII, 243—244.
itemgue ad nova illorum Egz.: Varšuvos
obiecta responsio, unC| UB-28.1.8.8,

194

z
R
ž
š
+)
Ž
ą
ž
3
2
ž

Aa
Ats 4
43
NA
-— sa
kei
+
>
vi
2
(2
5
(e54P
r
(24
dd
A
"al
R UK
r As
LZ
IAL KARYS 45

sai
S
Mr.

SNS a.
DRA

PITHALAMIVM!
IN NVPTIAS Aš

S ŠILLVSTRISŽ:

K AC MAGNIFICIDO- JK
MINI D.CHRISTOPHO-4
(RI MONVIDI DOROHO:
STAYSKI, MAGNI DVCATVSLITVA,
NIAE INCISORIS, PRAEFECTI
VOKESKREBBH5MS, Ss

AAA
RES seB
ASIN

XDR JO X JO XX JO JO V J

7
41

555
M

"St
Ža

0553
SAR
E

o
1

AN
38

m
2
>

XLI RL O

eku

TE R X

“
“L
23

DIT IIX JIVO JA JS X
ASS

OSA AA
B

ŽAS
AAS

1,1 p
ET ( 44 a
GENEROSISS. AC Kinas ;
STRIS VIRGINIS D.SOPHIAE XX
CHODKIEVICIAĖ, COMITISSAC IN
Sklovv X Myfz, 1uftris memoria DAi
292 IOANNIS CHODKIEWI1CZ a
Caftellani Vilnen. Xc,Ac, Na
FIL IAE,

BX
ra“
T KA III IIX

XII
+

352421

555
Ar

< i

a SA 1 Yas

LD L
KS
SIA Sianio,

PSE02S
At

20 =424-4 071
k

p Poėticė expreflum,4 IOANNE Šias r
Kes RADVAN Ol13.769 į i
KERĘI (7 Vilna in Officina Ioannis Kartzani, š

r PA SS SS * KIA į
SA EPA aa takto, 1
E SDI

AKA ie 2 ei
AAA Ada sienas age aa aig Ž

KA KN JNA

Su aaa

AXX

X
s

J.RADVANAS,
Epitalamijas šviesiojo
1F
prakilniojo pono
KRISTUPO MANVYDO
DOROHOSTAISKIO...
17
kilmingiausios šviesiosios
panelės
SOFIJOS CHODKEVIČIŪTĖS...
vestuvėms

Vilnius: J. Karcano spaustuvė, [15882]

primum in lucem aedita mikrofilmas MAB

[sic!], authore Andrea mf. 515.
Volano
1584 Andrius Obrona tajemnice krztu K. Estreicher,
Chžonstovskis prawoslawnego XIV, 226. Egz.:
Chrzešcijafstwa sis Lenkijos nac. muz.

Čartoriskių b-ka.
Krokuva - 1332 II
(def.), mikrofilmas

Ni Lenkijos nac. b-koje

Mt. 52681.
1584 Andrius Siedm kazan K. Estreicher,
Chžonstovskis XIV, 227.
1584 Andrius Andreae Volani libri: K. Estreicher,
Volanas = guingue contra Scargae XXXIII, 246—247.
Iesuitae Vilnensis Egz.: MAB -
septem, Missae L-i6/ 1-20.
sacrificiigue eius
columnas, et librum 12.
artium Zuinglio-
calvinistarum, guibus is,
veritatem doctrinae
Apostolicae, et Sanctae
veteris Ecclesiae, de
Sacrame[n|to coenae
Domini evertere studet
1584 Andrius Oratio funebris in K. Estreicher,
Volanas laudem illustrissimi XXXIII, 251.

principis, Nicolai Egz.: Gdansko m.
Radivili ducis in Dubinki b-ka - NI 55. 8 4
ac Birze ..., Vilnae adl., mikrofilmas
defuncti 27. die Aprilis, Lenkijos nac. b-koje
anno 1584. ab Andrea Mt. 5701, kserokopija
Volano co[n]scripta LLTI 8288.

195

1584 Andrius Andreae Volani oratio K. Estreicher,

Volanas gratulatoria, ad XXXIII, 250.
illustriss;imumį Egz.: Osolinskių

principem dominum d. nac. inst. b-ka.
Christophorum Vroclavas - XVI. Ou.

Radivilum, ducem in | 2008, mikrofilmas
Dubinki ac Bierze ..., Lenkijos nac. b-koje
novum palatinum | Mf. 4452, kserokopija

Vilnensem, gui prospere LLTI 8278,
Vilnam ingressus est 9 mikrofilmas MAB
die Decembris anno mf. 556.
1584
15855 Andrius Obrona pewnosci K. Estreicher,

Chžonstovskis dusznego zbawienia, XIV, 226. Egz.:
22 przeciwko papieskiey Jogailos UB.
wątpliwosci, prZeZ X. Krokuva - Cim. 1890.
Andrzeia
Chrząstowskiego,
pasterza Olszanskiego,
w duchu cichošci y
mitošci spisana ...
1585 Paulius Ioannis Basilidis magni K. Estreicher,
Oderbornas Moscoviae ducis vita, a XXIII, 252. Egz.:
Paulo Oderbornio tribus MAB -L-10/ 55.
libris conscripta...
1585 Paulius Wahrhafftiger K. Estreicher,
Oderbornas grūndtlicher Bericht von XXIII, 252. Egz.:
der Reussen, sonsten Rusijos nac. b-ka.
Moscowiter genandt, Sankt Peterburgas ?
Religion, Kirche,

Ordnung....
1585 Elijas De heroibus in Dei: = K. Estreicher,
Pilgrimovijus ecclesia liber unus, ad XXIV, 280. Egz.:
serenissimum et Lenkijos nac. muz.
invictissimum Čartoriskių b-ka.

196

principem et dfomi]lnum Krokuva - 881 u,
d. Stephanum I. Dei mikrofilmas MAB
gratia regem Poloniae ..., Mf. 2409.
scriptus ab Helia
Pilgrimovio sacrae eius
m. r. Magni Ducatus
Lithuaniae secretario et
aulico Lithuano
1585 Elijas In nuptias illustrissimi K. Estreicher,
Pilgrimovijus principis et domini, d. XXIV, 280. Egz.:
Alberti Radivilonis... et
illustrissimae virginis
dominae Annae ...
panegyrica oratio,
scripta ab Helia
Pilgrimovio s. r. m.
secretario, et eguite

Rusijos nac. b-ka.

Sankt Peterburgas ?

Lithuano
1585 Andrius AEKETHPOS [[sic!!]] K. Estreicher,
Rimša AKPOAMA, to iest XXVI, 532. Egz.:
Dziesięčroczna powiešč Gdansko m. b-ka -
„do woiennych spraw NI 11. 878 adl.,

ošwieconego kxiąžęcia y. mikrofilmas
pana, pana Krysztofa Lenkijos nac. b-koje
Radziwila, kxiąžęcia na Mt. 5687.
Bieržach y z Dubinek ...
przez slugę jego x. m.
Andrzeia Rymszę
prawdziwie napisana, y
iego wlasnym nakladem

wydrukowana
15855 Andrius Oratio ad incolas regni K. Estreicher,
Volanas Poloniae, gua XXXIII, 249.

imminente metu beli: = EgZ.: Lenkijos
Turcici ad poenitentiam MAB. Kurnikas -

197

invitantur, per Andream Cim. Ou. 2597 (def.),
Volanum scripta, mikrofilmas MAB
impensis ac diligentia mf. 520.
Andreae Rymsza
Lithuani ... in lucem
sparsa
1586 Paulius = De Russorum religione, K. Estreicher,
Oderbornas ritibus nupriarum, | XXIII, 72. Egz.:
funerum, victu, vestitu, Lenkijos nac. b-ka.
etc. ... (Išspausdinta kn.: Varšuva - xvI. O.
Michael Neander, Orbis 6123 adl.
terrae partium succincta
explicatio, seu simplex
enumeratio distributa in
singularum partium
regiones ..., Lipsiae,
1586, E. LI7-LI8, Mm-
Nn8, Oo-O04. )
1586 Paulius Wunderbare, K. Estreicher,
Oderbornas erscheckliche, unerhėrte XXIII, 252. Egz.:
Geschichte und warhaffte Lenkijos MAB.
Historien: Nemlich des Kumikas - Cim.
nechtsgewesenen Ou. 3021.
Grossfūrsten in der
Moschkaw, Joan.
Basilides (auf ire Sprache
Iwan Basilowitz genant)
Leben, in drei Būcher
verfasst und aus dem
Latein verdeutscht durch
Heinrich Rateln zu Sagan
1586 Elijas Heliae Pilgrimovii secr. K. Estreicher,
Pilgrimovijus reg. epistola ad XXIV, 280.
magnificum et
generosum virum,

198

dominum Theodorum
Skuminum ... gua et
novam ipsi dignitatem
gratulatur, et de formis
imperiorum disputat
1586 Andrius Assertionum de K. Estreicher,
Volanas Eucharistia falsarum, XXXIII, 240—-241.
cum doctrina Apostolica Egz.: LNB -
et sente[n]tia veteris C lot. 1/ 586.
Ecclesiae pugnantium
ab Immanuele Vega
Vilnen[si] Iesuita,
publicatarum confutatio
1586 Andrius Defensio verae, I. Lukšaitė,
Volanas orthodoxae, veterisgue == Andriaus
in Ecclesia sententiae, de Volano veikalų
Sacramento Corporis et bibliografija. —
Sanguinis Domini nostri: = Volanas,

Iesu Christi verague Andrius,
eius in Coena sua Rinktiniai
praesentia ... raštai, V., 1996,
(Išspausdinta kn.: 400.

Doctrinae Iesuiticae
praecipua capita....,
Rupellae, 1586, 738—1115.)
1587 Motiejus O wolnosci Korony. = K. Estreicher,
Strijkovskis Polskiey, y Wielkiego | XXIX, 355-356.
Xięstwa Litewskiego, a o EgZ.: Lenkijos nac.
srogim zniewoleniu | muz. Čartoriskių
inszych krolestw pod b-ka. Krokuva - 2121

tyranskim iarzmem I cim.
Tureckim...
1587 Andrius Apologia Andreae K. Estreicher,

Volanas Volani ad calumnias et XXXIII, 240.
convitia, pestiferae = EgZ.: Osolinskių

199

hominum, sectae, gui se nac. inst. b-ka.
falso Iesuitas vocant Vroclavas - xvi. Ou.
2214, mikrofilmas

Lenkijos nac. b-koje

Mt. 4410,
mikrofilmas MAB
mf. 556.
1588. Johann Ewanielia od Jana K. Estreicher,
Brentz Swietego Apostota y XIII, 332.
Ewanielisty napisana
poltorastu kazaniem
iezykiem lacinskim
wyložona, z ktorego
zasię na polski ięzyk
przez Waclawa
Agryppę ... iest
przeložona
1588 Paulius Des Grausamen Lenkijos nac.
Oderbornas = Tyrannen Johannis b-kos
Basilidis sonst Iwan katalogas.

Wasilowitz genant Egz..: Poznanės
Gewesenen Čzaarsin "mokslo bičiulių
der Moschkau Leben d-jos b-ka - 33251 1.
und Thaten, aus dem

Lateinischen ins

Deutsche ūbersetzet

1588 Paulius Wunderbare, Lenkijos nac.
Oderbornas erscheckliche, unerhėrte b-kos
Geschichte, und katalogas.
warhaffte Historien: = EgzZ.: Lenkijos

Nemlich des nechts " MAB. Gdanskas -
gewesenen Grossfiūrsten Ma 390. s' adl. 1.
in der Moschkaw, Joan.
Basilidis (auff ire Sprach
Iwan Basilowicz

200

RADIVILIAS PRIMA.

+1IVE

DE VITA ET REBVS

PRZACLARISSIME GESTIS,
IMMORTALIS MEMORIZ, IL-
LVSTRISSIMI PRINCIPIS, NI-
coLAa1 RabtiviL1 GEoRGI F. Dvcis
1x DvariNki ac BrERzZa, PALATINI
ViLNENSIS, ŠC. AC EXERCITVVM
M. D. L. IMPERATORIS FOR-
TISSIMI, ŠCetos

LIBER PRIMVS,
ESA Vinaalii,Solisc; vias coeleftia fcribunt
|Argumenta,poli tračtus, camposgue
liguentes,
j|Et penitus vafti prima incunabula

3 Omniag

Į-RADVANAS,
RADVILIADA:

PIRMOSIOS GIESMĖS PRADŽIA

Vilnius: J. Karcano spaustuvė, 1592

genandt) Leben, in drei
Biūcher verfast und aus
dem Latein verdeutscht
durch Heinrich Rateln

Zu Sagan š
1588 Jonas Epithalamium in K. Estreicher,
Radvanas nuptias illustrisac= XXVI, 46. Egz.:

magnifici domini d. | Osolinskių nac. inst.
Chr istophori Monvidi b-ka. Vroclavas -
Dorohostayski, Magni XVI. Ou. 2050,

Ducatus Lituaniae mikrofilmas
incisoris ..., et Lenkijos nac. b-koje
generosiss. ac illustris Mt. 6125, kserokopija
virginis d. Sopphiae LLTI s20,
Chodkieviciae, mikrofilmas MAB
comitissae in Sklovv et mi. 556.

Mysz ..., poetice
expressum, a loanne

Radvano
1589 Paulius Panegyricus ad K. Estreicher,
Oderbornas serenissimos et XXIII, 252

potentissimos principes (nurodo 1579 1.
ac dominos, d. Joannem = m.). Egz.:

III. Svecorum, Gdansko m. b-ka -
Gothorum, NI 57. 82 adl.,
Vandalorumą|[ue] re- mikrofilmas
gem...., et Sigismundum Lenkijos nac. b-koje
Ii. regem Poloniae ... Mt. 5655, kserokopija
LLTI 8283.
1589 Paulius = Wunderbare Geschichte Lenkijos nac.
Oderbornas des Grossfūrsten in der b-kos
Moschkaw Joan katalogas.
Basilidis Leben Egz.: Jogailos UB.

Krokuva - Cim.

6156.

201

1589 Andrius
Volanas
1589 Andrius
Volanas
1589 Andrius
Volanas

Abscheidt wormit die K. Estreicher,
Erlauchte und XXXIII, 239— 240.
Wolgeborne Herrn, Herr Egz.: Lenkijos nac.
Seuerin Bonar, Castellan b-ka. Varšuva - xvi.
zu Bietz ... und Herr Leo
Sapieha, des
Grossfuerstenthumbs
Littawen Ober Cantzler
... einen Erbarn und
Wolweisen Rath und
gemeine Stadt deselbst,
zum beschluss ihrer
habenden Commission
durch H. Andream
Volanum Kueniglichen
Secretarien gesegnegt...
Ad scurrilem et
famosum libellum, XXXIII, 253— 254.
Iesuiticae scholae Egz. : Lenkijos
Vilnensis, et potissimum MAB. Kurnikas -
maledici conviciatoris
Andreae Iurgeviti,
sacrificuli et canonici
Vilnensis, Andreae Mf. 12284, mikro-
Volani responsio filmas MAB mf. 520.
Oratio ad illustrissimos K. Estreicher,
principes, reverendissimos | XXXIII, 250.
et magnificos dominos, EgZ.: Jogailos UB.
invictissimi Romanorum Krokuva - Cim. 4646,
imperatoris Rudolphi et mikrofilmas MAB
serenissimi Polonorum
regis legatos, ad
Bendzinum pacis
constituendae causa
congregatos

Ou. 6420,
mikrofilmas LII

mf. 20/ 176,

K. Estreicher,

Cim. Ou. 2570,
mikrofilmas

Lenkijos nac. b-koje

mf. 513.

202

1589 Andrius Oratio ad spectabilem K. Estreicher,
Volanas senatum et universam XXXIII, 251.
civitatem Rigensem, EgZ.: Lenkijos
nomine illustrium et = MAB. Kurnikas -

magnificorum Cim. Ou. 2602,
dominorum: Severini mikrofilmas MAB
Boneri ..., domini Leonis mf. 520.
Sapieha ...,
commissariorum

regiorum per Andream
Volanum secretarium
regium habita....
1590 Paulius Trost Schrifft an den K. Estreicher,
Oderbornas edlen gestrengen und XXIII, 252.
ervesten Herrmn Georg EgZ.: Lenkijos
von Tiesenhausen ... nac. muz.
Čartoriskių b-ka.
Krokuva - 2321 I.
1590 Paulius Vier Predigten von dem K. Estreicher,
Oderbornas Bogen Gottes in den XXIII, 252. Egz.:
Wolcken, gehalten in Lenkijos nac. muz.
der Thumbkirchen der Čartoriskių b-ka.
koniglichen Stadt Riga, Krokuva — 1324 III.

und kurtz
Zusammengefasset
durch Paullum
Oderbornium
1591 Grzegorz Z Obrona postille K. Estreicher,
Zarnowca ewanyelickiey ... XVII, 444. Egz.:
Lenkijos nac. muz.
Čartoriskių b-ka.
Krokuva — 1244 III
cim.
1591 Paulius Trostschrifft an den K. Estreicher,

Oderbornas edlen gestrengen und XXIII, 252. Egz.:

203

ehrvesten Herr Lenkijos nac. muz.
Wilhelmen von Effemn ... Čartoriskių b-ka.
į Krokuva - 25221.
1591 Andrius Dirae in obtrectatores K. Estreicher,
Volanas XXXIII, 242
1592 Andrius Psychotopia abo K. Estreicher,
Chžonstovskis Czysciec x. Stanistawa XIV, 226-227.
Grodzickiego professora Egz.: Lenkijos nac.
theologiey Societatis b-ka. Varšuva - xvI.
lesu przednieyszego, w Ou. 525.
Wilnie 20. Julii
wniecony, na pogrzebie
ošwieconey księžny jey
m. paniey Katarzyny Z
Tęczyna, malžonki
je[g]o x. m. pana
Krysztofa Radziwila...,
a przez x. Andrzeia
Chrząstowskiego,
kaznodžieię je[gjo x.
m. nadwornego, w
Zzborze WileAskim
stowem Božym
zagaszony 26. Julii

roku 1592.
1592 Jonas Radivilias, sive De vita, K. Estreicher,
Radvanas et rebus praeclarissime XXVI, 45. Egz.:
gestis, immortalis MAB - L-16/ 1-18.

memoriae, illustrissimi
principis Nicolai
Radivili, Georgii filii
ducis in Dubinki ac
Bierze ... libri guatuor
Ioannis Radvani
Lit[uani]....

204

1592 Andrius Epistolae aliguotad K. Estreicher,
Volanas refellendum doctrinae XXXIII, 242—243.
Samosatenianae Egz.: Osolinskių

errorem, ad astruendam nac. inst. b-ka.

orthodoxam de diuina Vroclavas - xvi. Ou.

Trinitate sententiam, 2722, mikrofilmas
hoc tempore lectu non Lenkijos nac. b-koje

inutiles Mt. 4402, mikro-
filmas MAB mf. 556.

1592 Andrius Meditatio in epistolam K. Estreicher,
Volanas = Divi Pauli Apostoli ad XXXIII, 248-249.

Ephesios in gua Egz.: Varšuvos
universae Cristianae UB - 28. I. 8. 7,
religionis compendium mikrofilmas MAB
discendum proponitur mf. 515.
autore Andrea Volano
1592 Andrius Oratio funebris in K. Estreicher,
Volanas laudem illustriss[imi] | XXVI, 46. Egz.:
principis, Nicolai MAB - L-16/ 1-18.
Radivili ducis in Dubinki
ac Birze ..., Vilnae
defuncti 27 die Aprilis,

anno 1584. ab Andrea
Volano conscripta.
(Išspausdinta kn.: Jonas
Radvanas, Radivilias ...,
Vilnae, 1592, F. g recto-rij
recto.)
1593 Andrius Contradictionum in K. Estreicher,
Chžonstovskis libro Roberti Bellarmini XIV, 226. Egz.:
de Purgatorio index, Lenkijos nac. muz.
collectus per Andream Čartoriskių b-ka.
Chrząstovium ver. Div. Krokuva -9741.
in Mag[no] Duc[atu]
Lit[uaniae] ministrum ...

205

1593 Andrius Andreae Volani ad K. Estreicher,
Volanas beatissimum patrem, d. XXXIII, 240.

Hippolytum Egz..: Lenkijos
Aldebrandinum, MAB. Gdanskas - 1
cardinalem olim, et Ao 1216, mikrofilmas
summum Ecclesiae MAB mt. 517.
Romanae

poenitentiarium, nunc
autem Pont. Max.
electum oratio

15933. Andrius Iudicium Andreae K. Estreicher,

+ Volanas Volani, de libello XXXIII, 245. Egz.:
guodam Stanislai Rescii, Lenkijos MAB.

gui inscribitur Gdanskas - HF 57721

Ministromachia, ad d. 5, mikrofilmas
Piasecium Societatis, ut Lenkijos nac. b-koje
vocant Jesu in collegio | Mt. 5406, mikro-
Vilnensi ... filmas MAB mf. 517.
1594 Andrius Bellum Iesuiticum sive K. Estreicher,
Chžonstovskis Ducentarum et guingue XIV, 225. Egz.:

Iesuiticarum Lenkijos nac. b-ka.
contradictionum index ... Varšuva - xvi. Ou.
per Andream 1979,

Chrastovium Polonum
verbi Dei in Lituania
ministrum.
1594 " Andrius Duo libelli de opificio K. Estreicher,
Chžonstovskis Missae ... per Andream XIV, 225—226.
Chrastovium Polonum, Egz.: Lenkijos nac.
verbi Dei in Lituania muz. Čartoriskių

ministrum b-ka. Krokuva — 839 II.

1594 Andrius Praxis de caeremoniis et K. Estreicher,

Chžonstovskis canone Missae: XIV, 226. Egz.:
Disputatio, in theses Lenkijos nac.

digesta per Andream muz. Čartoriskių

206

E.PILGRIMOVIJUS,
Teisingas Lietuvos Bajoro dialogas
apie Livonijos karą
tarp jo didenybės karaliaus Stepono
ir Maskvos kunigaikščio

[Vilnius?], 1594

Chrastovium Polonum, b-ka. Krokuva - 0
verbi Dei in Lituania H.
ministrum.... į
1594 Andrius Obrona prawdziwego K. Estreicher,
Chžonstovskis szafunku Wieczerzy XIV, 226. Egz.:
Panskiey Jogailos UB. Kro-
kuva - Cim. Ou. 2619.
1594 Paulius Ioannis Basilidis magni K. Estreicher,
Oderbornas Moscoviae ducis vita... XXIII, 252.
1594 Elijas Dialog Slachcica K. Estreicher,
Pilgrimovijus Litewskiego XXIV, 218-219.
prawdziwy, woyny. | EgZ.: Jogailos UB.
Inflantskiey, krola jego Krokuva - Cim. s125,
m. Stephana .Z mikrofilmas
ksiedzem Moskewskim, Lenkijos nac. b-koje
od początku, do koAca Mt. 78, kserokopija

krotko zebrany LLTI 8286, mikro-
filmas MAB mf. 745,

K. Estreicher,

1595 Jonas Zdanie Litwina o
Abramavičius kupczy taniej zboža a XII, 8.
drogiej przedažy
1595 Anzelm Chorographia albo K. Estreicher,
Polak topographia, to iest XII, 181.

Osobliwe a okolne EgZ.: Lenkijos
opisanie Ziemie nac. b-ka. Varšuva

šwietey ..., teraZ — XVI. O. 387,
niedawno z lacinskiego mikrofilmas ten pat
ięzyka na polski przet- Mt. 7326.
16maczona przez And-
rzeja Rymszę Litwina.

(Išspausdinta kn.: Io-
sephus Flavius, Historia
Iosefa syna
Gorionowego 0 woynie
Zydowskiey ...)

207

1595 Andrius Oratio |Andreae Volani] I. Lukšaitė,

Volanas ad eguites Regni Andriaus
Poloniae Magnigue Volano
Ducatus Lithuaniae, in veikalų
comitiis Cracoviae, die 6 bibliografija. -
Febr. anno 1595 Volanas,
congregatos, de Andrius,
societate belli, cum Rinktiniai
Rom. imperatore raštai, V., 1906,
Rudolpho, contra 405. EgZ.: VUB -
Turcam suscipiendi I 2232/ 12.
1595 Andrius Andreae Volani ad I. Lukšaitė,
Volanas eguites Regni Poloniae Andriaus
Magnigue Ducatus Volano
Lithuaniae, in comitiis veikalų

Cracoviae, die 6. Febr. bibliografija. -
anno 1595. congregatos, = Volanas,
de societate belli cum Andrius,
Rom. imperatore Rudol- Rinktiniai
pho contra Turcam raštai, V., 1996,
suscipiendi, oratio ... 405. Egz.: VUB -
(Išspausdinta kn.: Nico- | BAV ai. 10. 6.
laus Reusner, Selec-
tissimarum orationum et
consultationum de Bello
Turcico variorum et
diversorum auctorum,
voluminis tertii, pars
altera ..., Lipsiae,
L 1595 |, 39-50.)
1596 Paulius Wunderbare Geschichte K. Estreicher,
Oderbornas des Grossfūrsten in der XXIII, 252. Egz.:
Moschkaw Joan. Lenkijos nac. muz.
Basilidis Leben ... Čapskių b-ka. Kro-

kuva — XVI. 492 adl.

208

1596 Andrius Andreae Volani de vita K. Estreicher,
Volanas beata sive summo XXXIII, 254,
hominis bono dialogus EgZ.: Gdansko m.
b-ka - Dd 2142. 8 adl.
6 (def.), mikrofilmas
i Lenkijos nac. b-koje
Mt. 5638, kserokopija
Li.TI 8279, mikro-
filmas MAB mf. 517,
1597- Grzegorz Zz Postilla albo Wyklady. K. Estreicher,
1605 Žarnowca Ewanieliy niedzielnych XVII, 445. Egz.:
y swiąt uroczystych, = MAB- L-16/ 2-2.
przez caly rok, Košciola
Krzešcianskiego
powszechnego, dla
cwiczenia czlowieka
pospolitego w naukach
a czlonkach wiary Krzeš-
cianskiey potrzebna ...,
napisana przez
uczonego męža, k.
Grzegorza z Žarnowca,
kaznodzieie
prawdziwego stowa
Božego ...
1597 Elijas Philopatris ad senatum K. Estreicher,
Pilgrimovijus populumgue Lituanum XXIV, 223—224.
EgzZ.: Jogailos UB.
Krokuva - Cim. 5124,
mikrofilmas VUB mf.
7, fotokopija MAB -
L-16/ 60, mikrofilmas
ten pat mf. 745.
1598 Grzegorzz Apokatastasis toiest K. Estreicher,
Zarnowca Naprawa artykulu XVII, 442.

209

1598 Grzegorz Z
Zarnowca

1598 Andrius
Volanas

1600 Paulius

naygruntownieyszego O
dosyč uczynieniu spra-
wiedliwošci Božey ...
Clypeus albo Tarcz. = K. Estreicher,
duchowna, zstow | XVII, 443. Egz.:

Apostota Pawla Lenkijos nac. b-ka.
Swietego Ž. Varšuva - XVI. Ou.
476.
Panegyricus K. Estreicher,
illustrissimo principi XXXIII, 251—252.
domino d. Nicolao Egz.: Torūnės
Christophoro Radivillo vaivadijos ir m. b-ka
duci in Olika et —Ė. 1 472adl.,

Nieswiez ... scriptus mikrofilmas Lenkijos
authore Andrea Volano nac. b-koje
Mt. 24578, mikrofilmas
MAB mf. 543.
Ioannis Basilidis magni K. Estreicher,

Oderbornas Moschoviae ducis vita, a XII, 260-261.

1600 Andrius
Volanas

Paulo Oderbornio tribus Egz.: VUB -1 460.
libris conscripta ...
(Išspausdinta kn.:
Rerum Moscoviticarum
auctores varii unum in
corpus nunc primum
congesti ..., Francofurti,
1600, 240-324.)
Oratio ad illustres K. Estreicher,
Radivillos et XXXIII, 250.
Chotkiewicios, A.V. EgzZ.: Lenkijos
MAB. Kurnikas —
Cim. Ou. 3037,
mikrofilmas Len-
kijos nac. b-koje Mf.

33618, kserokopija

210

1600

1601

1602

1603

1604

Andrius
Volanas

Jonas
Kazokas
Jonas
Kazokas
Andrius
Volanas

LLTI 8277; Jogailos
UB. Krokuva - Cim.
4818, mikrofilmas
MAB mt. 513.
[Oratio funebris in K. Estreicher,
laudem domini Stanislai | XXXIII, 250.
Sudrovii| ž
Nuptiae Radiviliae, hoc K. Estreicher,
est Ad illustr[issijmum XXXIII, 249.
principem ac dominum Egz.: Lenkijos nac.

d. Georgium Radi- muz. Čartoriskių
uilum... et illustrissimam b-ka. Krokuva -
virginem Sophiam Šš 27812 II, mikrofilmas
Andreae Volani MAB mf. 523.

EMiGAAAMIOX oratio
Iusta funebria: Supre- K. Estreicher,
mus humanae condi- XXXIII, 243.
tionis honor generoso ac EgZ.: Lenkijos
magnifico d. d. Ioanni- MAB. Gdanskas -
Abramovicio ... pietatis | NI 58. 8 adl. 52.
et offici[i] ergo, si non
pro merito, certe debite

persolutus
Manes Danieliani K. Estreicher,
XXII, 185.
Orzech wtoski K. Estreicher,
XXII, 185.
Andreae Volani oratio I. Lukšaitė,
ad eguites Regni Andriaus
Poloniae Magnigue Volano
Ducatus Lithuaniae, in veikalų
comitiis Cracoviae, die bibliografija. -
6. Febr. anno 1595. Volanas,
congregatos, de socie- Andrius,
tate belli cum Rom. Rinktiniai

211

imperatore Rudolpho raštai, V., 1996,
contra Turcam susci- 405. EgZ.: VUB -
piendi ... (Išspausdinta 11 17076.
kn.: Consilia bellica non
tantum a summis
pontificibus,
imperatoribus,
principibus ac statibus
Sacr. Rom. Imperii ...
contra Turcam explicata,
Tomus II...,LLipsiae |,
1604, ee4 recto-99 Verso.) .
1604 Andrius [Oratio funebris in K. Estreicher,
Volanas laudem illustrissimi XXVI, 79; I. Luk-
principis et domini, šaitė, Andriaus
domini Christophori Volano veikalų
Radivili] bibliografija. —
Volanas, An-
drius, Rink-
tiniai raštai, V.,
1996, 407.
1606 Andrius O wolnošci K. Estreicher,
Volanas Rzeczypospolitey albo XXXIII, 246.
slacheckiey, ksiąszka Egz.: Lenkijos nac.
godna ku czytaniu, b-ka. Varšuva - XVI.
przedtym od niema- Ou. 480 adl.
Iego czasu od pana
Andrzeja Wolana
sekretarza k. j. m.
pisana, a dopiero
nowo Z Lacinskiego
języka na Polski
przetožono, od
Stanislawa
Dubingowicza

212

"HiLOPATRISĖ/*!
iĄD SENA TVM POBV- |
„lumė Lituanum, ||
ass os so Maky aidas

Anno Dėmini r $ 9 2.
Tetk i Tan IdlĘ: m i is
ROA E ŠU

E.PILGRIMOVIJUS,
Tėvynės mylėtojas
Lietuvos senatui ir tautai

[Vilnius?], 1597

1608 Andrius Triumphus Jesuiticus, K. Estreicher,

Chžonstovskis hoc est, Redargutio XIV, 227.
Jesuiticarum | Ė
contradictionum...
1608 Andrius Caecitas et poena K. Estreicher,

Volanas ecclesiae: Libellus lectu XXXIII, 241.
dignissimus, a nobiliss. Egz.: Vokiečių

et venerando sene valst. b-ka.
Andrea Volano ante Berlynas,
septennium mikrofilmas MAB
conscriptus et nunc mf. 524.
primum in lucem
editus

1608 Andrius De principe et propriis K. Estreicher,
Volanas eius virtutibus, authore XXXIII, 252—253.
Andrea Volano Egz.: Osolinskių
nac. inst. b-ka.
Vroclavas - XVII-700-
Ii, mikrofilmas
MAB mf. 555.
1615 Venclovas Michalonis Lituani de K. Estreicher,
Mikalojaitis moribus Tartarorum, XXII, 336. Egz.:
Lituanorum et MAB - L-17/ 104.
Moschorum, fragmina
X. multiplici historia

referta
1620 Andrius Triumphus Jesuiticus, K. Estreicher,
Chžonstovskis hoc est, Redargutio XIV, 227.
Jesuiticarum
contradictionum...

Taigi ką dar bendra turi visi šie autoriai, susiję su
herojinio epo kūrėju? Jeigu atidėsime į šalį verstines
J. Brentzo bei Anzelmo Lenko knygas ir Vilniuje išspaus-
dintus Grzegorzo iš Žarnovco veikalus, pastebėsime, jog

213

likusius autorius vienija dar viena svarbi ypatybė: kai kurie
iš tikrųjų, o kai kurie veikiausiai buvo LDK piliečiai.

Savaime kyla klausimas, ar LDK pilietybė,
Renesanso epochoje tvirčiau už kalbą ir religiją siejusi žmo-
gų su valstybe, negalėtų pasitarnauti analizuojant litera-
tūros istorijos procesus, ypač nustatant, ką laikyti savu, o
ką - svetimu Lietuvos Renesanso literatūroje.

Atsakant į tokį klausimą iš pradžių derėtų tarti
kelis žodžius apie šios sąvokos istoriją ir turinį. „Pilie-
tybė“, „pilietis“ nėra nauji terminai, Lietuvos teisėje var-
toti nuo 1922 m. Jie sutinkami Lietuvos Statutuose kartu
su kitais terminais, įvardijusiais Statutų objektus: „paval-
dinys“, „gyventojas“, „žmogus“, „luomas“ ir kt. Renesan-
so teisės sąvaduose šios sąvokos perteiktos, suprantama,
ne lietuviškai, bet LDK kanceliarijoje plačiausiai vartota
slavų kalba: non AanbIA, OGbIBATEAb, UONOBEKb, CTAHb ir
kt. Vienas iš šių terminų reiškia ir pilietį, o būtent, 06b1-
BaTeAb. Beje, jis taip pat gali reikšti ir „gyventojas“. Kan-
celiarinės slavų kalbos 06biIBaTeAb abiem minėtomis
reikšmėmis nuo seno vartotas lietuvių artimiausių kai-
mynų - lenkų ir turbūt gudų - kalbose'; rusų kalboje jis
vartotas viena — gyventojo - reikšme:?,

" Žr. Linde, Samuel Bogumil, Slownik języka polskiego, T. 2, cz. 1: M-O, W
Warszawie, 1809, S. 400; Stownik języka polskiego, Uložony pod red.
J.Kartowicza, A. Kryūskiego i W.Niedžwiedzkiego, T. 3: N-O, Warszawa,
1904, S. 538; Sitownik języka polskiego, Red. nacz. W. Doroszewski, T. 5: Nie-
O, Warszawa, 1963, S. 593-594. Dėl žodžio 06bIBaTEAb vartojimo „piliečio“ reikš-
me gudų kalboje kol kas neturime patikimų duomenų. Mat dar nebaigti leisti
specialūs žodynai, kuriuose būtų galima surasti pavyzdžių su šiuo Žodžiu,
pavartotu minima reikšme. Vis dėlto galvojame, kad xvi-xviia. vien dėl len-
kų kalbos įtakos taip turėjo būti. Šiuolaikinėje gudų kalboje šis žodis varto-
jamas irgi dviem reikšmėmis; „gyventojo“ ir „miesčionio“, žr. TAyMauaAbHbI
CAOYHiK 6eAapyckahi MOBBI, T.1: A-B, MincK, 1977, C. 89-90.

£ CAoBapb pycckoro a3bika XI-XVII BB., Bbrn. 12: (O-—-OnapubrH), MockBa, 1987,
C. 20; Oseros, Ceprei HBanoBuų, CAOBapb pyccKoro A3biKa, 23-6 H34.,
HcnpaBAeHHOe, MocxkBa, 1991, C, 439.

214

Kaip terminą 06biBaTeAb suprato Statutų kūrėjai?
Kokį Žmogų jie laikė piliečiu? Atsakyti į šį klausimą nėra
paprasta dėl dviejų priežasčių: problemų kompleksas, su-
sijęs su LDK pilietybe, tebėra labai menkai ištirtas '; be to,
Statutuose atskirai pilietybė neaptariama. Vis dėlto apie ją
galima spręsti iš kai kurių jų straipsnių. Pavyzdžiui, Tre-
čiojo Lietuvos Statuto trečio skyriaus dvyliktasis straipsnis,
atitinkantis Antrojo Statuto to paties skyriaus devintąjį, nu-
rodo: „Takb >4€ MbI TOCNO0/apb OGeLYEMb H UIAIOGyYeMD
NMOAb NMpHCeroro HallIOFo, KOTOpyYIYO YUHHHAH eCMO Be-
AHKOMY Kna3cTBy AKTOBbCKOMY H BCHMb CTaHOMDb, O6bI-
BaTeAEMb ero, GepywH TO H3b CTaTyTY CTapOro KOpoAA
eFO MHAOCTH ŽKMKTHMOHTa [lepiuoro, TOMY NMaHbCcTBy BeAH-
KoMy KHaacTBy AHTOBbCKOMY AaHOIro, a Bb CeCb YKAa-
AarOYUbI H Ha TO MOB3BOAAIOUDI, IITO 25b Bb TOMb NaHbCTBe
BeAuKoMb KHascTBe AKHTOBCKOMb H BO BCHXb 3€MAAXDb,
€MY TMpHCAYXAIOYHXb, JOCTOHHOCTEH ĮYXOBHbIXb H CBETbC-
KHXb, TODOJIOBb, ĮBOPOBb, KTPYHDTOBD, CTapOCTBb, Iep2KaBb,
BPA/ĮOBb 3€MbCKHXb H ĄĮBOPHbIXD, IMOCeCHH, a60 Bb Aep»-
2KaHbe H MOzKHBaHl|bje, H BeuHOCTEH 2KAAHbIXD UY2KO-
3€MIĮOMb H 3arpaHHYHHKOMb aHH CYCEJJOMb TOMO IaHb-
CTBa JaBaTH HC MaeMb, aAe TO BCe€ Mbl H IMOTOMbKH
HalliH BEAHKHe KHA3H AHTOBCKHe JaBaTH GygeMb NO-
BHHHH TOAbKO AuTBe, Pycn, 2KoMOHTH, poxHYOMB
CTapO02KHTHbIMb H Ypoz2KeHIlOMb BeAHKOro KHascTBa
AHTOBbCKOTO H HHbIXb 3€MAb, TOMy BeAHkOoMy KHuaacTBY
HaAe2KauHxb. A XTO 6bI 3b Uy>KO3eMUOBb, BaTpaHHY-
HHKOBb H CYCEJOBb TOMO MaHbCTBa H BCHXb 3€MAb, €MY
IIPHCAYXAIOUHXb, Ba2KHAD CE IIITO Cb TOO YTIPOCHTH, B3ATH
H Bb 4€Pb2KaHbe IpHHTH, a, YIIOMEHEHbIH GYAYUK, TOrO
3apa30Mb He NyYCTHAb, TOMĮbi MAETHOCTb ero BCA MaeTb
6bITH B3aTa 40 CTOAy H CKap6y Haluoro BeAnkoro Kua3-

1 s . a "r . = > <; .
Čia autorius remiasi teisės istoriko V. Raudeliūno privačiame pokalbyje duo-

tu vertinimu.

215

cTBa AnToBbcKOro. Bezbzxe H TYGblAbLIOMb, XOTA H po-
AHYOMb BeAKKOro KHaacTBa AHTOBCKOTO, ĄJOCTOEHbCTBA
H BpA/bI BCAKHe MalOTb ObITH ĄABaHbI AO6pe 3HauHbIMb
H IpaB/HBE, He3MbIINIAEHe Bb TOMb BOeBOJbCTBe a60
IIOBeTe OCEAbIMb. A xoTA GbI xTO O640ro HapoAy 3a
CBOH 3aCAYTH Bb TOH pe4H MOCINOAHTOH NMpPHIIOANb KY
OCEAOCTH 3 AaCKH 4aHHHbI HalIlOe aA00 KOTOPbIMb HHbIMb
MpaBOMb, TOMAbI H TaKOBbIH TOAbKO OCEAOCTH OHOE Y2KH-
BaTH MaeTb, YUHHHBIIIH MepBEH MpHCeFry IO B3ATbIO OHO
OCEAOCTH Ha MEpINHXb pO4KOXb KTPOACKHXb OHOFO NO-
BeTY, Iepe//b BPAZHHKAMH 3€MbCKHMH a60 KTPOJCKHMH
TOrO >Xb IIOBETY, KOTOpPHe Ha OHb UaCb TaMb MpH6bITH
MOFyYTb, H2Kb MaeTb GbITH BEPHbIMb H 3bIUAHBbIMb TOMY
MaHbCTBy BeAKkoMy Kua3cTBy AHTOBbCKOMY Takb, AKO H
TYGbIAIIpI, H CAY2K64H CAY2K6Y 3€MbCKYIO TOMY Kb MaHb-
cTBy. Ane H TaKOBbIe Ha JOCTOEHbCTBA H BCAKHe BpA/IbI
JYXOBHbIe H CBETbCKHe H€ MaIOTb ObITH MpHNyujaHH aHH
OTb HaCb ToChojapa YCTAHOBAEHbI, UOro MeyaTapbI H
IHCapbI HalliH Cb IMNOBHHbHOCTH CBO€€ MOCTeperaTH BHHbHH
GynyTb“ (čia cituota pagal 56, t. 2, 129130; „Taipogi mes,
valdovas, pažadame ir savąja priesaika, kurią davėme Lie-
tuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir visiems luomams, jos pi-
liečiams, prisiekiame, paėmę iš jo malonybės karaliaus Žygi-
manto Pirmojo šiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
valstybei duoto senojo Statuto tai, ką į šį [Statutą] perkelia-
me ir ką leidžiame, [0 būtent], kad neprivalome svetimša-
liams, užsieniečiams ir šios valstybės kaimynams šitoje
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybėje ir visose jai
priklausančiose žemėse skirti bažnytinių ir pasaulietinių pa-
reigybių, [taip pat] miestų, dvarų, žemės naudmenų, seniū-
nijų, ūkių, krašto ir rūmų urėdų, posesijų nei laikymo bei
naudojimosi, nei amžino valdymo teisėmis. Visa tai ir mes,
ir mūsų palikuonys, Lietuvos didieji kunigaikščiai, turime
duoti tik Lietuvai, Rusiai, Žemaitijai, seniesiems gimtiesiems
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir kitų žemių,

216

priklausančių šiai Didžiajai Kunigaikštystei, žmonėms. O
jei kuris iš svetimšalių, užsieniečių ir šios valstybės bei
visų jai priklausančių žemių kaimynų išdrįstų iš [viso] to
ką nors išprašyti, paimti ir tapti šeimininku, o įspėtas to iš
karto neatiduotų, tai visas jo turtas turi būti paimtas mū-
sų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės stalui ir iždui. Taip
pat ir autochtonams, nors jie ir yra Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės gimtieji žmonės, bet kurios pareigybės ir
urėdai turi būti duodami [ne visiems, o tiktai] pelniusiems
gero ir teisingo Žmogaus vardą, tikrai gyvenantiems šioje
vaivadijoje arba paviete. O jei koks svetimtautis už savo
nuopelnus šioje valstybėje gautų valdą, Įar] gavęs [ją kaip]
dovaną iš mūsų malonės, ar pagal kokią kitokią teisę, tai
toksai gali ta valda naudotis, tik prieš tai davęs priesaiką
po tos valdos priėmimo per pirmą to pavieto miesto teis-
mo sesiją priešais to paties pavieto krašto arba miesto pa-
reigūnus, kurie tuo metu ten gali būti atvykę, kad šiai
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybei bus ištiki-
mas bei prielankus lygiai taip kaip ir autochtonai ir [lygiai
taip] tai pačiai valstybei eis krašto tarnybą. Vis dėlto nė
šitokie [įpilietinti žmonės] neturi būti prileisti arba mūsų,
valdovo, paskirti į bet kokius bažnytinius bei pasaulieti-
nius urėdus; šito mūsų antspaudo laikytojai ir raštininkai
sutinkamai su savo pareigomis turi akylai Žiūrėti“ ).

Be minėtojo 06bIBaTeAb, šiame straipsnyje randame
kitus terminus, kurie tam tikrais - siauresniais - aspektais
irgi nurodo LDK gyventojų saitus su valstybe, o būtent
Ty6bHAeUb, pOAHYb, YpozKeHel(b MaHbcTBa BeAnKoro
KuascTBa AnToBpCKOrO, taip pat ir uy403eMeIb, 3arpa-
HHYHHKD, CYCeJ/b bei AtojH 06uHne. Jų reikšmę plačiau yra
aptaręs I. Lappo (56, t. 1, d. 2, 109-116), todėl čia pasitenkin-
sime nurodę, jog Trečiojo Statuto kūrėjai pilnateisiais LDK
piliečiais laikė visų pirma tuos gyventojus, kurie gimė Lie-
tuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ty6bueLm, ypozkeHeLrb,
poaHvb įvardija LDK pilietį pagal kilmę.

217

Kiti terminai, žymintys svetimkilmius LDK gyven-
tojus, Trečiajame Statute geriausiu atveju įvardija žmones,
negalėjusius naudotis visomis LDK autochtonų teisėmis.
Kaip matyti iš pacituoto straipsnio, Lietuvos teisė numatė
tokių Žmonių įpilietinimo galimybę ir aptarė nesudėtingą
jų natūralizacijos procedūrą. Už ypatingus nuopelnus ga-
vę Kunigaikštystėje valdą, svetimkilmiai turėjo prisiekti iš-
tikimybę Lietuvos valstybei. Galimas dalykas, kad tokia pat
įpilietinimo procedūra buvo taikoma ir skiriant jiems LDK
„bažnytinę ar pasaulietinę pareigybę“.

Apskritai Lietuvos Statutai atspindėjo realų, o ne
teorinį LDK savarankiškumą. Apie tai aiškiai kalba žymiau-
sias Statutų tyrinėtojas I. Lappo, išanalizavęs Lietuvos vals-
tybės raidą ir tą raidą atspindėjusius teisės paminklus iki
šiol vertės nepraradusiame dviejų tomų veikale „1588 metų
Lietuvos Statutas“. Apibendrindamas savo ilgų metų tyri-
nėjimus, teisės istorikas nurodė: „Priežastis, dėl kurios Len-
kija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje turėjo būti laikoma
„svetima valstybe“, nepaisant abi šalis siejusios unijos, yra
visai suprantama. Ta priežastis — tai skirtinga abiejų šalių
valstybinė valdžia. Lietuvos valstybės teritorijoje galiojo Lie-
tuvos valstybinė valdžia, o Lenkijos teritorijoje — Lenkijos.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija buvo nepri-
einama Lenkijos Karalystės valdžios organams, lygiai kaip
pastarosios teritorija buvo uždara Lietuvos, arba, tariant Sta-
tuto žodžiais, „čionykštės valstybės“, valstybinių organų
veiklai“ (56, t. 1, d. 2, 93). Remdamiesi šia svarbia išvada,
galime tvirtinti, kad ir abiejų valstybių pilietybė buvo at-
skira: unijos aktu paskelbus apie naujos valstybės - Abie-
jų Tautų Respublikos - įkūrimą, ne tik liko egzistuoti at-
skiros Lenkijos ir Lietuvos valstybės, bet ir jų piliečiai
negavo „papildomos“ pilietybės. Jie kaip buvo, taip ir liko
arba Lenkijos, arba Lietuvos piliečiai.

Kuo LDK pilietybės konstatavimas gali būti nau-
dingas literatūros istorikui? Manytume, kad būtent ji leistų

218

nacionalinės literatūros subjektais laikyti visus iš LDK ki-
lusius arba joje įpilietintus autorius ir taip gerokai pakore-
guoti iki šiol turėtą Lietuvos Renesanso literatūros vaizdą.
Politinis bei pilietinis Abiejų Tautų Respublikos autorių skir-
tingumas teikia puikią galimybę išvengti subjektyvumo,
nustatant kūrėjų priklausomybę kurios nors valstybės kul-
tūros paveldui. Nereikšdamas kultūrinio atskirumo ar užda-
rumo, pilietinis autorių skirtingumas geriau nei bet kurie ki-
ti kriterijai leidžia tyrinėtojui kalbos, tikėjimo, turinio, žanrų
ir kitais aspektais aptarti savais pripažintų autorių kūrinius.

Ką žinome apie autorius iš aukščiau pateikto
sąrašo? Visomis LDK piliečių teisėmis naudojosi Lietuvoje
gimęs V. Mikalojaitis (117, 63 ir toliau; 119, 34), V. Agripa
(117, 63 ir toliau; 146, 32), E. Pilgrimovijus (117, 63 ir toliau;
109, 85), A. Rimša (72, 532), P. Gradauskas (5, 529), J. Rad-
vanas (69, 3), J. Abramavičius (145, 13) ir J. Kazokas, o taip
pat 1569 m. LDK indigenatą gavęs A. Volanas (67, 59). Liku-
sieji į Lietuvą atvyko iš svetur ir čia ėjo įvairias pareigas
LDK administracijoje, teisme ir bažnyčioje.

Pagal tuo metu galiojusią ir Lietuvos Statutuose
įtvirtintą praktiką joks svetimšalis LDK negalėjo gauti jo-
kio urėdo (30, 107-109; tą patį vienu metu įžvalgiai paste-
bėjo I. Lukšaitė, žr. 67, 59), todėl manytina, jog jie galbūt
buvo praėję nesudėtingas natūralizacijos procedūras, t. y.
tapę LDK piliečiais. Visa bėda, kad esamose jų biografijose
žinios apie LDK indigenato gavimą neatsispindi, todėl kol
kas tegalime nurodyti kiekvieno iš jų atvykimo į Lietuvą,
na, ir pirmųjų urėdų gavimo laiką. 1553 m. paguodos gies-
mę karaliui Žygimantui Augustui publikavęs P. Roizijus į
Lietuvą atvyko apie 1552 m. Prieš tai, 1550-1551 m. sąvartoje,
jis gavo LDK asesorinio teismo auditoriaus urėdą. 1556 m.
P. Roizijus klebonavo Kražiuose, 1556-1557 m. sąvartoje ta-
po Vilniaus Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios arkipresbiteriu,
1567 m. spalio 23 d. gavo Vilniaus kanoniją, 0 1569 m. rug-
pjūčio 23 d. buvo paskirtas Vilniaus katedros kustodu (143,

219

501—502). 1574 m. „Dorybės šaukliu“ į Abiejų Tautų Res-
publiką kreipęsis M. Strijkovskis į LDK atvyko 1563 m. pa-
vasarį, po to ilgai kareiviavo Livonijos karo frontuose,
veikiausiai 1579 m. tapo Žemaičių kapitulos nariu, o nuo
1586 m. iki mirties dar buvo ir Jurbarko klebonas (166, 224—
225).1579 m. poemoje Lenkijos karalius apdainavęs P. Oder-
bornas į Lietuvą atvyko apie 1577 m., o kitąmet jau buvo
Vilniaus Huteronų pamokslininku. 1579-1580 m. sąvartoje
jis gavo Kauno liuteronų pastoriaus vietą (85, 533). 1583 m.
„Perlą“ J. Glebavičiui padovanojęs A. Chžonstovskis į
Lietuvą atvyko po 1577 m., o vėliau buvo Vilniaus evange-
likų reformatų bendruomenės superintendantu (149, 469).
Nors ir labai šykštūs, šie faktai parodo, jog minimi auto-
riai su Lietuva taip pat buvo susiję ne vien kūrybiniais,
bet ir įvairiais tarnybiniais, kariniais, konfesiniais, vadi-
nasi, ir pilietiniais ryšiais. Būtent tokių ryšių buvimą ku-
rio nors XVla. rašytojo biografijoje mes laikome pakanka-
mu pagrindu laikyti jį Lietuvos Renesanso literatūros
subjektu. Todėl galvotume, kad valstybiniu, t. y. pilietiniu,
o ne teminiu ar kitokiu autoriaus bendrumu su Lietuva turėtų
būti grindžiama ne tik senosios mūsų literatūros istorija, bet
ir visų LDK kultūros procesų analizė.

Kad ir gerokai nepilnas, šis sąrašas leidžia kalbėti
apie tam tikras mūsų Renesanso literatūros tendencijas. Visų
pirma, chronologinė grožinės literatūros kūrinių eilė rodo
tris aktyvesnės literatų veiklos laikotarpius, sutampančius
su kai kuriais LDK raidos etapais. Pirmąjį iš jų pradeda
V. Mikalojaičio veikalas „De moribus Tartarorum, Lituano-
rum et Moschorum libri tres“, apie 1550 m. įteiktas karaliui
Žygimantui Augustui, tačiau taip ir neišspausdintas iki pat
1615 m. Veikiai po jo pasirodė V. Agripos „Oratio funebris
de illustrissimi principis et domini domini Iohannis Radžzi-
vili... vita et morte“ (1553) ir gausūs apie 1552 m. į LDK atvy-
kusio P. Roizijaus poezijos rinkiniai. Paskutinės šio rašyto-
jo knygos su dominuojančiu estetinės raiškos pradu:

220

„Carmen funebre in obitum illustrissimi Joannis comitis Tar-
novii“, pasirodymo metai (1561) sutampa su LDK įstojimu į
Livonijos karą, todėl spėtume, kad visų pirma valstybės da-
lyvavimu karo veiksmuose galėtume remtis, drąsiau brėž-
dami Renesanso literatūros periodų ribas. Tokius spėjimus
paremia didesnis literatų aktyvumas pirmoje aštunto de-
šimtmečio pusėje, irgi sutampantis su tam tikra rimtimi
fronte nuo paskutiniojo Lietuvos dinasto Žygimanto Au-
gusto mirties iki Stepono Batoro išrinkimo karaliumi. Tuo
metu pasirodė pirmieji 1569 m. gavusio LDK indigenatą
A. Volano pasaulietinio turinio veikalai: „De libertate poli-
tica sive civili libellus lectu non indignus“ (1572), „Oratio
ad senatum regni Poloniae, Magnigue Ducatus Lituaniae
gua boni principis in republica constituendi modus osten-
ditur“ (1573), taip pat 1563 m. pavasarį į Lietuvą atvažia-
vusio ir ligi tol Rytų fronte kariavusio M. Strijkovskio filo-
sofinė-istorinė poema „Goniec Cnothy“, poetinis reportažas
„Przestawnego wyazdu do Krakowa, y pamięgci godney
koronaciey Henryka Walezyusa... skutheczne wirszem opi-
sane“ (abi poemos išėjo 1574 m.) bei veikalas „O wolnosci
Korony Polskiey, y Wielkiego Xięstwa Litewskiego“ (1575).
Turbūt šiam laikotarpiui priskirtini pirmieji apie 1577 m.
Lietuvon atvykusio P. Oderborno poezijos bandymai, pa-
sirodę 1579 m. („Reges Poloni a prima gentis origine us-
gue ad Stephanum I descripti“ ).

Trečias laikotarpis apima taikos metus, atėjusius po
Livonijos karo. Tarsi iš kokio gausybės rago tada pasipylė
daugybė reikšmingų kūrinių, ėjusių po kelis kasmet. Tai ir
mūsų istorijos epopėja — M. Strijkovskio „Ktora przedtym
nigdy šwiatla nie widziala, Kronika Polska, Litewska,
Zmodzka, y wszystkiey Rusi“ (1582), ir pirmasis romanas —
P. Oderborno „Ioannis Basilidis magni Moscoviae ducis
vita“ (1585), ir pirmasis apsakymų rinkinys — E. Pilgri-
movijaus „De heroibus in Dei ecclesia liber unus“ (1585),
na, ir herojinis epas - J. Radvano „Radivilias“ (1592).

221

Pastaroji data žymi tarsi kokį lūžį ligi tol daugumą
Lietuvos rašytojų „gildijoje“ sudariusių kūrėjų protestantų
veikloje. Kaip rodo kūrinių chronologija, be kelių origina-
lių E. Pilgrimovijaus bei A. Volano, taip pat į sąrašą nepate-
kusių K. Volodkavičiaus, K. Dorohostaiskio, gal dar vieno
kito autoriaus knygų, po 1592 m. literatai protestantai nepa-
skelbė reikšmingesnių prozos ar poezijos kūrinių. Užtat
sąrašo pabaiga rodo kaip reta gausų anksčiau skelbtos kū-
rybos vertimų ir perspaudų derlių. Žinia, įvairiakalbė Lie-
tuvos literatūra nieku būdu nesumenko nė tuo metu, tačiau
po 1592 m. jos kūrėjų gretose pradėjo nusverti jau Vilniaus
jėzuitų akademijos profesorių bei jų auklėtinių: J. Eisman-
to, A. Jurgevičiaus, J. Komparskio, M. Galmino, L. Boje-
rio, M. K. Sarbievijaus, S. Dilgerio ir daugybės kitų, kūry-
ba. Na, o su jėzuitų persvara turbūt galime sieti Baroko
pradžią Lietuvos literatūros istorijoje.

Vargu ar atsitiktiniu reiškiniu reikia laikyti dar vieną
dalyką: sąrašą pradeda ir užbaigia vienas ir tas pats kūri-
nys — V. Mikalojaičio „De moribus Tartarorum, Lituano-
rum et Moschorum libri tres“. Šio kūrinio parašymas XVI a.
viduryje turbūt žymi labai svarbų dalyką - etninio prado
buvimą Lietuvos Renesanso literatūros radimosi metu. Ži-
nia, tuo laikotarpiu negausias Lietuvos literatų gretas smar-
kiai papildydavo kitakilmiai autoriai. Ieškodami palankių
gyvenimo ir kūrybos sąlygų, jie dešimtimis keliavo į LDK
ir dažnųsyk joje likdavo iki mirties. Vis dėlto V. Agripos,
E. Pilgrimovijaus, P. Gradausko, A. Rimšos, J. Kazoko ir
J. Radvano kūrybinė veikla liudija, buvus gausėjusį rašyto-
jų autochtonų būrį. Ryškiau šitai matyti trečiuoju Renesanso
literatūros laikotarpiu, prasidėjusiu iškart po Livonijos ka-
ro. Užtat galime tvirtinti, kad V. Mikalojaičio kūrinio ištrau-
kų publikacija XVIla. pradžioje turbūt jau žymi minėto etni-
nio prado įsitvirtinimą. Mat 1615 m. Bazelyje išspausdinti
„Michalonis Lituani de moribus Tartarorum, Lituanorum
et Moschorum fragmina X“ Vakarų Europos skaitytojui bu-

222

ni žadama * mo i samdiniais i ša a

VILNIAUS VAIZDAS
XVIa.
Iliustracija
iš
G. Brauno veikalo
CIVITATES ORBIS TERRARUM

T. 3, Kelnas, 15 81

vo įdomūs ne tiktai dėl egzotiško turinio, bet ir dėl Lietu-
vio požiūrio į aprašomus dalykus. Priešingu atveju, nė šios
knygos pavadinime nebūtų ne tiek etninę priklausomybę,
kiek pažiūrų modernumą XVII a. skaitytojo akyse reiškusio
iškalbingo „Lituani“. Ne kas kitas, kaip tiktai Lietuvos pro-
testantai vieni iš pirmųjų Europoje ėmė kelti „visuomenės
savivokos klausimus, pradėjo svarstyti visuomenės teori-
jos dalykus, aiškintis jos kilmę ir struktūrą, kas yra visuo-
menė, koks galėtų būti jos modelis. Lietuvos protestantų
tekstuose palengva buvo įsisąmoninama nauja vertybių hie-
rarchija, teigiamos naujo tipo etikos ir visuomeninio elge-
sio nuostatos, kitoks, nei vyravo didžiojoje visuomenės daly-
je, visuomenės struktūros supratimas. Buvo motyvuojamas
ir argumentuojamas perėjimas iš feodalinės visuomenės
struktūros, paremtos luomais, prie visuomenės, sudarytos
iš įvairiais ryšiais susietų individų. [...] Paminėtieji visuo-
menės savivokos elementai, aiškiai suformuluoti XVI a. ant-
rosios pusės ir XVIla. pirmojo ketvirčio raštuose, rodė, kad
dalis Lietuvos visuomenės subrendo naujųjų laikų pasau-
lėžiūrai. Iki šio lygio Lietuvos kultūrą per šimtmetį brandi-
no pozityviai besirungiančios, ieškančios reikalingų Lietu-
vai naujovių, įtempusios kūrybines jėgas abi stovyklos: ir
Reformacijos šalininkai, ir nuo XVIa. paskutinio ketvirčio
stipriai savo nuostatas peržiūrinti katalikų bažnyčiai likusi
ištikima visuomenės dalis, suvokusi naujovių vertę“ (68, 14—
15). Šitai gražiai patvirtina J. Radvanas, rėmęsis ir kataliku
M. Strijkovskiu, ir protestantu P. Oderbornu, bei jo sukur-
toji „Radviliada“, įamžinusi Livonijos karą laimėjusių Lie-
tuvos piliečių: protestantų, katalikų ir pravoslavų, žygdar-
bį. O tai - pilietiškumo bei patriotizmo pagrindu jaustoji
Lietuvos sūnų vienybė - ir būtų svarbiausia mūsų heroji-
nio epo pamoka ainiams.

Summary

The author has chosen for the object of his investigations
the heroic epic Radivilias, sive De vita et rebus praeclarissime
gestis immortalis memoriae illustrissimi principis Nicolai Ra-
divili, Georgii filii... libri guatuor. It was created by J. Radva-
nas, one of the most prominent and mysterious Lithuania's
authors of the 16th century. The aspect of investigations in
the concord between tradition and innovation in this work,
and the basis — the analysis of the language of the epic. The
collected data enabled the author to come to certain conc-
lusions, generalised in six sections of the book.

Extant ejusdemi alia carmina
REWIEW OF THE LITERATURE ON J. RADVANAS

Though investigators had never paid much atten-
tion to J. Radvanas, they, however, referred to him and his
works as early as the 17th century (A. Wegierski, 1652, 1679).
At first scholars showed more concemn for J. Radvanas' po-
ems on religious and secular themes, and only later investi-
gators took an interest in the main work of this writer
Radivilias (J. D. A. Janocki, 1747; F. K. Gadebusch, 1777;

225

F. Bentkowski, 1814; H. Juszynski, 1820; F. Siarczyūski, 1828;
J. J. Zatuski, 1832; M. Wiszniewski, 1851; T. Wierzbowski,
1891; K. Estreicher, 1915). The scholars of the 19th century
failed to establish the true year of publication of Radivi-
lias. At first J. J. Zatuski, and later other scholars transla-
ted the chronogram (i) I) IIXC on the title page of Radivi-
lias as 1588. H. Lulewicz, the last biographer of J. Radvanas,
indicated the true year of publication (1592), however, he
did not present any elucidation. The present section of the
work is mainly concerned with two things. Ouite a num-
ber of Lithuania's and foreign printers marked the dates
of publication with similar chronograms; besides, in this
work the author mentions some events from the 1588-1589
history of Lithuania and those from the family life of M.
Radvila the Brown, the Vilnius voivode, for example, the
death of M. Radvila, the Naugardukas voivode, on De-
cember 18, 1589 ( Radiv. IV, 518-520 and in the marginal no-
te). All the mentioned facts witness that Radivilias appea-
red not in 1588 but in 1592. This section also deals with other
investigations of Lithuanian and Polish philologists of the
20th century devoted to the creation of J. Radvanas.

The works of J. Radvanas" forerunners and contem-
poraries, which had appeared by 1592, found their reflec-
tion in Radivilias. All of them are linked by two important
themes: the fate of the State of Lithuania after Lublin Union
and the foundation of the Grand Duchy of Lithuania which
defeated the enemy in the Livonian war. Therefore, there is
every reason to believe that Radivilias was born not due to
the wish to glorify the life of M. Radvila the Brown but rat-
her making an attempt to honour a generation of the con-
guerors who defended the self-dependence of Lithuania.
The glorification of the Livonian war, the enemies and de-
fenders of the Grand Duchy of Lithuania and lastly of the
suffering, and conguering Lithuania, which was hopefully
looking towards its future, make the plot of the Lithuanian

226

heroic epic. Therefore, the main task of the present thesis is
to disclose the peculiarities of the depiction of man and sta-
te in Radivilias from the aspect of tradition and innovation.

„Here, Virgil is heard in every line"
THE CHARACTER OF THE LANGUAGE OF RADIVILIAS

The relationship of the language of Radivilias with
ancient poetry bears a threefold character. J. Radvanas guo-
ted ancient Roman authors, used their epithets and tropes
or imitated the motifs and themes of those authors. He guo-
tes purposefully and moderately, therefore, the voice of
J. Radvanas" teachers did no harm to the original ringing of
the heroic epic. The guoted works in most cases are not in-
dicated in the margins of Radivilias, nevertheless, its might
have hardly prevented the reader of the end of the 16th cen-
tury, who had passed through the same humanist school
as J. Radvanas had, to recognise that, for example, the phrase
Tempus agi res (Radiv. I, 319) was guoted from Canto V (line
638) of Virgil's Aeneid, and the sentence Ventum ad supre-
mum ėst (Radiv. IV, 129) rang for the first time in Canto XII
(line 803) of the same work.

Virgil's guotations in Radivilias are not numerous:
91 of them have been observed all in all (Canto I - 33, Can-
to II —- 24, Canto III — 24 and Canto IV - 10). The work has
more non-original epithets, tropes and phrases. As many
as 569 borrowings of this kind have been found (I — 105, II —
173, III — 187 and IV — 104). The imitations of Virgil's poetry
make the greatest number — 755 (1 — 200, II — 190, III — 229 and
IV — 136). All the borrowings from Virgil, i. e. guotations,
epithets, tropes and imitations come to even 91, 53 “o of all
the follow-ups of the ancient literature. Whereas the epit-
hets, tropes, phrases and imitations of other Greek and

227

Roman authors make only 8, 47 “o of all the follow-ups (I —
37,11 — 27, II — 36, and IV —31). Thus, it is evident that it was
Virgil but not any other author who made the greatest
influence on J. Radvanas.

The calculations of the poetry borrowings made
on the basis of the commentaries of Radivilias disclose one
more peculiarity of this epic. The point is that the majori-
ty of the heritage of ancient poetry is actually not guota-
tions but epithets and tropes of ancient authors used in
another linguistic-stylistic surroundings as well as the
paraphrases of ancient poetry and the imitated motifs and
themes of ancient works.

The epithets and tropes of ancient authors as well
as the imitations of Virgil and other epographs used in anot-
her linguistic-stylistic surroundings make an absolute ma-
jority of thematic-stylistic follow-ups in Radivilias. It can
be illustrated by the following figures. By putting 131 tro-
pes, epithets and imitations of other ancient authors to Vir-
gil's 569 epithets and tropes as well as imitations one gets
1455 thematic-stylistic follow-ups. They total even 94, 11 Yo
of all the „borrowings“ from ancient literature. Radivilias
has 3302 hexameter lines. Therefore, it is self-evident that
the opinion of some scholars chosen for the title of this sec-
tion seems to be to a certain extent correct: indeed, in Radi-
vilias Virgil can be really heard every second-third line. Ho-
wever, there is no basis to understand the expressed opinion
alphabetically and to consider our J. Radvanas a plagiarist
of ancient literature. The analysed examples testify much
better than any other data that the author of Radivilias had
creatively made use of the ancient poetry.

228

Along He Paths of Lithuania's Herodotus.
M. STRYJKOWSKI'S INFLUENCE ON RADIVILIAS

The Grand Duchy of Lithuania in the eyes of Euro-
peans of that period occupied a peculiar place: it was the
most remote state of the Old Continent, and along its histo-
rical borders - the River Don - the boundary between Eu-
rope and Asia used to run. Due to such geopolitical posi-
tion, the Great Duchy of Lithuania, as M. Stryjkowski put
it, as if some solid Lithuanian „stone wall and a mighty
tower“ defended Europe from a deadly constant threat from
Asia. In the years of the Livonian war that threat manifes-
ted itself in the shapes understandable to everybody - the
matches by Ivan the Terrible, the opritchniki and the regu-
lar Muscovy troops against Kazan, Astrakhan, Livonia, Lit-
huania and finally against Novgorod and Pskov which wit-
nessed the cruelty never seen before.

In those severe days of threat, various foreign aut-
hors wrote much about the European civilisation, which
defend the Great Duchy of Lithuania, and the Lithuanians —
creators Of this state. The surroundings full of attention to
Lithuania matured and disclosed the talent of M. Stryjkow-
ski, the author of the first printed history of Lithuania. In
the philosophical-historical poem „The Herald of Virtue“
(1574) he addressed the nobility-defenders of the state and
the people belonging to other social strata as well as sho-
wed the eternal significance of virtue and originally disclo-
sed the essence of the status of nobility, where in most ca-
ses he practically indentified it with virtue, as well as
depicted the glorious history of Poland and glorified the
marches of Lithuanian dukes, urging the defenders of the
Commonwealth and their new king Henry to follow the
examples of the past and to beat off the aggression of the
Muscovy. All other themes in his creation seem to have be-

229

en outbalanced by Lithuanian themes. He devoted himself
only to the studies of the past of the Great Duchy of Lithu-
ania, and in 1576-1578 he finished to create the history of
Lithuania named „On the Origin of the Lithuanian, Samo-
gitian and Russian Glorious Nation, the Origin of Families,
Might and their Heroic Deeds in the Fields of Battles and at
Home“ in Slutsk. With the changes in Lithuania's geopoli-
tical and cultural situation, M. Stryjkowski might have edit-
ed this work anew in 1578 in Medininkai and finished to
print it in Konigsberg after two years dedicating it to the
new sovereign of the Commonwealth Stephan Bathory. In
the „Chronicle“ the sporadically mentioned Sarmatians
should be considered not a mark for the author's attempts
to express the ideas of the Sarmatians' unity or any other of
that theory but rather as a wish to ingratiate himself to the
victorious King. Much more facts prove that the past of East
European countries in this work is analysed with a clear
pro-Lithuanian tendentiousness. In spite of the lack of a
more thorough philological-historical analysis of both lat-
ter works, the comparison of both texts enable one to think
that M. Stryjkowski treated some episodes of the history of
the Great Duchy of Lithuania in the „Chronicle“ with even
a much clearer tendency of the patriotic treatment of Lithu-
ania's past than in the work „On the Origin of the Lithua-
nian, Samogitian and Russian Glorious Nation“. Therefo-
re, no wonder that such - patriotic — „Chronicle“ became
one of the major sources of Radivilias. It finds it reflection in
the language of Lithuanian heroic epic: J. Radvanas drew
handfuls of epithets, tropes, phrases and motifs from
M. Stryjkowski's creation.

Cerne, guibus patria est innixa columnis.
REFLECTIONS OF THE CREATION OF LITHUANIAN
PROTESTANTS IN THE HEROIC EPIC

The works of some more prominent Lithuania's Re-
formats found its reflection in Radivilias. They are V. Agri-
pa's „The Funeral Speech about the Life and Death of his
Highness Duke and Lord Jonas Radvila“, P. Gradauskas"
poem „The March against the Muscovy“, A. Volanas' „The
Funeral Speech in honour of his Highness Duke Mikalojus
Radvila“ and P. Oderborn's „The Life of the Grand Duke of
Muscovy Ivan Vasilyevich“. There is every reason to belie-
ve that J. Radvanas imitated these works not by chance. In
spite of the lack of the data, which could enable one to mo-
re exactly establish the place of this poet in the movement
of Lithuania's Reformats, there is every reason to believe
that J. Radvanas was a member of that movement.

We shoudn't wonder to discover that J. Radvanas was
personally familiar with the most prominent Lithuania's Pro-
testants and the members of the „creative union“ of the Luthe-
rans and Calvinists: V. Agripa, E. Pilgrimovijus, A. Rimša, P.
Gradauskas, A. Volanas, J. Kazokas, K. Volodkavičius, T. Jevla-
ševskis and others. Some of them were particularly active: they
engaged in creation themselves, stimulated others and vario-
usly helped the talented foreigners, who knew little about the
life of Lithuania and neighbouring countries, and who made
up their minds to link their life and creation with Lithuania. We
can state as yet that some members of V. Mikalojaitis" family
(particularly E. Pilgrimovijus) were the promoters of the Pro-
testant's creative life. We suppose that it was not an acciden-
tal phenomenon: kiship and the association based on the com-
munity of confession was a obligatory channel along which
the flow of ideas, experience and activity driven by the anxie-
ty about the future of Lithuania was streaming much easier.

231

THE THEME OF MAN AND STATE IN RADIVILIAS

When following Virgil and other poets of the Rome
golden age, J. Radvanas arranged the content on the prin-
ciple of a frame composition. The originality of the compo-
sition of Radivilias rests in the fact that the narration is con-
centrated not on some single centre but on several
compositional-semantic centres. As a rule, the role of such
centres in each canto is laid by an important speech of so-
me mythological or historical personality and sometimes —
the views of marches and battles.

Making an attempt to depict an ideal man in the
epic, J. Radvanas made use of the personality of M. Rad-
vila the Brown, the most prominent military leader of
the 16th century Lithuania. The comparison of the real
life of the great hetman with the hero's deeds in the epic,
show that J. Radvanas did not endeavour to glorify eve-
ry more significant fact from the biografy of M. Radvila
the Brown. The poet was mainly concerned with the cre-
ation of the idealised picture of the defender of Mother-
land as well as with the program of the outlining and the
world outlook of such Defender. J. Radvanas considered
piety and patriotism to be the major features of the hero
depicted in the epic. They are main peculiarities of the
positive heroes' character in Radivilias. Whereas the lack
of these peculiarities vividly characterise the negative
personages of the heroic epic.

The works of J. Radvanas' contemporaries pre-
sent enough evidence that much attention was devo-
ted to the consideration of various problems of the
Staie and self-dependence at that time in Lithuania.
It testifies that society had its own conception of the
State. It can be generalised as follows: the Grand Du-
chy of Lithuania is a three-estate society which is uni-

232

ted by the same sovereign, the same law, the same
cultural thought, the same forefathers' language (La-
tin), one religion and the same enemy, i. e. the Mus-
covy State. That society or ethnopolitical nation, re-
siding on the territory of the Duchy, has its borders
established by the treaties and approved by the law.
It strives for welfare which is guaranteed by the civil
freedom arising from the eguality of everybody befo-
re the law. While glorifying Motherland in Radivilias,
J. Radvanas highlighted only some of Lithuania's di-
mensions, namely, territory, sovereign, enemy and
cultural memory — the phenomenon which had the
strongest power to unite individuals into community
and to render a state diachronic level.

Instead of Tail-piece
THE NATIVE AND ALIEN PHENOMENON
IN LITHUANIA'S RENAISSANCE LITERATURE

The links of Radivilias with the creation of the Re-
naissance authors gives rise to certain ideas. Lithuania's
authors, who had an influence on J. Radvanas, were diffe-
rent in respect of their faith, and they wrote in various
languages (Latin, Polish, German), however, almost all of
them were the citizens of the Great Duchy of Lithuania.
(Some of them - V. Mikalojaitis, V. Agripa, E. Pilgrimovi-
jus - had a citizenship according to their place of birth in
Lithuania, others — A. Volanas, A. Rotundas, possibly
P. Royzius, M. Stryjkowski, P. Oderborn — due to nobili-
tation and admittance to citizenship when allotting land
domains and civil posts in Lithuania.)

The scholars, who undertake the analysis of Renais-
sance literature in Lithuania, still base themselves on a the-

233

matic principle and apply it when they need to establish
how close certain authors were to the culture of the Great
Duchy of Lithuania as well as to analyse their works. lt is
evident that this principle is far from being suitable: due to
its application Lithuania's authors, who had written much,
for example, on religious themes or those on the history of
other countries, fail to reach the attention of researchers.
Besides, the authors of neighbouring countries, who depic-
ted the history of Lithuania and glorified the life of the grand
dukes and that of more prominent noblemen and the like
are undeservingly put into the foreground. Therefore, the
author proposes to discuss whether while establishing the
affiliation of authors to the culture of the Great Duchy of
Lithuania it would be reasonable first of all to take into con-
sideration their citizenship but not the themes of their
works. The fundamentals of a theoretical-legal conception
of citizenship should be formed by respective paragraphs
of the three Statutes of Lithuania, and the accumulated bib-
liographical data on Lithuania's writers would make pos-
sible to successfully apply the proposed principle.

The presented list of Lithuania's Renaissance aut-
hors and their works in this chapter exemplifies the possib-
le application of said principle. In spite of its incomplete-
ness, it enables one to speak about certain tendencies of the
Renaissance literature in Lithuania. First of all, the chrono-
logical column of belles-lettres shows three periods of the
authors' previous activities which coincide with some pe-
riods of development of the Great Duchy of Lithuania. The
first of them is headed by V. Mikalojaitis" work De moribus
Tartarorum, Lituanorum et Moschorum libri tres which was
presented to King Sigismundus Augustus about 1550. Un-
fortunately, it was not published until 1615. It was soon fol-
lowed by V. Agripa's Oratio funebris de illustrissimi princi-
pis et domini domini Iohannis Radzivili... vita et morte (1553)
and numerous poetry collections by P. Royzius who arri-

234

ved in the Grand Duchy of Lithuania about 1552. The year
of publication (1561) of the writer's last book with the do-
minant origin of an aesthetic expression — Carmen funebre
in obitum illustrissimi Joannis comitis Tarnovii — coincides
with the participation of the Great Duchy of Lithuania in
the Livonian war. Therefore, we suppose that first of all the
participation Of the state in military actions can be help one
to more boldly draw the boundaries of the periods of Re-
naissance literature in Lithuania. Such suppositions are sup-
ported by a somewhat greater activity of writers in the first
half of the 70s which also coincides with a certain peace in
the front since the death of Sigismundus Augustus, the last
King of Lithuanian dinasty, till the election of Stephan Bat-
hory as King. It was at that time at that appeared the first
secular works by Volanas, who was naturalised in the Grand
Duchy of Lithuania in 1569: De libertate politica sive civili li-
bellus lectu non indignus (1572), Oratio ad senatum regni Po-
loniae, Magnigue Ducatus Lituaniae gua boni principis in re-
publica constituendi modus ostenditur (1573) as well as the
philosophical-historical poem Goniec CnoHhy and the po-
etical report Przeslawnego wyazdu do Krakowa, y pamięci
godney Koronaciey Henryka Walezyusa... skutheczne wirs-
zem opisanė (both poems appeared in 1574) by M. Stryj-
kowski, who arrived in Lithuania in the spring of 1563 and
had fought in the East front by that time as well as his
work O wolnosci Korony Polskiey, y Wielkiego Xiestwa Li-
tewskiego (1575). Poetry experiment, which appeared in
1579, by P. Oderborn, who arrived in Lithuania about 1577
should be ascribed to this period too (Reges Poloni a prima
gentis origine usgue ad Stephanum I descripti).

The third period embraces the years of peace follo-
wing the Livonian war. A great number of significant works,
which were published several times yearly, poured out as
if from some horn of plenty. They included the ėpopee of
the history of the Great Duchy of Lithuania - M. Stryjkow-

235

ski's Ktora przedtym nigdy šwiatta nie widziata, Kronika Pols-
ka, Litewska, Žmodzka, y wszystkiej Rusi (1582), the first no-
vel - P. Oderbom's Ioannis Basilidis magni Moscoviae ducis
vita (1585) and the first collection of stories — E. Pilgrimov-
ijus“ De heroibus in Dei ecclesia liber unus (1585) as well as
the heroic epos - J. Radvanas“ Radivilias (1592).

The latter date marks as if a certain break in the ac-
tivities of the creators Reformats and Protestants who up to
that period constituted the majority in the „guild“ of Lithu-
anian writers. The chronology of the works testifies that
except E. Pilgrimovijus' and A. Volanas' original books as
well as the ones by K. Volodkavičius' and K. Dorohostais-
kis', which were not included into the list, and one or two
written by other authors, these writers did not published
any more significant prose or poetry works after 1592. The-
refore, the foot of the page shows an uncommonly abun-
dant amount of the translations and reprints of the previo-
usly published works. Nevertheless, the multilingual
literature of Lithuania did not become weaker in any way
at that period, though after 1592 the works of the Vilnius
Jesuit Academy professors and graduates, such as J. Eis-
mantas, A. Jurgevičius, J. Komparskis, M. Galminas, L. Bo-
jerus, M. K. Sarbievius, S. Dilger and many others became
preponderant among the ranks of its creators. It seems rea-
sonable to associate the outset of the Barogue in Lithuanian
literature with the preponderance of the Jesuits.

Bibliografija

ABRAMAVIČIUS V.,XVI amžiaus Vilniaus poetai:
(Iš ruošiamos knygos „Literatūrinio-meninio Vilniaus
vaizdai“). - Literatūros ir meno metraštis: 1959, V., 1959,
P. 339-343,

AGRIPA, Venclovas, Oratio funebris de illustrissimi
principis et domini domini Iohannis Radzivili Oliciae
et Nesnisi [sic!] ducis, vita et morte, scripta a Vvences-
lao Agrippa Lithuano, ĮMELANCHTHON, Philippus],
Epicedion scriptum a Philippo Melanthone, Addita est
narratio scripta a fide digno de Vvalachorum tyran-
nis, guae ostendit, Turcicos Tyrannos non solum cru-
delitate, sed etia[m] astutia magna et fraudibus gras-
sari, [Witebergae], 1553.

AUGUSTYNIAK, Urszula, Testamenty ewangelikėow
reformowanych w Wielkim Księstwie Litewskim,
Warszawa, 1992.

AVIŽONIS, Konstantinas, Lietuvių kilimo iš romėnų
teorija XV-XVI a. - Praeitis, T. 3, 1992, P. 49-72.

BARYCZ, Henryk, Gradowski Franciszek. - Polski
Slownik Biograficzny, T. 8, Wroclaw, 1960, S. 529-530.

237

10.

14.

15.

16.

BENTKOWSKI, Feliks, Historya literatury polskiey ...,
T.2, Warszawa-Wilno, 1814.

BIELSKI, Marcin, Kronika wszytkyego šwyata, na ssesc
wyekow, Monarchieczterzy rozdzielona ...,W Krakowie, 1551.

- Kronika, tho iesth Historya swiata na szešč wiekow,
a czterzy Monarchie rozdzielona ..., W Krakowie, 1564.

BIENKOWSKI, Tadeusz, Antyk w literaturze i kul-
turze staropolskiej (1450-1750): Giėwne problemy i kie-
runki recepcji, Wroctaw |i in.], 1976.

BOJERIS, Laurencijus, Karolomachija, Iš lotynų k. ver-
tė B. Kazlauskas; įvadą parašė A. Tyla, pabaigos str.
[„„Karolomachijos“ akiračiai“] - S. Narbutas, V., 1992.

BREDENBACH, Tilmann, Historia belli Livonici, guod
magnus Moscovitarum dux, contra Livones gessit, per
Tilmannum Bredenbachium conscripta, una cum bre-
vi narratione praeclarae eius victoriae gua paucis ab-
hinc mensibus Lituani vicissim, contra Moschovitas po-
titi fuerunt, Antverpiae, 1564.

CATULLUS, Caius Valerius, Catulli Veronensis liber,
Ed. W. Eisenhut, Lipsiae, 1983.

CHOMSKIS, Vaclovas, 1613 m. Lietuvos žemėlapis. —
Astronominis kalendorius: 1959, V., 1958, P. 115125.

CHŽONSTOVSKIS, Andrius, Obrona taiemnice krztu
prawoslawnego Chrzešcijanstwa ..., W Wilnie, 1584.

CICERO, Marcus Tullius, Ad C. Herennium libri guat-
tuor de arte rhetorica, Recognovit G. Friedrich, Lipsiae, 1908.

- Scripta guae manserunt omnia, Ps 4, vol. 2: De natura
deorum, De divinatione, De fato, De re publica, De legi-
bus, Recognovit C. F. W. Mueller, Lipsiae, 1910.

238

* Ab

18.

19.

20.

22.

23.

24.

26.

- Scripta guae manserunt omnia, Ps 4, vol. 3: De officiis,
Cato Maior De senectute, Laelius De amicitia, Parado-
xa, Timaeus, Fragmenta, Recognovit C. F. W. Mueller,
Lipsiae, 1904.

- Scripta guae manserunt omnia, Fasc. 44: Tusculanae
disputationes, Recognovit M. Pohlenz, Lipsiae, 1918.
CLAUDIANUS, Claudius, Carmina, Recognovit J.
Koch, Lipsiae, 1893.

Dainos pasauliui, saulei ir sau: Lietuvos XVI-XVII am-
žiaus poezijos antologija, Sudarė [ir įvadinį str. „Rene-
sanso ir baroko poezija“ parašė] E. Ulčinaitė; vertė
A. Bendoriūtė [ir kiti], V., 1993.

DECIUS, Iodocus Ludovicus, De vetustatibus Polono-
rum liber i, De Iagellonum familia liber, De Sigismundi
regis temporibus liber III, Cracoviae, 1521.
DOROŠKEVIČC, Viktor Ivanovič, Novolatinskaja po-
ezija Belorussii i Litvy: Pervaja polovina XVI v.,
Minsk, 1979.

DUNDULIS, Bronius, Lietuvos užsienio politika
XVI a., V., 1971.

ESTREICHER, Karol, Bibliografia Polska, T. 26,
Krakow, 1915.

GADEBUSCH, Friederich Konrad, Livldndische Bib-
liothek nach alphabetischer Ordnung...., T. 3, Riga, 1777.

GASPAROV, Michail Leonidovič, Vergilij - poėt bu-
duščego. - Vergilij Maron, Publij, Bukoliki, Georgiki,
Ėneida: Per. s latinskogo, Moskva, 1979, S. 5-34.

239

27.

28.

29.

30.

31.

32.

33;

35.

36.

37.

38.

GELLIUS, Aulus, Noctium Atticarum libri XX, Vol. 1—
2, Post M. Herz ed. C. Hosius, Lipsiae, 1903.
GOLENIŠČEV-KUTUZOV, Ilja Nikolaevič, Tvor-
čestvo Dante i mirovaja kulitura, Moskva, 1971.
GRADAUSKAS, Pranciškus, Hodoeporicon Moschi-
cum illustrissimi principis ac domini, domini Christop-
hori Radiwilonis, ducis in Birza et Dubinga ... scriptum

a Francisco Gradovio, Vilnae, 1582. (1. Skaržinskaitės ver-
timas į liet. k. LLTI ir VU KFK.)

GRODZISKI, Stanislaw, Obywatelstwo w szlachec-
kiej Rzeczypospolitej, Krakow, 1963.
GUDAVIČIUS, Edvardas, Stepono Batoro politinė

koncepcija ir Lietuvos istorinės raidos perspektyvos. —
Kultūros barai, 1996, Nr. 1, P. 60-65.

HEIDENSTEIN, Reinhold, De bello Moscouitico com-
mentariorum libri sex, Cracoviae, 1584.

HESIODUS, Carmina, Ed. 3-ia, Recensuit A. Rzach,
Lipsiae, 1912.

HOMERUS, Ilias, Ed. 5-ta correctior, Ps 1-2, Ed. G.
Dindorf; ed. 5-tam curavit C. Hentze, Lipsiae, 1914-1915.

— Odyssea, Ed. 5-ta correctior, Ps 1-2, Ed. G. Dindorf;
ed. 5-tam curavit C. Hentze, Lipsiae, 1918.

HORATIUS Flaccus, Ouintus, Carmina, Recensuit
F. Vollmer, Lipsiae, 1910.

HUSOVIANAS, Mikalojus, Giesmė apie stumbrą,
Iš lot. k. vertė [ir įžanginį str. „Mikalojus Husovia-
nas ir jo „Giesmė apie stumbrą““ parašė] B. Kaz-
lauskas, V., 1977,

JAKUBOWSKI, Jan, Studya nad stosunkami naro-
dowošciowemi na Litwie przed Unią Lubelską,
Warszawa, 1912.

240

39.

40.

41.

42.

43,

44.

45,

46.

47.

48.

49.

ĮANOCKI, Jan Daniel Andrzej, Nachricht von de-
nen in der Hochgraflich-Zaluskischen Bibliothek
sich befindenen raren polnischen Būchern ..., T. 1,
Dresden, 1747. Baki a
JASNOWSKI, Jozef, Domanowski Jan. - Polski Stow-
nik Biograficzny, T. 5, Krakow, 1939, S. 298-299,

JUČAS, Mečislovas, Lietuvos metraščiai, V., 1968.

JURGINIS, Juozas, Renesansas ir humanizmas Lie-
tuvoje, V., 1965.

JUSZYNSKI, Hieronym, Dykcyonarz poetėw pols-
kich, T. 2, Krakėw, 1820.

KARPLUK, Maria, Ojęzyku Macieja Stryjkowskiego
historyka i poety z drugiej potowy XVI wieku, [Cz.] 1:
Regionalizmy, cechy ruskie i poetyzmy w dziedzinie
fonetyki, Wroctaw [i in.Į, 1977.

KAZLAUSKAS, Benediktas, Jono Radvano poema
„Radviliada“. - Literatūra, 1965, [T.] 8, P. 277-303.

KIAUPA, Zigmantas, KIAUPIENĖ, Jūratė, KUNCEVI-
ČIUS, Albinas, Lietuvos istorija iki 1795 metų, V., 1995.

KOJELAVIČIUS-VIJŪKAS, Albertas, Divis Ange-
lis Lituaniae Custodibus et Sanctis eiusdem Patronis
sacer Nomenclator Familiarum et Stemmatum Magni
Ducatus Lituaniae et Provinciarum ad eum pertinen-
tium ... descriptus anno 1658, Rankraštis Nacionalinia-
me muziejuje (Čartoriskių bibliotekoje) Krokuvoje.

- Fasti Radiviliani gesta illustrissimae domus ducum
Radziwil compendio continentes ..., Vilnae, 1653.

KOT, Stanislaw, La Rėforme dans le Grand-Duchė de
Lituanie: Facteur d'occidentalisation culturelle,
Bruxelles, 1953.

241

50.

51.

52.

53.

55.

56.

57.

58.

59,

60.

61.

62.

63.

KOTLUBAJUS, Edvardas, Radvilos: Nesvyžiaus ga-
lerijos portretai, M. Starkmano medžio raiž.; iš lenkų k.
vertė [ir įŽ. str. parašė] T. Bairašauskaitė, V., 1995.

KROMER, Marcin, De origine et rebus gestis Polono-
rum libri XXX ..., Basileae, 1555.

- Polonia, sive De origine et rebus gestis Polonorum
libri XXX ..., Coloniae Agrippinae, 1589.

KUCHOWICZ, Zbigniew, Barbora Radvilaitė, Iš len-
kų k. vertė R. Petraitis, V., 1991.

KULAKOVSKIJ, Julian, Karta Evropejskoj Sarmatii
po Ptolemeju, Kiev, 1899.

KUOLYS, Darius, Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos
Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: Re-
nesansas. Barokas, V., 1992.

LAPPO, Jonas, 1588 metų Lietuvos Statutas, T. 1-2, K.,
1934-1938,

LEBEDYS, Jurgis, Mikalojus Daukša: Monografija, V., 1963.
- Senoji lietuvių literatūra, V.., 1977.

Lenko pasikalbėjimas su Lietuviu: 1564 m., Sulietuvino,
pratarmę ir paaiškinimus parašė J. Avižonis, Rankraš-
tis MAB - F 105-369.

LEPSZY, Kazimierz, Walka stronnictw w pierwszych
latach panowania Zygmunta III, Krakow, 1929.

Lietuvių literatūros istorija, [T.] 1: (iki 1940 m.), V., 1979.
Lietuvos istorija: Liaud. švietimo m-jos knygų leidimo
komis. leid., Red. A. Šapoka, Fotografuot. leid., V., 1990.
Lietuvos metraštis: Bychovco kronika, Vertė, įvadą ir
paaiškinimus parašė R. Jasas, V., 1971.

LOSEV, Aleksej Fedorovič, Ėstetika Vozroždenija,
Moskva, 1982.

242

65.

66.

67.

68.

69.

70.

71.

72.

73.

74.

75.

76.

77.

LUCANUS, Marcus Annaeus, Belli civilis libri decaa,
Tertium ed. C. Hosius, Lipsiae, 1913.

LUCRETIUS Carus, Titus, De rerum natura libri Sex,
Ouintum recensuit J. Martin, Lipsiae, 1969.
LUKŠAITĖ, Ingė, A. Volano pažiūros į visuomenės
kilmę, struktūrą ir teisės funcijas, Lietuvos TSR Moks-
lų Akademijos darbai: Serija A, 1968, T. 2 (27), P. 57-72.
— XVI-XVII a. Reformacijos Lietuvoje reikšmė: naujovių
keliai. - Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis,
V., 1994, P. 7-17.

LULEWICZ, Henryk, Radwan Jan. - Polski Stownik
Biograficzny, T. 30, Wroclaw [i in.], 1987, S. 3—4.

- RadziwiH Mikotaj zwany Rudym. - Polski Stownik
Biograficzny, T. 30, Wroclaw [i in.], 1987, S. 321—335.

- Radziwil Mikotaj zwany Czarnym. — Polski Stownik
Biograficzny, T. 30, Wroclaw [i in.], 1987, S. 335—347.

— Rymsza Andrzej. - Polski Stownik Biograficzny, T. 33,
Wroclaw [i in.], 1992, S. 532—533.

MACIEJ Z MIECHOWA, Tractatus de duabus Sar-
matiis, Asiana et Europiana, et de contentis in eis, Cra-
coviae, 1517.

MACROBIUS, [Opera], F. Eyssenhardt iterum recog-
novit, Lipsiae, 1893.

MAKSIMAITIENĖ, Ona, Lietuvos istorinės geogra-
fijos ir kartografijos bruožai, V., 1991.

MARTIALIS, Marcus Valerius, Epigrammaton libri,
Recognovit W. Heraeus, Lipsiae, 1925.

MERGUET H., Lexikon zu Vergilius: Mit Angabe
samtlicher Stellen, Leipzig-R., 1912.

243

78.

79.

81.

82.

83.

86.

87.

MEROUET H., Lexicon zu den philosophischen
Schriften Cicero's: Mit Angabe sammtlicher Stellen, Bd
1-3., Jena, 1887-1897.

- Lexikon zu den Reden des Cicero: Mit Angabe sam-
mtlicher Stellen, Bd 1-4., Jena, 1877-1884.

MYKOLAS LIETUVIS, Apietotorių, lietuvių ir mask-
vėnų papročius: Dešimt įvairaus istorinio turinio frag-
mentų, Vertė I. Jonynas; [įž. str. „Epochos pažiūros ir
idėjos“ parašė J. Jurginis], V., 1966. į

NADOLSKI, Bronistaw, Poezja polsko-taciAska w do-
bie Odrodzenia. - Odrodzenie w Polsce: Materiaty Ses-
ji naukowej PAN 25-30 paždziernika 1953 roku, T. 4: His-
toria literatury, [Warszawa], 1956, S. 154—226.

NARBUTAS, Sigitas, 410 metų pirmajam mūsų roma-
nui: |Apie P. Oderborną ir jo kūrinį „Didžiojo Maskvos
kunigaikščio Ivano Vasiljevičiaus gyvenimas“]. - Šiau-
rės Atėnai, 1995, Nr. 33 (277), P. 1, 5.

— Lietuviška marginalija 1530 m. „Homilijose“.- Kultū-
ros barai, 1995, Nr. 2, P. 56-59.

NARBUTAS, Sigitas, ZINKEVIČIUS, Zigmas, Lietuviškos
glosos 1501 m. mišiole, Baltistica, 1989, T. 3 (2) priedas, P.
325-341.

NARZYNSKI, Janusz, Oderborn Pawet. - Polski Stow-
nik Biograficzny, T. 23, Wroclaw [i in.], 1978, S. 533-535.

Nemarioji žemė: Lietuva pasaulinės poezijos posmuo-
se: Antologija, Sudarė A. Tyruolis, Boston, 1970.

NIEZNANOWSKI, Stefan, Staropolska epopeja
historyczna: Ksztaltowanie się pojęcia, drogi rozwoju. —

Problemy literatury staropolskiej, Ser. 1, Wroclaw [i in.],
1972, S. 391—426.

244

88.

85.

90.

91.

92.

93.

94.

97.

98.

99,

NOWAK-DLUŽEWSKI, Juliusz, Okolicznošciowa
oezja polityczna w Polsce: Pierwsi krėlowie elekcyjni,
Warszawa |, 1969. aaa

- Okolicznošciowa poezja polityczna w Polsce: Zygmunt
1, | Warszawa, 1971.

ODERBORNAS, Paulius, Ioannis Basilidis Magni
Moscoviae Ducis vita, a Paulio Oderbornio tribus libris
conscripta ad Henricum Iulium episcopum
Halberstadensem ..., | Witebergae), 1585.

OTWINOWSKA, Barbara, Imitacja: Zarys proble-
matyki i ewolucja pojęcia. - Problemy literatury
staropolskiej, Ser. 2, Wroctaw [i in.], 1973, S. 381—458.

OVIDIUS Naso, Publius, [Opera], T. 1-3, Ex R.
Merkelii recognitione ed. R. Ehwald, Lipsiae, 1909-1911.

- Amores, Medicamina faciei femineae, Ars amatoria,
Remedia amoris, Ed. brevigue adnotatione critica
instruxit E. J. Kenney, Oxonii, L1973 J.

- Fastorum libri sex, Recensuerunt E. H. Alton, D. E. W.
Wormell, E. Courtney, Leipzig, 1988.

—- Metamorphoses, Ed. W. 5. Anderson, Leipzig, 1982.

Oxford Latin Dictionary, Ed. by P. G. W. Glare,
Oxford, L1983J.

PAKALNIŠKIS, Ričardas, Lietuvių poema:
Pagrindinės žanrinės formos, 2-asis patais. ir
papildytas leid., V., 1990,

PAUSANIAS, Graeciae descriptio, Vol. 3, Ed. M. H.
Rocha-Pereira, Leipzig, 1989.

PELC, Janusz,Sarmatyzm a Barok. - Problemy literatury
staropolskiej, Ser. 1, Wroclaw [i in.], 1972, S. 105—153.

245

100.

Ot.

104.

105.

106.

107.

108

PERSIUS Aulus, Flaccus, IUUENALIS, Decimus Iunius,
Saturae, Ed. brevigue adnotatione critica instruxit W.
V. Clausen, Oxonii, L1977 J.

PILGRIMOVIJUS, Elijas, De heroibus in Dei ecclesia
liber unus, ad serenissimum et invictissimum principem
et d[fomilnum d. Stephanum I, Dei gratia regem Polo-
niae ..., scriptus ab Helia Pilgrimovio, sacrae eius m. r.
Magni Ducatus Lithuaniae secretario et aulico Lithuano,
Cracoviae, 1585.

. - Philopatris ad Senatum populumgue Lituanum,

[Vilnae], 1597.

„PLAUTUS, Titus Maccius, Comoediae, T. 1-4,

Recensuit, instrumento critico et prolegomenis auxit F.
Ritschelius sociis operae adsumptis G. Loewe, G. Goetz,
F. Schoell, Lipsiae, 1884—1894.

Polnoe sobranie russkich letopisej, T. 29: Letopisec
načala carstva caria i velikogo kniazia Ivana Vasil-
jeviča, Aleksandro-Nevskaja letopisj, Lebedevskaja
letopisj, Moskva, 1965.

Polnoe sobranie russkich letopisej. T. 31: Letopiscy
poslednej četverti XVII v., Moskva, 1968.

POSSEVINO, Antonio, Istoričeskie sočinenija o Rossii
XVIv.: ( „Moskovija“, „Livonija“ i dr.), Per., vstupitelj-
naja statja i kommentarii L. N. Godovikovoj, otvetstv.
red. V. L. Janin, Moskva, 1983.

PROPERTIUS, Sextus, Carmina, Altera ed., Re-
cognovit is adnotatione critica instruxit E. A.
Barber, Oxonii, 1974).

PRUDENTIUS Clemens, Aurelius, Carmina, Recensuit
et prolegomenis, commentario critico, indicibus
instruxit L. Bergman, Vindobonae-Lipsiae, 1926.

246

IL Ia

109.

110.

112.

114.

115,

116.

PRZYBOS, Adam, Pielgrzymowski (Pilgrimovius,
Pilgrzymowski) Eliasz. - Polski Stownik Biograficzny,
T. 26, Wroclaw |i in.], 1981, S. 85-86.

PURNELLE, Gėrald, Ovide Amores: Index verborum,
listes de frėguence, relevės grammaticaux, Liege, 1990.

— Ovide Epistulae Heroidum: Index verborum, listes
de frėguence, relevės grammaticaux, Liege, 1990.

OUICHERAT L., Thesaurus poeticus linguae La-
tinae, 12me tirage, Paris, 1867.

RADVANAS, Jonas. Epithalamium in nuptias
illustrissimi ac magnifici domini d. Christophori
Monvidi Dorohostayski, Magni Ducatus Lituaniae
incisoris, praefecti Volcoviscensis, etc. et generosiss.
ac illustris virginis d. Sopphiae Chodkieviciae,
comitissae in Sklovv et Mysz ... poetice expressum a
Ioanne Radvano, Vilnae, [15887].

— Radivilias, sive De vita et rebus praeclarissime gestis
immortalis memoriae illustrissimi principis Nicolai
Radivili, Georgii filii, ducis in Dubinki ac Bierze .... libri
guatuor Ioannis Radvani Lit[uani] iussu et auctoritate
mag. d. Ioannis Abramovicz, in Worniany, praesidis
Derpatensis ..., Addite [sic!] est Oratio funebris
generosi d. Andreae Volani, secretarii sacrae regiae
magestatis Į[sic!], et guorundam auctorum
epigrammata, Vilnae metropoli Lituanorum, 1592.

— Radviliada, Iš lotynų k. vertė, įvadą „Lietuvos
didybės dainius“, komentarus ir asmenų žodynėlį
parašė S. Narbutas, V., 1997,

RIMŠA, Andrius, AEKETHPOS [sic!] AKPOAMA, to iest
Dziesięčroczna powiešč woiennych spraw ošwie-

247

117.

18.

119,

120.

121.

122.

123.

124.

conego kxiąžęcia y pana, pana Krzysztofa Radziwila,
kxiąžęcia na Bieržach y z Dubinek...., ku temu postugi
niekktorych [sic!] rotmistrzow y ludzi rycerskich, pod
sprawą jego mlitošlci, są przypomnione, y imiona
napisane, kthora sie poczyna od roku po narodzeniu
Pana Chrystusowym 1572. až do roku ktory pisano
1582., przez stugę jego x. m. Andrzeia Rymszę
prawdziwie napisana, y iego wlasnym nakladem
wydrukowana, W Wilnie, 1585.

RIMŠ A, Edmundas, Venclovas Agripa ir jo giminė,
Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai: Serija A, 1986,
T. 1 (94), P. 63-75; T. 2 (95), P. 72-83.

ROCKA, Marcelinas, Apie Sarbievijaus poetiką. —
Senosios lietuvių literatūros baruose, V., 1971, P. 15-62.

— Mykolas Lietuvis, Spec. red. 5. Narbutas; [pabaigos
str. „Mykolo Lietuvio problema ir M. Ročkos „Mykolas
Lietuvis““ H. Zabulio), V., 1988.

—V. J. Agripa - kultūros veikėjas ir literatas. - Literatū-
ra, 1967, T. 10, P. 45-68.

Rozmowa Polaka z Litwinem: 1564, Wyd. J. Korze-
niowski, Krakow, 1890. (J. Avižonio vertimas į liet. k.
MAB-F 105—369. )

RZACH A., Musaios. - Paulys Real-Encyclopadie
der classischer Altertumswissenschaft, Hbd 31.,
Stuttgart, 1933, Sp. 757—767.

SABINE, George H., THORSON, Thomas Landon,
Politinių teorijų istorija, Peržiūrėjo ir pataisė Th.
L. Thorson, Iš anglų k. vertė R. Asminavičiūtė [ir
kt.], V., 1995.

SAJKOWSKI, Alojzy, Czytając Stryjkowskiego. —
Pamietnik literacki, T. 60, zesz. 4, 1969, S. 239—251.

248

125.

129.

a
131.
132.
133.
134.
135.

136.

28.

—- Od Sierotki do Rybenki: W kręgu ai
mecenatu, Poznan, 1965.

SENECA, Lucius Annaeus, Dialogorum libri XII, Ed. E.
Hermes, Lipsiae, 1923.

— Tragoediae, Recensuerunt R. Peiper et G. Richter,
Lipsiae, 1902.

Senoji Lietuvos literatūra, Kn. 2: Mikalojaus Kazimiero
Šemetos „Reliacija“: [Poemos publikacija lenkų k. su
E. Ulčinaitės vert. į liet. k; Str. „M. K. Šemetos
į ReliAnija - istorijos žEaljų a A. Tylos;
globos“ - E. Ulčinaitės; „L. Gineičio E „Kris-
tijonas Donelaitis ir jo epocha“ antrasis leidimas“ -—
A. Jovaišo], V., 1994.

SIARCZYNSKI, Franciszek, Obraz wieku pano-
wania Zygmunta III, krėla Polskiego i Szwedzkiego,
Cz. 2, Lwow, 1828.

SIEBELIS, Johannes, Wėrterbuch zu Ovids Me-
EOS AS Aufl. 5., Leipzig, 1893.

SILIUS ITALICUS, Punica, Vol. 1-2, Ed. L. Bauer,
Lipsiae, 1890—1892.

SKRYNNIKOV, Ruslan Grigorjevič, Carstvo terrora,
Sankt Peterburg, 1992.

STABRYLA, Stanistaw, Owidiusz: Šwiat poetycki,
Wroclaw [i in.], 1989.

- Wergiliusz: Swiat poetycki, Wyd. 2-e poprawione,
Wroctaw [i in.|, 1987.

STATIUS, Publius Papinius, Achilleis, Ed. A. Klotz,
Lipsiae, 1902.

- Thebais, Ed. A. Klotz, Lipsiae, 1908.

249

137.

138.

139.

140).

141.

142.

143.

144.

145.

STRIJKOVSKIS, Motiejus, Goniec Cnothy, do
prawych Slachciczow przez Matysa Strykowiusa
uczyniony ..., Krakow, 1574.

- Kronika Polska, Litewska, Žmėdzka i wszystkiej Rusi,
T. 1-2, Warszawa, 1846.

- Ktora przedtym nigdy šwiatla nie widzialta, Kronika
Polska, Litewska, Zmodzka y wszystkiey Rusi..., przez
Macieia Osostewiciusa Striykowskiego dostatecznie
napisana, žložona, y ... nowo wydžwigniona ..., W
Krolewcu, 1582.

— O początkach, wywodach, dzielnošciach, sprawach
rycerskich i domowych stawnego narodu litewskiego,
žemojdzkiego i ruskiego ..., Oprac. J. Radziszewska,
Warszawa, 1978.

ĮSTROBICZ, Maciej], Genealogia atgue familia
ducum Radivilorum. — Orationes tres in obitum
trium illustriss[imorum] ducum Radivilorum,
guorum nomina et dignitates seguens pagella
indicabit, genealogia eiusdem ducalis familiae, et
domus Szidloveciae in fine libelli addita, Bruns-
bergae, 1603.

SZANIAWSKA, Lucyna, Sarmacja na mapach Pto-
lemeusza w edycjach jego „Geografii“, Warszawa, 1993.

TAZBIR, Janusz, Roizjusz (Roysius) Piotr. - Polski
Stownik Biograficzny, T. 31, Wroctaw [i in.], 1988-1989,
S. 499-5(3.

TIBULLUS, Albius, Carminum libri tres, Altera ed.,
Recognovit 2 adnotatione critica instruxit I. P.
Postgate, Oxonii, 1968 J.

TYSZKOWSKI, Kazimierz, Abramowicz Jan.- Polski
Stownik Biograficzny, T. 1, Krakow, 1935, S. 13,

250

146.

147.

148.

149.

150.

151.

152.

153.

154.

155.

156.

157.

- Agryppa Waclaw (Iwan). - Polski Stownik
Biograficzny, T. 1, Krakow, 1935, S. 32-33.

TRZECIESKI, Andrzej, Triumphus Moscoviticus
serenissimi principis ac domini Stephani I ...,
Cracoviae, 1582.

TUMELIS, Juozas, Radvanas Jonas. - Tarybų Lietu-
vos enciklopedija, [T.] 3, V., 1987, P. 484.

W AAJSBLUM, Marek, Chrząstowski Andrzej. - Polski
Stlownik Biograficzny, T. 3, Krakow, 1937, S. 469471.

VALERIUS FLACCUS Setinus Balbus, Caius,
Argonauticon libri octo, Ed. O. Kramer, Lipsiae, 1913.

VARAKAUSKAS, Rokas, Lietuvos ir Livonijos
santykiai XIII-XVI a., V., 1982.

WĘGIERSKI, Andrzej, Libri guatuor Slavoniae re- |
formatae ..., Amstelodami, 1679.

— Systema historico-chronologicum ecclesiarum
Slavonicarum ..., Trajecti ad Rhenum, 1652.

VERGILIUS Maro, Publius, Opera, Recognovit bre-
vigue adnotatione critica instruxit F. A. Hirtzel, Oxonii,
Lioss J.

— Opera, Apparatu critico in artius contracto, Vol. 1-4,
Iterum recensuit O. Ribbeck, Lipsiae, 1894-1895.

WIERZBOWSKI, Teodor, Bibliographia Polonica XV
ac XVI ss., Vol. 2: Continens numeros 801-2000,
Varsoviae, 1891.

WISNER, Henryk, Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-
tystės valstybingumo pavojai, Sudaryt. I. Lukšaitė;
iš lenkų k. vertė R. Griškaitė ir S. Kulakauskienė,
eiliuotus tekstus vertė R. Koženiauskienė; [baig. str.
A. Tylos], V., 1991.

251

158.

160.

161.

162.

163.

WISZNIEWSKI, Michal, Historya literatury polskiej,
T. 8, Krakow, 1851.

VOLANAS, Andrius, De libertate politica sive civili
libellus lectu non indignus, authore Andrea Volano,
Cracoviae, 1572. (M. Ročkos vertimas į liet. k. VUB -
F 186-72.)

—Iusta funebria: Supremus humanae conditionis ho-
nor generoso ac magnifico d. d. Ioanni Abramovicio
... pietatis et officili] ergo, si non pro meritis, certe
debite persolutus, [Vilnae, 1602].

— Nuptiae Radiviliae, hoc est Ad illustr[issi/imum prin-
cipem ac dominum d. Georgium Radivilum... et
illustrissimam virginem Sophiam illustris domini d.
Ioannis Zborovii... f[iliam] Andreae Volani
EINOAAAMIOE oratio, [KNOGLERIS, Kvirinas], Cui
accessit Ouirini Cnogleri illustrissimi eiusdem
principis, famuli et Vilnensis caetus lectoris AYAHMA
eodem argumento ..., [Vilnae|, 1601.

— Oratio ad illustrissimos principes, reverendissimos
et magnificos dominos, invictissimi Romanorum im-
peratoris Rudolphi et serenissimi Polonorum regis
Sigismundi legatos, ad Bendzinum pacis cons-
tituendae causa congregatos, [Vilnae|, 1589.

- Oratio ad senatum regni Poloniae, Magnigue Duca-
tus Lituaniae gua boni principis in republica
constituendi modus ostenditur, [Cracoviae, 1573]. (M.
Ročkos vertimas į liet. k. VUB - F 186-72.)

- Oratio funebris in laudem illustrissimi principis,
Nicolai Radivili ducis in Dubinki ac Birze ..., Vilnae
defuncti 27. die Aprilis, anno 1584. ab Andrea Volano
co[n]scripta, Vilnae, 1584.

252

165.

166.

167.

168.

169.

170.

171.

172.

173.

- Panegyricus illustrissimo principi domino d. Nicolao
Christophoro Radivillo duci in Olika ac Nieswiez ...,
scriptus authore Andrea Volano, Vilnae, 1598.

- Rinktiniai raštai, Sudarė M. Ročka ir I. Lukšaitė; [pra-

tarmę „Andrius Volanas: Gyvenimas ir raštai“ parašė
M. Ročka; str. „Andrius Volanas XVI-XVII a. Lietuvos
visuomenės pertvarkos kryžkelėse“, komentarus ir
„Andriaus Volano veikalų bibliografiją“ parašė I. Luk-
šaitė; iš lotynų ir lenkų k. vertė R. Jurgelėnaitė,
I. Lukšaitė, M. Ročka ir E. Ulčinaitė], V., 1996.

WOJTKOWIAK, Zbyslaw, Maciej Stryjkowski —
dziejopis Wielkiego Księstwa Litewskiego:
Kalendarium žycia i dzialalnošci, Poznan, 1990.

ZABORSKAITĖ, Vanda, Renesanso kultūros apraiš-
kos M. Stryjkovskio „Kronikoje“. Lietuvos TSR Moks-
lų Akademijos darbai: Serija A, 1965, T. 2 (19), P. 73-90.2

ZABULIS, Henrikas. K voprosu o kompozicii
„Georgik“ Vergilija. - Literatūra, 1960, [T.] 2, P. 189213.

- Respublikos idealai Romos aukso poezijoje, V., 1982.
ZALUSKI, Jozef Jędrzej, Biblioteka historykow,
prawnikėow, politykėw i innych autorėw polskich lub
o Polsce piszących ..., Krakow, 1832.
ZINKEVICIUS, Zigmas, Lietuvių kalbos istorija, [T.] 3:
Senųjų raštų kalba, V., 1988.

- Mintys, kurios kyla susipažinus su Sigito Narbuto

rasta lietuviška marginalija 1530 m. „Homilijose“. —
Lituanistica, 1995, Nr. 3 (23), P. 62-65.

Asmenvardžių rodyklė

Abakuk 194

Abramavičius Jonas ( Abramo-
vitius Ioannes, Abramo-
wicz Jan) IO, 14, 37, 51, 56,
59, 187, 207, 211, 219

Abramavičius Vladas 11, 16

Achilas ( Achilles ) 48, 49

Adomas 38

Agripa Venclovas (Agrippa
Vvenceslaus, Agryppa
Wactaw) 14, 56, 57, 58, 59,
61, 62, 64, 65, 66, 67, 78, 81,
117, 187, 188, 200, 219, 220,
222, 230, 231, 233, 234

Ajantas (Aiax) 48, 49

Albrecht (Albrechtas) 94

Aldebrandinus Hippolytus 206

Aldona Gediminaitė 24

Aleksandras Jogailaitis 87

Alekto 90

Algirdas ( Olgerdus) 30, 34, 161,
162, 164, 168, 170, 190

Alkinojas ( Alcinous) 167, 169,
171, 175

Ambraziejus Šv. 36

Amurat 191

Anchisas (Anchises) 52, 68, 106

Antifėmas 103

Anzelm Polak (Anzelmas
Lenkas) 207, 213

Apolonas ( Apollo) 68

Aristophanes (Aristofanas) 51

Aristoteles ( Artistotelis) 66

Askanijas 68

Astikai 34

Astikas Jurgis 97, 124

Atė (Ate) 131

Atilius Regulus Marcus
(Atilijus Regulas
Markas) 126

Augustinas Šv. 36

Avižonis Juozas 117, 134, 135,
136, 137

Bakchas (Bacchus) 46, 169, 175
Barbora (Barbara) 43, 44
Barbora Radvilaitė ( Goštautie-

nė, Barbara) 57,61, 76, 78,

93, 94, 101, 102, 111
Barycz Henryk 59
Basanavičius Jonas 183
Bazilikas Kiprijonas 14
Beatričė 105

Bekešai 51
Bellarminus Robertus 205
Bentkowski Feliks 10, 225

Bielski Marcin 28, 29, 35, 36, 42,
45, 185

Bilevičiūtė Darata 56

Bilgenas (Bilgen) 48, 49

Birutė 48

Biržiška Vaclovas 183

Biūringas Johanas 80

Bykov Osip Fiodorovič 97

Bojeris Laurencijus (Bojerus L.)
88, 222, 236

Bona Sforca 72, 86, 87

Bonerus Severinus
(Bonar Seuerin) 202, 203

Borėjas (Boreas) 24

Braziūnienė Alma 182

Bredenbach Tilmann (Breden-
bachius Tilmannus) 28,
96, 97, 99

Brentz Johann 200, 213

Budnas Beniašas 14

Budnas Simonas 14

Butas (Butus) 68

Caesar Caius Julius (Cezaris
Gajus Julijus) 49, 164, 172

Catullus Caius Valerius
(Katulas) 20, 83, 84

Cerera (Ceres) 167, 169, 171, 175

Cezarinas (Cezarinus) 150, 151

Chytraeus David 193

Chodkevičiai (Chotkiewicii)
34, 52, 210

Chodkevičius Grigas 31, 100, 124

Chodkevičius Jonas 100, 116,
124, 159

Chodkevičiūtė Sofija (Chod-
kievicia Sopphia ) 10, 201

Chreptavičiai 34
Churginas Aleksys 105

Chžonstovskis Andrius
(Chrastovius Andreas,
Chrząstowski Andrzej)
14, 187, 194, 195, 196, 204,
205, 206, 207, 213, 220

Cicero Marcus Tullius
(Ciceronas) 20

Claudianus Claudius
(Klaudianas) 20

Čapskiai 208

Cartoriskiai 188, 194, 195, 196, 199,
203, 204, 205, 206, 211

Cekas (Cechus) 169, 170

Dambrauskaitė Ramunė 185

Dambrauskas Antanas 23, 24,
156, 157, 163, 164, 171

Dante Alighieri 104, 105, 107

Daukša Mikalojus 16, 133, 152,
182, 183

Daumantas 52
Daunas 23

Davaina Stanislovas
(Dowoyna) 95, 125
Debiūski W. (Dembinskis V.)

115
Decius Iodocus Ludovicus
(Decijus J. L.) 28, 30, 185
Dėmėtra 104
Didona (Dido) 24, 101
Dilgeris Simonas 222, 236
Dimitrijus Donietis 164, 165
Dionisas (Lyaeus) 104, 167,
170, 175
Diugosz Jan 185
Domanovskis Jonas 89, 95
Dorohostaiskiai 34

Dorohostaiskis Kristupas
Manvydas (Doro-
hostayscius Christo-
phorus Manividus) 10,
14, 201, 222, 235

Dorohostaiskis Petras 124

Dorohostaiskytė Regina Man-
vydaitė 56

Doroszewski W. 214

Doroškevič Viktor Ivanovič 86,57

Dubingowicz Stanistaw 212

Effern Wilhelm von 204

Eismantas Jonas 222, 236

Ekleziastas 179

Enėjas ( Aeneas) 23, 24, 49, 52, 68,
101, 106, 156, 157

Ennius Ouintus (Enijus) 20

Erdivilas ( Erdivilus) 168, 170

Estreicher Karol 10, 11, 15, 188,
189, 190, 191, 192, 193, 194,
195, 196, 197, 198, 199, 200,
201, 202, 203, 204, 205, 206,
207, 208, 209, 210, 211, 212,
213, 226

Euandras (Euander) 23

Eumolpas 104

Eumolpidai 104

Farensbekas 51

Ferdinandas I 94

Frydrichas 79

Fūrstenberg Johann Vilhelm
von (Fiurstenbergas
Johanas Vilhelmas fon,
Furstembergiades, Vor-
stenbergius Vilhelmus)
74, 75, 77, 89, 94, 95, 126,
130, 131

Gadebusch Friederich Konrad
10, 225

Galminas M. 222, 236
Gasparov Michail Leonidovič84
Gediminaičiai (Gediminiadae) 29
Gediminas (Gedimines) 29, 30,
34, 47, 110, 168, 170, 179
Gellius Aulus (Gelijus) 20
Gidžiūnas Vincas Viktoras 184
Giedraičiai 34
Giedraitis Merkelis 37
Girdzijauskas Juozapas 8
Glebavičiai 34, 52
Glebavičius Jonas ( Hlebowicz
Jan) 51, 90, 123, 124, 125,
126, 194, 220
Goleniščev-Kutuzov Ilja
Nikolaevič 86, 105
Golubickis Grigas (Holubi-
cius) 90, 123, 124
Gomeras 38
Goštautai 34
Goštautas Albertas 30
Gradauskas Jonas 57
Gradauskas Pranciškus
(Gradovius Franciscus)
14, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 67,
68, 69, 70, 71, 81, 186, 187,
192, 219, 222, 230, 231
Grodzicki Stanistaw 204
Grzegorz z Žarnowca (Grego-
rius Zarnovecius, Zar-
novvita, Grzegoras iš
ZŽarnovco) 9, 10, 12, 13,
187, 203, 209, 210, 213
Gudavičius Edvardas 159
Gvanjinis Aleksandras 31

Hadrianas VI 86
Heidenstein Reinhold 11, 28, 29,
159

Hektoras (Hector, Hektor) 47,
48, 49

Henrikas Valua (Henryk
Walezyusz, Henry) 31,
54, 58, 100, 147, 191, 221,
229, 235

Hėraklis (Hercules) 48, 49, 106

Hermann Daniel 166

Herodotus ( Hėrodotas) 27, 228

Hesiodus (Hėsiodas) 103

Hiancintas Šv. 86

Homerus ( Homėras) 21, 26, 49,
63, 103

Horatius Flaccus Ouintus
(Horacijus) 20, 24

Husovianas Mikalojus 16, 84,
85, 86, 87, 181

Ieva 38

Iozephus Flavius 207

Iulii (Julijai) 164

Iuuenalis Decimus Iunius
(Juvenalis) 20

Ivanas IV Rūstusis
(Ioannes Basilides, Car,
Moschus, Ivanas Vasil-
jevičius, Maskvėnas,

askviškis, Ivan the

Terrible) 15, 29, 30, 53, 60,
73, 78, 79, 80, 81, 88, 90, 91,
92, 95, 96, 100, 102, 124, 125,
126, 127, 128, 129, 130, 131,
158, 166, 176, 196, 198, 200,
201, 208, 210,221, 229, 230, 235

Ivinskis Zenonas 18

Jafetas 38

Jakovlev Semion Vasiljevič 97

Jan z Wisliaj (Jonas iš Vislicos)
185

Janocki Jan Daniel Andrzej 9,
10, 102, 103, 225

Jevlaševskis Teodoras 14, 81, 231

Jėzus Kristus (Iesus Christus)
83, 105, 184, 192, 199

Jobas 102

Jogaila (Iagello, Jageto, Jagęto,
Jagietto, Wladistaw) 29,
30, 35, 42, 43, 44, 45, 48, 49,
168, 170, 190, 196, 201, 202,
207, 209, 211

Jogailaičiai 29, 136

Jonas Krikštytojas Šv. 210

Jonas Šv. (Jan Swiety) 200

Jovaišas Albinas 8

Jučas Mečislovas 41,42 ||

Juhanas III (Joannes III) 12, 201

Julas (Iulus) 68, 164

Junona (luno) 24

Jurgelėnaitė Rasa 185

Jurgevičius Andrius
(Iurgevitius Andreas)
11, 12, 13, 202, 222, 236

Jurginis Juozas 11, 16
Juszynski Hieronym 10, 225

Karcanas Jonas 192

Kartowicz J. 214

Karolis V 61, 72, 94

Karpluk Maria 49

Kazimieras III 24

Kazlauskas Benediktas 11, 16,
17, 19, 25, 26, 86

Kazlauskas Gintaras 74

Kazokas Jonas (Kozak Jan) 14, 55,
59, 81, 187, 211, 219, 222, 231

Kentauras (Kitaurus) 150, 151

Kęstutis (Kestutus,Keystutus,
Kieistut, Kiejstut) 34, 48,
49, 155, 156, 168, 170

Kišica (Kiszyca) 48, 49
Kiškos 34, 52

Kmita Filonas 97, 124
Kmita Piotr 94

Ja ejkią Žinai Še ika B

Kochanowski Jan 166
Kojelavičius-Vijūkas Albertas
18, 78, 96, 124, 126, 182
Kolowie (Koli, Kolai) 74, 77
Komparskis Jonas 222, 236
Konradas I Mozūrietis 40
Koreckis Bogušas 124
Korsakas Borkolabas 124
Košuckis Stanislovas 14
Kot Stanislaw 13, 14, 15, 17
Krokowski J. 86
Kromer Marcin 28, 29, 41, 185
Krynski A. 214
Kšiškovskis L. 14
Kučiukas ( Kuczuk) 47, 48, 49
Kulvietis Abraomas 182, 183
Kunas ( Cunassus) 154, 155
Kuntorovič Mikita 97
Kuntorovič Sila 97

Kuolys Darius 8, 11, 17, 27, 42,
134, 152, 186

Kurbskis Andrejus Michailovi-
čius 71, 73, 91, 95

Kuretas ( Cures) 52

Kwilecka Sofja 71

Kwilecki J. 72

Lappo Jonas 134, 140, 153, 217, 218
Lasickis Jonas 14, 65, 193
Lauras 52

Laurynas 87

Lebedys Jurgis Li, 16

Lechas 178

Ledesma Jacobus 133
Lenčickis Danielius 192
Leonas X 86

Liauksminas Žygimantas 182

Libonas Publijus (Libo) 34, 35,
40, 83, 167, 169, 172, 173

Licinijus Jonas 14

Linas 103

Linde Samuel Bogumit 214

Lisica 47

Lokys (Ursin) 150, 151

Lomonosov Michail Vasiljevič
19, 136

Losev Aleksej Fedorovič 93

Lozorius (Lazarz) 118, 120

Lucanus Marcus Annaeus
(Lukanas) 20

Lucretius Carus Titus (Lukre-
cijus) 20, 171

Lukšaitė Ingė 199, 208, 211,212, 219

Lulewicz Henryk 11, 15, 226

M. J. 55

Machiavelli Niccolo 136

Maciej z Miechowa (Motiejus
iš Mechovo, Miechovita
M.) 28, 29, 30, 41, 185

Macrobius (Makrobijus) 20

Magnas (Magnus) 71, 91

Maironis 183

Marija Švč. (Švenčiausioji
Dievo Motina, Dievo
Motina, Virgo) 13, 86, 87,
107

Marius Caius (Marijus) 40

Marsas (Mars) 46, 63, 67, 124

Martialis Marcus Valerius
(Marcialis) 20

Mažvydas Martynas 36, 152,
182, 183, 184

Melanchthon Philippus
(Melanchtonas P.) 66, 67

Meledosa 103

Mikalojaitis Jonas 56

Mikalojaitis Venclovas (Mi-
chalo Lituanus, My-
kolas Lietuvis) 56,57, 60,

62, 64, 65, 81, 102, 134, 173,
182, 186, 187, 188, 213, 219,
220, 222, 231, 233, 234

Mikalojaitis Venclovas 56
Mikalojus Sv. 90, 92, 93, 129
Mikalonienė Birutė 113

Mindaugas (Mendogus) 30, 34,
168, 170

Minerva 32

Mingaila (Mingallus) 168, 170
Mitridatas 162

Morkūnas Jonas 133

Mostevas Getkas (Mostew
Getek) 48, 49

Mūsajas 88, 89, 92, 103, 104, 106,
107, 108

Nadolski Bronistaw 14, 15, 17

Narbutai 34

Narimantas 52, 53, 162

Naruševičius Mikalojus 112, 114

Narzynski Janusz 79

Neander Michael 198

Nemiros 34

Niedžwiedzki W. 214

Nieznanowski Stefan 15, 17, 19,
26, 49

Nininskis Stanislovas 14

Nojus 35, 38

Nowak-Diužewski Juliusz 14,
15, 17, 18, 19, 26, 88

Oborskis Albertas 124
Ochliabinin Ivan Petrovič 97

Oderbornas Paulius ( Oder-
bornius Paulus) 12, 14,
29, 60, 78, 79, 80, 81, 126,
129, 132, 187, 192, 193,
196, 198, 200, 201, 203,
207, 208, 210, 220, 221,
223, 230, 233, 235

Odisėjas (Odysseus, Ulixes,
Ulysaes) 48, 49, 63
Odojevskij Mikita Romanovič97

Oktavianas Augustas
(Augustus) 49, 164

Olechin (Aliochinas) 125

Olelkaičiai 34

Olelkaitis Aleksandras (Olelko-
wicz Alexander Jurie-
vicZ) 39, 190

Olelkaitis Jurgis 37

Olelkaitis Jurgis (Olelkowicz
Jury Jurievicz) 39, 190

Olelkaitis Simonas (Olelko-
wicz Simeon Jurievicz)
39, 190

Olga 52

Olševskis Mykolas (Olszewski
Michael) 182

Onomakritas 104
Orfėjas (Orpheus) 103
Orkas (Orcus) 29

Orzechowski Sanislaw 134,
135, 146

Osolinskiai 190, 192, 194, 196, 199,
201, 205, 213

Osterberger Jerzy
(Osterbergeris J.) 37

Ovidius Naso Publius
(Ovidijus) 20, 22, 23

Ožegov Sergej Ivanovič 214

Pacai 34, 52

Pacuvius (Pakuvijus) 20

Pakalniškis Ričardas 11

Paleckij Semion Dimitrejevič97

Palemonas (Palaemon, Palę-
mon) 7, 34, 37, 40, 83, 150,
151, 167, 169, 172, 173

Paprocki B. 166
Parkos 92

Patiejūnienė Eglė 185

Paulius Šv. 205, 210

Perna Petrus 65

Persius Aulus Flaccus
(Persijus) 20

Petkevičius Merkelis 133

Petras Šv. 79

Petravičius J. 14

Piasecius S. 206

Pilgrimovijus Elijas
(Pilgrimovius Helias,
Pilgrimovskis Elijus)
14, 18, 56, 57, 58, 59, 79,
81, 132, 187, 194, 196, 197,
198, 207, 209, 219, 221,
222, 231, 233, 235

Pilgrimovskienė Magdalena
56

Pilgrimovskytė Estera (Estera)
56, 57

Plautus Titus Maccius (Plau-
tas) 20

Pleszko (Pleška) 125

Pleščejev Zacharij Ivanovič 97

Plutarchus (Plutarchas) 144, 145

Pollux (Polūkas) 127, 128

Pompeius Magnus Cnaeus
(Pompėjus) 172

Pomponius (Pomponijus) 145

Porozovskij Aleksandr 97

Pranciškus Šv. 184

Proksa 47

Propertius Sextus (Properci-
jus) 21

Prora 48, 49

Prudentius Clemens Aurelius
(Prudencijus) 21

Przyboš Adam 59

Ptolomaeus Claudius (Ptolo-
meus, Ptolemajas Klau-
dijus) 38, 172, 173, 174

261

Rabikauskas Paulius 184

Radvanas Jonas (Radvanus,
Raduanius, Raduua-
nouius Vilnensis Ioan-
nes)7,9, 10, 13, 14,15, 16,
17, 18, 19, 21, 22, 23, 24,
25, 26, 27, 28, 32, 37, 52,
53, 54, 55, 56, 58, 59, 60,
63, 65, 66, 67, 68, 69, 70,
73, 80, 81, 83, 88, 98, 101,
102-103, 104, 105, 106, 107,
108, 109, 111, 116, 121, 122,
124, 126, 129, 130, 132, 133,
152, 157, 158, 159, 164, 165,
166, 170, 172, 173, 174, 175,
176, 178, 179, 180, 181, 186,
187, 201, 203, 205, 219, 222,
223, 224, 226, 227, 230, 231,
232, 233, 235

Radvila Albertas (Radivilo Al-
bertus) 197

Radvila Jonas (Radzivilus
Ioahnnes) 56,61,62, 64, 81,
117, 188, 220, 230, 234

Radvila Jonas (Radzivilus Ioa-
nnes) 59

Radvila Jonušas (Radzivil
lanussius) 74, 77

Radvila Jonušas 179

Radvila Juodasis | Bra
(Radivilius, Radzivilus
Nicolaus) 61, 72, 93, 94, 95,
99, 100, 101, 112

Radvila Jurgis (Radzivilus Ge-
orgius) 59, 211

Radvila Jurgis (Radzivilus Ge-
orgius) 61, 67, 71, 72, 73,
74, 77, 89, 93, 106

Radvila Kristupas (Radzivilus
Christophorus ) 59

Radvila Mikalojus 86

Radvila Mikalojus (Radzivilus
Nicolaus) 13, 51,73, 76, 78,
101, 226

Radvila Našlaitėlis A
Kristupas (Radivillus
Nicolaus Christopho-
rus) 12, 13, 174, 210

Radvila Perkūnas Kristupas
(Radivvilo, Radzivilus
Christophorus, Radzi-
wit Krysztof) 51, 55, 56,
59, 67, 70, 71, 73, 76, 78, 80,
83, 92

Radvila Rudasis Mikalojus (Ra-
divilius, Radzivilus Nico-
laus) 10, 14, 15, 18, 31,51,59,
60, 61,65, 66, 67,71, 72, 73, 74,
77, 78, 79, 80, 81, 83, 88, 89, 90,
91, 92,93, 94, 95, 96,97, 98, 99,
100, 101, 102, 104, 107-108, 109,
110, 111,112,113-114, 116,117,
121,123, 133, 142, 160, 162, 164,
165, 166, 167, 169, 170, 172, 174,
176,177, 178, 179, 180, 195, 204,
205, 225, 226, 230, 231-232

Radvilienė Barbora 74, 77, 93

Radvilienė Kotryna 102

Radvilienė Kotryna (Radivilia
de Teczyn Catharina,
RadziwiHowa Katar-
Zyna z TęcZyna) 12, 204

Radvilienė Ona (Anna) 197

Radvilienė Sofija (Sophia) 211

Radvilos (Radivilli) 13, 14, 34,
37, 52, 60, 61, 78, 210

Rapolionis Stanislovas 182

Rūteln Heinrich 201

Raudeliūnas Vytautas 215

Rej Mikotaj (Rejus Mikalojus) 133

Rescius Stanislaus 206

Reusner Nicolaus 208

Rimša Andrius (Rymsza And-
rej) 14, 18, 55, 58, 59, 78, 81,
186, 187, 192, 197, 198, 207,
219, 222, 231

Rimša Edmundas 56, 57, 58, 59

Risinskis Saliamonas 74

Ročka Marcelinas 11,65, 142, 144,
145, 173, 186

Roizijus Petras (Royzius
Petrus) 30, 60, 116, 187,
188, 189, 219, 220, 233, 234

Romantas (Romontes) 168, 170

Rotundas Augustinas 30, 134,
152, 233

Rožė (Roža) 150, 151

Ruckis Jonas (Rutski Ioannes)
59, 187

Rudolfas II (Rudolphus) 202,
208, 212

Rukša Antanas 16

Sajkowski Alojzy 14, 15

Sanguška Romanas 124

Sanguškos 34

Sapiega Andrius (Sapiha
Andreas) 14, 73, 75, 77, 80

Sapiega Leonas (Sapieha Leo)
202, 203

Sapiega Mikalojus 51, 124

Sapiegos 34, 52

Sarbievijus Motiejus Kazimie-
ras (Sarbievius M. K.)
105, 222, 236

Sarnicki A. 166

Saturnas 171, 172, 173

Selėnė 103

Seneca Lucius Annaeus
(Seneka) 21, 66

Serebrianyj Piotr Semionovič
96, 97, 99

Serebrianyj Vasilij Semionovič 96

Siarczynski Franciszek 10, 11,224

Sibilė 106, 107

Silius Italicus (Silijus) 21

Siren 161

Sirvydas Konstantinas
(Szyrwid Constantinus)
182, 183

Skarga Piotr (Scarga Petrus)
12, 13, 191, 195

Skaržinskaitė Ieva 67, 70
Skirmantas (Scirmontus) 168, 170
Skrynnikov Ruslan Grigor-
jevič (Skrynikovas R.)
98, 99, 125
Skuminas Teodoras (Scumi-
nus Theodorus) 199
Skuntorow David Vasiljevič 97
Sokolinskis Jurgis 124
Stabrovskis Albertas 124
Stanislovaitė Kotryna 56
Statius Publius Papinius
(Stacijus) 21
Steponas I Batoras (Stephanus,
Stephanus i Batthor-
heus, Stephan Bathory)
11, 28, 41, 46, 50, 51, 54, 58,
73, 74, 76,77, 79, 80, 92, 100,
103, 153, 154, 157, 158, 159,
166, 177, 178, 192, 197, 207,
221, 229, 234, 235,
Strijkovskis Motiejus (Striy-
kowski Maciei, Stryj-
kowski M., Strykowius
Matys) 18, 27, 28, 29, 30,
31, 32, 33, 34, 35, 36, 37, 38,
40, 41, 42, 43, 45, 46, 47,49,
50, 51, 52, 53, 54, 96, 98, 99,
102, 107, 118, 121, 122, 126,
146, 147, 149, 151, 165, 172,
173, 174, 181, 183, 187, 190,
191, 192, 193, 199, 220, 221,
223, 228, 229, 230, 233, 235

Strobicz Maciej 79

Sudrovijus Stanislovas (Sudro-
vius Stanislaus) 211

Sultzeris Saliamonas 13
Sviatoslavas 52

263

Šemeta J. 14

Šemeta Mikalojus Kazimieras
179

Šemetos 34

Šeremetev Ivan Vasiljevič 97

Šrubauskis Pranciškus (Szru-
bowski Franciscus) 182

Šuiskij Piotr Ivanovič (Suis-
cus Petrus, Šuiskis
Piotras) 31, 60, 72, 75, 77,
96, 97, 98, 123

Šventaragis 179

Tarnowski Jan (Tarnovius
Joannes) 189, 221, 234

Tarnowski Jan (Tarnovius
Ioannes) 189

Terpsichora 103

Tersitas 63

Teterin-Puchov Timofej Ivano-
vič 97

Teukras (Teucrus) 163, 164

Theocritus (Teokritas) 84

Theophrastus (Teofrastas ) 66

Thucydides (Tukididas) 18

Tibullus Albius (Tibulas) 21

Tiesenhausen Georg von 203

Tiškevičius Jurgis 124

Tyla Antanas 8

Tyruolis Alfonsas 16

Tyszkowski Kazimierz 11

Tolvaišai 34

Tolvaišas Mikalojus 79

Traidenis (Troydenes) 52,
168, 170

Trzecieski Andrzej 159
Tumelis Juozas 11

Ulčinaitė Eugenija 8, 11, 15, 19,
182, 185

Vaina Laurynas
(Woyna Lawryn)1iti
Valavičiai 34, 52
Valavičius Eustachijus (Woto-
wicz Ostafiei) 111, 115
Valerius Flaccus Setinus
Balbus Caius
(Valerijus Flakas) 21

Valgius Rufus

(Valgijus Rufas) 24
Valma (Valminskis) Jonas 51, 124
Vanagas Vytautas 8, 182
Vasilijus I 165
Vazos 58
Vega Immanuel 199
Venera (Venus) 24

Vergilius Maro Publius (Ver-
gilijus, Virgil) 19, 20, 21,
22, 23, 25, 26; 49, 50, 68, 69,
83, 84, 85, 86, 88, 101, 104,
105, 106, 107, 156, 157, 163,
164, 171, 172, 174, 175, 176,
179, 227, 228, 231

Vitelijus Erazmas 85, 86

Vytautas (Witotd, Witult) 16,
28, 30, 34, 39, 42, 43, 44,
45, 53, 86, 87, 88, 132, 160,
164, 165

Vytenis (Vitenes) 47, 53, 168, 170

Vladimiras Algirdaitis (Wlo-
dymierz) 190

Volanas Andrius ( Volanus An-
dreas) 11, 12, 14, 15, 18, 29,
60, 71, 72, 73, 81, 101, 102,
107, 109, 142, 144, 146, 147,
187, 190, 191, 192, 194, 195,
196, 197, 199, 202, 203, 204,
205, 206, 208, 209, 210, 211,
212, 213, 219, 221, 222, 230,
231, 233, 234, 235

Volodkavičius K. 14, 18, 81, 222,
231, 235

Vulturnas (Vulturnus) 24
Wegierski Andrzej 9, 10, 107, 225
Wierzbowski Teodor 10, 11, 225
Vilhelmas 94

Wiszniewski Michal 10, 11, 225
Wojtkowiak Zbystaw 46, 47, 50
Wolff Samuel 166

Zaborskaitė Vanda 41

Zabulis Henrikas 8, 24, 65, 84,
170, 171

Zachaževskis A. 14

Zaluski J. A. 9

Zatuski Jozef Jędrzej 10, 11,
225, 226

Zamojski Jan
(Zamoiskis Jonas) 51

Zavišos 34

Zbaražskiai 34

Zenavičiai 34

Zenavičius Jurgis 51, 124

Zigmantas Liuksemburgietis
(Sigmunt, Zygmunt,
Zygmunth) 42, 43, 44, 45

Zigmantas III Vaza (Sigismun-
dus III) 12, 103, 132, 140,
201

Žygimantas I Senasis 28, 29, 30,
34, 215, 216

Žygimantas II Augustas
(Jogailaitis, Augustus,
Sigismundus Augustus,
Sigismundus II) 29,30,41,
57, 58, 61, 63, 72, 76, 78, 89,
93, 94, 95, 99, 100, 101, 102,
109, 111, 112, 116, 125, 177,
186, 188, 189, 219, 220, 221,
234

Žukas Saulius 182

Dailininkas
SAULIUS CHLEBINSKAS

1998 05 03. Užsakymas 150

Išleido
LIETUVIŲ LITERATŪROS IR
TAUTOSAKOS INSTITUTAS
2055 Vilnius, Antakalnio g. 6
tel. (+370 2) 225 332, fax (+370 2) 61 6254

Spausdino
IĮ PETRO OFSETAS
2600 Vilnius, Žalgirio g. 90
tel. /fax (+370 2) 73 33 47

Internet Archive Audio

Featured

Top

Images

Featured

Top

Software

Featured

Top

Texts

Featured

Top

Video

Featured

Top

Mobile Apps

Browser Extensions

Archive-It Subscription

Save Page Now

Full text of "Tradicija ir originalumas Jono Radvano “Radviliadoje”"

See other formats